Naujas požiūris į evoliuciją



Ar galima patenkinamai paaiškinti rūšių atsiradimą, remiantis vien tik fizikos dėsniais?
Dabartiniu metu dauguma žmonių besąlygiškai tiki teorija, kad žmogus išsivystė iš gyvūnų evoliucijos dėka. Tas, kuris galvoja kitaip, rizikuoja pasirodyti beviltišku neišmanėliu.

Darvinas buvo pirmasis mokslininkas, suformulavęs tikrovišką hipotezę, kuri paaiškino gyvybės formų įvairovės kilmę mus supančiame pasaulyje. Pagal šią hipotezę, evoliucijos pagrindas yra du principai: pokyčiai rūšių individuose ir natūralioji atranka. Darvinas spėjo, kad dauginimosi procese atskiruose rūšies individuose atsiranda naujos savybės, suteikiančios jiems pranašumą prieš kitus, tam tarpe ir didesnes galimybes išgyventi esamomis sąlygomis. Todėl jų įgytos savybės išlieka ir persiduoda palikuonims. Su laiku pasikeitimai organizmuose tampa tokie ženklūs, kad atsiranda nauja rūšis.

Nuo Darvino laikų supratimas apie pokyčių mechanizmą patyrė tam tikrą evoliuciją. Šiuolaikiniai darvinistai mano, kad pokyčius, kuriuose vyksta natūrali atranka, suformuoja mutacijos genuose. (Pats Darvinas nežinojo genetikos). Evoliucionistai aprašė įvairius genetinių pokyčių tipus: taškines mutacijas, genetinę rekombinaciją, savaiminį genų dreifą ir t.t. - bet jie visi patenka į talpią atsitiktinių pasikeitimų kategoriją. Tokiu būdu, iki šių dienų natūrali atranka laikoma vieninteliu principu, kontroliuojančiu evoliucijos eigą, o Darvino suformuluoti atsitiktinių pokyčių ir natūralios atrankos principai, kaip ir anksčiau, yra evoliucinių teorijų pagrindas.

Šiuolaikiniai evoliucionistai pilnai galėjo pasirašyti po tokiais Darvino pasisakymais kaip: "Aš nematau jokių priežasčių abejoti tuo, kad meškų populiacija, priversta taikytis prie gyvenimo vandenyje, natūralios atrankos procese palaipsniui įgaus vis daugiau ir daugiau jūros gyventojų elgsenos, kad kiekvienos naujos kartos palikuonys turės vis didesnius nasrus, taip kad galų gale atsiras gigantiškas banginis". Arba: "...kas gali sutrukdyti mums patikėti tuo, kad pingvinų palikuonys, pirmiausia išmokę truputį pakilti virš vandens, kaip tai daro patagoniškos jūrinės antys, vėliau galutinai atsiplėš nuo vandens paviršiaus ir pakils į dangų?"

Kai kuriems tai skamba labai tikroviškai - meška pavirsta banginiu. Tegu per milijonus metų, bet vis tiek... Tačiau ar taip iš tikrųjų buvo? Ir kas dar svarbiau, ar yra koks nors mokslinis pagrindas teigti, bent jau teoriškai, kad evoliucija gali vykti pagal tokią schemą? Objektyvi faktų analizė kai kuriuos mokslininkus privertė padaryti išvadą, kad atsakymas į šiuos klausimus vienareikšmiškas - ne. Mes pamėginsime įrodyti, kad dabartiniu metu nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog evoliucija yra vienintelis priimtinas įvairių gyvybės formų Žemėje egzistavimo paaiškinimas.

Daug žmonių galvoja, kad vienintele Darvino evoliucijos alternatyva yra biblijinis kreacionizmas. Bet yra ne taip. Egzistuoja ir kitos alternatyvos, tame tarpe ir teorija apie visatos kūrybinį protą, besiskirianti nuo ortodoksiškos krikščioniškos koncepcijos, ir evoliucinė teorija, neatitinkanti Darvino teorijos.

Nežiūrint į tai, didžioji dauguma mokslininkų pasiruošę iš paskutiniųjų ginti Darvino teoriją, iš anksto atmesdami bet kokią alternatyvią teoriją. Jie stengiasi visus įtikinti, kad "evoliucija - tai ne teorija,o faktas". Šis lozungas turi omenyje tai, kad evoliucijos koncepcija taip gerai paruošta, kad jos jau negalima laikyti tik teorija. Iš tikrųjų ši koncepcija vargu ar gali pretenduoti netgi į teorijos statusą. Evoliucijos teorija, kokia ji yra dabartiniame lygyje, faktiškai negali griežtai moksliškai paaiškinti, kaip viena rūšis virsta kita.

Kai mokslininkai kalba apie evoliuciją, jie turi omenyje, kad visos gyvybės rūšys, kurios šiandien egzistuoja Žemėje, išsivystė iš vienintelio vienaląsčio organizmo. Pagal tai spėjama, kad visa gyvybės formų įvairovė atsirado evoliucijos procesų rezultate, kurių pagrindas yra fizikos dėsniai, veikiantys biologinius ir cheminius objektus. Tokiu būdu, evoliucijos teorijos pagrindas yra vis tas pats universalus strateginis šiuolaikinio mokslo požiūris: materialistinis redukcionizmas. Šiuo atveju gyvybės fenomenas susiveda į chemiją, o chemija - į fiziką. Laikoma, kad išsamiam evoliucijos mechanizmo paaiškinimui pakanka žinoti fizikos ir chemijos dėsnius ir kad visi mūsų turimi duomenys patvirtina, jog evoliucija vyksta būtent taip, kaip nurodė senolis Darvinas. Žinoma, toks paaiškinimas visiškai atmeta protingo kūrėjo dalyvavimą.

Savo viešuose pasisakymuose evoliucionistai visada dengiasi mokslinio objektyvumo ir išminties skraiste. Jie tvirtina, kad paprasčiausiai tiria gamtą, ir jeigu faktai privers padaryti išvadas, besiskiriančias nuo tų, kurių jie dabar laikosi, tai jie pasiruošę peržiūrėti dabartines koncepcijas. Dabar jie šito nedaro tiktai todėl, kad turi daugybę "nepaneigiamų" savo teorijų įrodymų. Kaip tvirtina paleontologas N. Eldridžas, vienas iš pačių tvirčiausių evoliucijos teorijos šalininkų: "Evoliucija - tai toks pat nepaneigiamas faktas, kaip ir tai, kad Žemė apvali". Bet pažiūrėkim, ar tikrai teiginiai, kuriais argumentuojama evoliucijos teorija, tokie nepajudinami, kaip ir Žemės apvalumo įrodymai.

Dabar galima drąsiai tvirtinti, kad dauguma pasiturinčių žmonių patys turi galimybę pamatyti, kad Žemė apvali. Tereikia artimiausiame turistiniame biure nusipirkti lėktuvo bilietą ir išvykti į kelionę aplink pasaulį. Išskridę, tarkim iš Los Anželo, jūs perskrisite Ramųjį vandenyną, Aziją, Europą ir galų gale pasieksite Šiaurės Amerikos rytinę pakrantę, iš kur penkių ar šešių valandų grįšite į Los Anželą. Po tokios kelionės jūs turėsite rimtą pagrindą galvoti, kad žemė apvali. Be to, hipotezė apie Žemės apvalumą leidžia daug ką paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl įvairiose platumose saulė teka skirtingu laiku, kodėl keičiasi metų laikai ir t.t. Naudojantis šia hipoteze, galima labai tiksliai prognozuoti, pavyzdžiui, saulės patekėjimo ir nusileidimo laiką įvairiuose Žemės rutulio taškuose daugeliui metų į priekį.

Ar galima analogiškai patikrinti evoliucijos teorijos patikimumą? Žinoma, jeigu pas mus būtų laiko mašina, su kurios pagalba mes galėtume persikelti šimtams milijonų metų į praeitį, nufotografuoti kokią nors reptiliją, o paskui tam tikrais laiko tarpais fotografuoti jos palikuonius, stebint, kaip ji pamažu virsta į žinduolį, į primatą ir pagaliau į žmogų, tai būtų pakankamai svariu evoliucijos fakto įrodymu. Arba jeigu su šios teorijos pagalba jums pavyktų nuspėti, kaip atrodys koks nors dabartinis gyvūnas po milijono metų, o paskui persikelti į ateitį su laiko mašina ir pasekti šios rūšies vystymasį, kad galėtume pasitikrinti savo prognozes, tai irgi būtų įtikinamu evoliucijos teorijos įrodymu. Žinoma, peržiūrėjus spalvotas biologijos vadovėlių iliustracijas, galima pagalvoti, kad mokslininkai tikrai turi laiko mašiną. Tikrovėje fiziniai duomenys apie praeitį ganėtinai fragmentiški, ir mokslininkai, rekonstruodami praeitį, pagrinde remiasi savo teorijomis ir spėjimais. Trūkstant patikimų įrodymų kokios nors vienos teorijos naudai, mes turime būti pasiruošę objektyviai išanalizuoti visas kitas galimas teorijas. Dabartiniu metu evoliucijos teorija neturi pakankamai įrodymų, kad ją būtų galima laikyti vieninteliu įmanomu gyvybės rūšių įvairovės atsiradimo priežasties paaiškinimu.

Šalia akį rėžiančio evoliucijos teorijos empirinių patvirtinimų stygiaus, ji pati nėra jau taip gerai suformuluota, kad būtų kokia nors reali galimybė įrodyti jos autoritetingumą. Bet kuri nepriekaištinga mokslinė teorija turi sugebėti prognozuoti. Kitaip sakant, naudodamasis pagrindiniais evoliucijos teorijos teiginiais, mokslininkas turi sugebėti numatyti įvairius aplinkinio pasaulio reiškinius. Ir ką gi numato evoliucionistai? Žymus jų atstovas N. Eldridžas, bandydamas atsakyti į šį klausimą, pateikia du spėjimus: 1) turi egzistuoti biologinių formų hierarchija; 2) biologinių rūšių iškasenos turi būti išsidėsčiusios tam tikra tvarka, nuo paprastesnių prie sudėtingesnių.

Suprantama, evoliucionistams labai norisi, kad jų teorija numatytų formų hierarchiją, nes jos buvimo faktas gerai žinomas. Tačiau bet kuri hipotezė, pripažįstanti kūrimo plano egzistavimą, taip pat sugeba tai nuspėti. Pavyzdžiui, rašytojas kūrinį paprastai pradeda nuo plano sudarymo, kuriame pagrindiniai momentai išdėstomi hierarchine tvarka. Hierarchija - tai natūralus proto kūrinys. Analizuodami judėjimo priemones, kurias sukonstravo inžinieriai, mes taip pat rasime mechaninių formų hierarchiją: įvairios lengvųjų automobilių rūšys, sunkvežimiai, tankai, kateriai, povandeninės valtys, lėktuvai ir t.t. Bet būtų klaida manyti, kad jos kilo viena iš kitos. Nors hierarchija yra, bet visi šie skirtingi mechanizmai buvo sugalvoti ir sukonstruoti nepriklausomai vienas nuo kito. Taigi, formų hierarchijos buvimas dar nėra įrodymas, kad viena forma kilo iš kitos dauginimosi procese. Formų hierarchijos buvimas taip pat sėkmingai gali liudyti sąmoningo kūrybinio akto hipotezės naudai.

Evoliucionistai taip pat nusako iškasenų išsidėstymo tvarką. Bet ar tikrai jų teorija numato realius rezultatus, ar ji tiesiog konstatuoja žinomus faktus? Įsivaizduokime evoliucionistą-ateivį, aplankiusį mūsų planetą dar prieš kembrio periodą, kada, anot mokslininkų, Žemėje egzistavo tiktai pirmykščiai dumbliai ir bakterijos. Ar galėtų jis numatyti, kad ateityje, formų pokyčių ir jų natūralios atrankos rezultate, atsiras vorai ir austrės? Kodėl ne labiau tobulesni dumbliai ir naujų rūšių bakterijos? Evoliucijos teorija negali paaiškinti, kodėl jos eigoje, kuri, kaip tvirtinama, prasidėjo nuo vienaląsčio organizmo, atsirado drambliai ir uodai. Mokslininkai gali tik nurodyti į dabar egzistuojančias rūšis ir pareikšti, kad jos "atsirado viena iš kitos". Jie nesugeba numatyti tam tikros biologinės rūšies ar organizmų klasės atsiradimo. Mokslininkai gali tvirtinti, kad jų teorija postuluoja bendrą tendenciją į laipsnišką sudėtingesnių formų atsiradimą, tačiau tai labai miglotas teiginys, kuris tačiau neatmeta alternatyvių teorijų egzistavimo galimybės.

Tuo labiau visuose savo straipsniuose, knygose ir pasisakymuose evoliucionistai ir toliau tvirtina, kad evoliucija egzistuoja ir kad jos eigą kontroliuoja tik fizikos dėsniai. Jų nuomone, pripažinti kitas priežastis - pavyzdžiui, protingo kūrėjo dalyvavimas šiame procese - yra nemoksliška. Tačiau jų siūlomi paaiškinimai, postuluojantys gamtos dėsnių kūrybinį vaidmenį, patys yra antimoksliniai, nes iki šiol dar niekam nepavyko sukurti modelį, bent jau apytikriai vaizduojantį laipsniškos organizmų evoliucijos stadijas. Mokslininkai atrado, kad fiziniai kūnai yra sudėtingi molekuliniai mechanizmai, ir tvirtina, kad jie atsirado kitų sudėtingų molekulinių mechanizmų laipsniškų pokyčių rezultate. Tai įpareigoja juos pateikti modelius, demonstruojančius, kokiu būdu vyko šie pokyčiai.

Kaip, pavyzdžiui, kai kurios ungurių rūšys išvystė sugebėjimą gintis ir pulti, panaudojant elektros išlydžius? Prisidengti gamtos dėsniais nepakanka - būtina pateikti smulkią laipsniškų pokyčių schemą, kuri parodytų, kaip pas ungurius atsirado tokia savybė. Be panašių modelių evoliucijos teorija yra tik miglota idėja, esanti anapus tikros mokslo sferos. Jeigu evoliucionistai pareikš, kad šita užduotis jiems per sunki, tai jiems reikia atsisakyti nuo savo pretenzijų į tai, kad jų teorija nepaneigiamai įrodo vienų gyvų būtybių atsiradimą iš kitų laipsniškų pokyčių eigoje. Jie tiesiog turi prisipažinti, kad kol kas nežino ir nesupranta, kaip atsirado dabar egzistuojantys gyvų organizmų tipai.

Moksliškai pagrįstas evoliucijos modelis, remdamasis genetika, turi parodyti, kokiu būdu genai nustato fizines organizmų formas. Pavyzdžiui, žmogaus kūnas, sudarytas iš dešimčių milijardų ląstelių, susijungiančių į tokias supersudėtingas struktūras, kaip smegenys, vystosi iš vienos ląstelės motinos įsčiose. Kokiu būdu genetinė informacija, esanti apvaisintoje kiaušialąstėje, valdo sudėtingą vystymosi procesą? Dabar jau bandoma, nors ir nesėkmingai, kurti matematinius šių procesų modelius, kurie kol kas lieka viena iš pačių svarbiausių neišspręstų šiuolaikinio mokslo problemų. Tiksliai moksliškai paaiškinti vienų rūšių virtimą kitomis bus galima tiktai tada, kai mokslininkams pavyks paruošti patenkinamą šio proceso modelį. Pavyzdžiui, mokslininkai tvirtina, kad genetinių mutacijų dėka iš priešistorinės žuvies atsirado varliagyviai. Bet jeigu jie negali paaiškinti netgi to, kokiu būdu žuvies forma atsiranda iš jos pačios genetinės informacijos, tai visi jų žuvies evoliucionavimo į varliagyvį proceso aiškinimai liks tiktai hipotezėmis, arba jei vadinsim daiktus tikraisiais vardais, tuščiomis fantazijomis.

Norint po evoliucijos teorija padėti tvirtą pamatą, negalima apsieiti be matematinių modelių, demonstruojančių, kaip genetinė informacija transformuojasi į fizines formas. Be tokių modelių šita "teorija" taip ir lieka miglotais samprotavimais evoliucijos tema iš nemokslinės fantastikos srities. Jų pagrindu negalima daryti jokių aiškesnių, patikrinamų mokslinių prognozių, o kada tos fantastinės istorijos atgaline data naudojamos jau praėjusiems įvykiams paaiškinti, paaiškėja, kad jomis galima pagrįsti praktiškai bet kuriuos įmanomus duomenis. O matematinis modelis leidžia daryti tikslias prognozes, kurias galima palyginti su tikrove ir tokiu būdu jį patvirtinti arba paneigti.

Jei tokie modeliai egzistuotų, mes turėtume galimybę pakankamai galingų kompiuterių pagalba nustatyti, kas įvyks su genetine informacija, vykstant pokyčiams, parenkamiems pagal numatytą programą. Ir jeigu tokio modelio nurodyti pokyčiai baigtųsi fizinėmis transformacijomis, panašiomis į tas, kurios skiria vieną biologinę rūšį nuo kitos, tada mes turėtume pagrindą tvirtinti, kad evoliucijos teorija tapo moksline.

Bet kol kas iki to dar toli. Iki šiol nėra nei vieno modelio, leidžiančio daryti tam tikras prognozes evoliucijos teorijos pagrindu. Be to, evoliucionistai net nežino, ką jie norėtų prognozuoti. Šiuo klausimu jie patys neturi vieningos nuomonės. Vieni evoliucijos teorijos vadovėliai teigia, kad evoliucijos proceso rezultatai visiškai nenusakomi ir priklauso tiktai nuo atsitiktinumo, o kiti - kad šie rezultatai determinuoti fiziniais procesais, sudarančiais natūralios atrankos pagrindą. Apžvelgdami žmogaus evoliuciją, vieni mokslininkai įrodinėja, kad panašių į žmogų būtybių atsiradimas - įprastas reikalas ir kad praktiškai bet kurioje Visatos planetoje su tinkamomis sąlygomis anksčiau ar vėliau turi atsirasti žmogiškos būtybės. Pavyzdžiui, D. Raselas ir R. Sekvinas iš Kanados nacionalinio gamtos mokslų muziejaus spėja, kad jei dinozaurai nebūtų išmirę, tai dabartiniais laikais jie greičiausiai būtų evoliucionavę į žmogaus pavidalo reptilijas. Kiti mokslininkai atkakliai tebetvirtina, kad žmogaus atsiradimas Žemėje - grynas atsitiktinumas. Pagrindinis teoretikas-evoliucionistas T. Dobžanskis taip formuluoja šį atvejį: įsivaizduokim, kad prieš 50-60 milijonų metų, eoceno periode, žemėje gyveno labai išsilavinęs biologas. Ar jis galėjo numatyti, kad tuo laiku egzistavę primityvūs primatai pavirs į žmogų? Dobžanskio nuomone, tai mažiausiai tikėtina. Jis sako: "Žmogus turi mažiausiai 100 000 genų, ir nuo eoceno laikų bent pusė iš jų patyrė vienus ar kitus pokyčius. Tikimybė, kad tie patys 50 000 genų pasikeis panašiu būdu ir bus vėl atrinkti ta pačia tvarka, kaip tai įvyko žmogaus evoliucijoje, bet kuriuo požiūriu lygi nuliui."

Tokiu būdu, mes turime du diametraliai priešingus požiūrius į evoliucijos procesą. Bent vienas iš jų tikrai neteisingas. Vieni tvirtina, kad evoliucijos procesas determinuotas, o kiti - kad jo eiga nepakartojama. Pats šis faktas liudija, kad evoliucijos teorija neužtikrina netgi pačių elementariausių klausimų sprendimo.
Kitą pavyzdį, iliustruojantį evoliucijos teorijos nesugebėjimą numatyti konkrečius rezultatus, galima rasti žymaus evoliucijos teoretiko neodarvinisto Dž. Smito darbuose: "Tarkim, kad prieš du šimtus milijonų metų, varliagyvių epochoje, kažkas įvyko, ir genų mutacijos greitis visuose tuo laiku egzistavusiuose organizmuose padvigubėjo. Taip pat įsivaizduokime, kad dėl kažkokios priežasties šis greitis pasiliko visam laikui. Kokios būtų šio įvykio pasekmės? Ar tai reiškia, jog dinozaurai būtų išmirę greičiau, anksčiau atsiradę žinduoliai, beždžionės ir žmogus, o dabartinė padėtis būtų buvusi pasiekta, tarkime, po šimto milijono metų? Ar evoliucijos greitis išliks tame pačiame lygyje ar netgi sulėtės? Į visus šiuos klausimus atsakymas vienas: mes šito nežinome".

Norėdami geriau suprasti šių žodžių prasmę, vietoj evoliucijos teorijos paimkime balistiką. Jei balistikos žinios neleistų artileristui sužinoti, kas bus, kai padvigubinamas patrankos užtaiso galingumas, tai tokia balistika neturėtų teisės vadintis mokslu. Vadovaujantis šia logika, galima drąsiai tvirtinti, kad visos šiuolaikinės evoliucijos teorijos netobulos. Griežtai kalbant, klausimas iškyla netgi ne dėl jų korektiškumo, o dėl to, ar jas aplamai galima vadinti teorijomis.


Ląstelės variklis


Sunkumai, su kuriais susiduria evoliucijos teorija, tampa dar labiau akivaizdūs, paėmus konkretų pavyzdį, sakykim, bakterijos E. coli ląstelinius variklius.

Šis vienaląstis organizmas turi spiralės pavidalo blakstienėles, kurios sujungtos su varikliais, įtaisytais ląstelės membranoje. Besisukančios tarsi garlaivio sraigtai blakstienėlės padeda bakterijai judėti vandenyje. Keisdama ląstelinių variklių sukimosi kryptį, ji gali judėti reikiama kryptimi.

Dabar įsivaizduokime, kad kažkokia bakterija šio mechanizmo neturi. Klausimas: kokias stadijas turi praeiti šios bakterijos evoliucija, kad jos palikuonys jau turėtų ląstelinį variklį? Kaip atrodys pereinamos formos? Būtina sąlyga, kad kiekviena sekanti bakterijos forma būtų pranašesnė už buvusią. Priešingu atveju natūrali atranka, laikoma evoliuciją kontroliuojančiu faktoriumi, ignoruos tuos pokyčius.

Nustatyta, kad ląstelinių variklių struktūra koduojasi dvidešimčia genų. Akivaizdu, kad visas šis kompleksas negalėjo atsirasti pavienės mutacijos eigoje. Sutinkamai su evoliucijos teorija, jis galėjo susidaryti tiktai po visos eilės laipsniškų pokyčių, įtakojamų atsitiktinių genetinių mutacijų, kurios palietė nežymų genų skaičių. Tačiau kokius privalumus turės organizmas, turintis tik dalį variklio? Greičiausiai, jo išlikimo tikimybė netgi sumažės, nes toks organizmas švaistys savo energiją nereikalingų struktūrų formavimui, todėl natūralioji atranka trukdys panašiems pokyčiams.

Dabar įsivaizduokime, kad kažkokioje ląstelėje vis dėl to pasisekė suformuoti veikiančią motorinę struktūrą, tačiau be sensorinės sistemos, kuri būtina jos darbo kontrolei. Šiuo atveju ląstelė negali naudotis varikliu, taigi, jis bus bevertis. Iš kitos pusės, vien tik sensorinė sistema be variklio taip pat nereikalinga. Visa tai reiškia, kad abu turi formuotis vienu metu, kas žymiai apsunkina užduotį.

Bendrai paėmus, problemos esmė tokia: kadangi variklis susideda iš daugybės tarpusavyje susijusių komponentų, tai ląstelėje turi būti visi jo komponentai, kitaip jis nedirbs. Sunku įsivaizduoti, kaip galima surinkti tokį sudėtingą mechanizmą, neturint visų reikalingų dalių. Šiuolaikinės evoliucijos teorijos negali paaiškinti, kaip tai įvyko. Bet konstruktorius ramiai gali susidoroti su šia užduotimi, nes protas sugeba iš karto pereiti nuo sumanymo prie įvykdymo. Šiuo atveju nėra būtinybės, kad tarpiniai variantai išgyventų duotoje aplinkoje. Jeigu inžinierius nori sukurti molekulinį variklį, jis gali iš pradžių viską apgalvoti, padaryti projektą, o paskui jį įgyvendinti. Tokį įvykių vystymosi variantą nesunku įsivaizduoti, bet suprasti, kaip gali atsitiktinai atsirasti visas variklis, labai nelengva.

E. coli bakterijos variklį niekaip negalima laikyti išimtimi iš taisyklės. Yra nesuskaičiuojama daugybė kitų pavyzdžių, pradedant nuo tobulos molekulinės ląstelės sandaros ir baigiant išvystytomis aukštesniųjų gyvūnų sensorinėmis sistemomis. Šių struktūrų kilmės problema turi bendrą charakterį, ir kol kas nei vienas teoretikas-evoliucionistas nežino netgi, iš kurios pusės prie jos prieiti.

Naujas mokslas, molekulinė biologija, išsivysčiusi per paskutinius kelis dešimtmečius, dar labiau apsunkino teoretikų- evoliucionistų užduotį. Klasikinio darvinizmo šalininkai evoliucijos procesą paprastai įsivaizdavo kaip plastiškų deformacijų seką. Organizmą jie vertino kaip modelį iš plastinės medžiagos ir galvojo, kad galima palaipsniui keisti plastinę formą, pavyzdžiui, beždžionės, kol pagaliau ji, pereidama tam tikras stadijas, atrodys kaip žmogus. Dauguma žmonių iki šiol prisilaiko šių paviršutiniškų pažiūrų į evoliuciją.

Bet organizmai - tai ne plastilininiai modeliai. Materialūs kūnai yra ypatingai sudėtingi molekuliniai mechanizmai, žymiai sudėtingesni, nei bet kokie mechanizmai, sukonstruoti žmogaus. Todėl praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kaip viena mechanizmų rūšis gali virsti kita plastinių deformacijų eigoje. Tam tikrose ribose galima keisti automobilio kėbulo formą, suteikiant jam kitą išvaizdą, vienok keisti jo vidinę įrangą jau gerokai sunkiau. Pavyzdžiui, naujo tipo variklio sukūrimui jums tikrai prireiks visiškai naujų mazgų, sujungtų kita konstrukcine tvarka. To neįmanoma pasiekti, po truputį modifikuojant atskiras variklio detales. Jei jūs pradėsit traukyti laidus ir perdirbinėti variklio ir alkūninio veleno dalis, tai automobilis tiesiog išeis iš rikiuotės.

Kai kurie evoliucionistai galvoja, kad savybės, skiriančios žmogų nuo beždžionės, paaiškinamos didesniu žmogaus smegenų tūriu. Tai dar vienas plastinės deformacijos koncepcijos pavyzdys - viskas atrodo taip paprasta, kaip ir pripūsti oro balionėlį. Bet aukštesnės nervinės veiklos tyrimai parodė, kad smegenys nėra pilkos plastinės medžiagos gabalas - jie sudaryti iš milijardų neuronų, tarpusavyje sujungtų sudėtingiausiais būdais. Kad įvyktų perėjimas nuo beždžionės prie žmogaus smegenų, būtina padidinti neuronų skaičių ir sujungti juos tokia tvarka, kad smegenys galėtų vykdyti naujas sudėtingas funkcijas, pavyzdžiui, suvoktų, kas kalbama. Kūdikis jau nuo pirmų dienų gali suvokti simbolines struktūras ir komunikacinius šnekamosios kalbos principus, tačiau beždžionė šito nesugeba. Tai privertė kalbotyros specialistus, tokius kaip N. Čiomskis, padaryti prielaidą, kad į žmogaus smegenis įdėta kažkokia gramatinė programa.

Tęsiant kompiuterinę analogiją, galima pasakyti, kad kompiuterio atminties padvigubinimo ir 8 baitų procesoriaus pakeitimo į 16 baitų dar nepakanka, kad savininkas su jo pagalba galėtų spręsti sudėtingesnius uždavinius. Tam pirmiausia būtinos labiau tobulos programos, kurios leistų savininkui išnaudoti papildomas kompiuterio galimybes. Tas pats tinka ir žmogaus smegenims - jos didesnės už beždžionės smegenis, bet pagrindinis skirtumas yra tas, kad jis sugeba dirbti su daug sudėtingesnėmis programomis. Bet čia darosi visiškai neaišku, kaip atsiranda naujos programos. Viena neabejotina: sunku tikėtis, kad atsitiktinės programos modifikacijos radikaliai pakeistų jos galimybes. Kur kas logiškiau galvoti, kad tokiam reikalui būtina sugalvoti ir sukurti iš principo naują matematinę sistemą.

Kitas pavyzdys, rodantis, su kokiais sunkumais susiduria evoliucijos teorija, - kai kurių rūšių krevečių statocistas. Statocistas - tai nedidelė ertmė, atliekanti krevetės vestibiuliarinio aparato vaidmenį. Nuostabiausia, kad statocisto darbas priklauso nuo smiltelės, kurią į jį per mažytę angą patalpina pati krevetė. Dėka smiltelės spaudimo jautriems plaukeliams, augantiems ant vidinės statocisto sienelės, krevetė skiria viršų nuo apačios. Neįtikėtinai sunku įsivaizduoti tuos laipsniškus pokyčius, kurie baigėsi statocisto susiformavimu ir su juo susijusio krevetės elgesio. Kada tam tikrame apmąstymų etape tampa aišku, kad logiškas sudėtingų struktūrų kilmės paaiškinimas evoliucijos procesu yra neįmanomas, kai kurie mokslininkai, vildamiesi išgelbėti evoliucijos teoriją, pagalbon šaukiasi jo didenybę atsitiktinumą! Ir nors mes jau anksčiau apsvarstėme šią galimybę, nuorodos į aklą atvejį taip paplitę moksle, kad jaučiame būtinybę dar kartą paneigti kai kurias susijusias su tuo klaidingas tezes. Besinaudojantys šia gudrybe mokslininkai primeta atsitiktinumui pagrindinį kūrybinį vaidmenį evoliucijos eigoje. Tačiau jau pats jų teiginys yra klaidingas. "Atsitiktinumo" ir "tikimybės" sąvokos prasmingos tik tada, kai galima daug kartų pakartoti įvykius ir išaiškinti statistinius proceso dėsningumus.

Įsivaizduokit, pavyzdžiui, kad jūs buvot pirmas, kuris kada nors metė monetą. Jei jūs išmetėte ją tik vieną kartą, tai praktiškai negausite jokio supratimo apie herbo arba skaičiaus iškritimo tikimybę. Nieko nepaaiškės, net jei jūs mesite ją penkis kartus - moneta kiekvieną kartą gali nukristi ta pačia puse. Bet jei jūs ją mesite kelis šimtus kartų, tai jau galėsite kalbėti apie statistinius šio proceso dėsningumus.

Ką tai turi bendro su evoliucija ? Visiškai aišku, kad rūšių atsiradimas - tai ne tas procesas, kurį galima stebėti daug kartų. Ir vistik, kaip mes jau pažymėjome, teoretikas-evoliucionistas T. Dobžanskis tvirtina, kad evoliucijos eigos pasikartojimo tikimybė, kuri atvedė iki žmogaus atsiradimo, praktiškai lygi nuliui. Paprastai, kai evoliucijos teoretikai šaukia į pagalbą atsitiktinumą, jie kalba apie tokias nykstamai mažas tikimybes, kad sunku net laukti, kad įvykis su panašia tikimybe atsitiko laikotarpyje, milijardus kartų viršijantį Visatos amžių. Tokiu būdu, nagrinėjant evoliucijos įvykius, kurie, tikriausiai, vyksta vieną kartą per šimtus milijardų (ar net trilijonų) atvejų, pačios "tikimybės" ar "atsitiktinumo" sąvokos netenka prasmės. Kažkokią prasmę jos turėtų tik tada, jei mes šiuos įvykius galėtume pakartoti milijardus kartų, vienok mes susiduriame su įvykiais, kurie įvyko tiktai vieną kartą per Visatos egzistavimo laiką. Taigi, mokslininkai negali pateikti jokio daugiau mažiau priimtino sudėtingų materialių struktūrų - gyvų organizmų kilmės fizinio paaiškinimo, ir todėl šių struktūrų atsiradimas tampa tiesiog "unikaliu įvykiu". Mes negalim pasakyti nieko konkretaus apie jų kilmę. Viena, ką mes galim - tai tiesiog konstatuoti faktą apie jų egzistavimą.

Kai kurie evoliucionistai jau buvo priversti padaryti analogiškas išvadas. Dž. Simpsonas, vienas iš šiuolaikinės evoliucijos teorijos tėvų, savo knygoje Šis požiūris į gyvenimą rašo: "Faktoriai, lemiantys žmogaus atsiradimą, yra tokie unikalūs, tokie sudėtingi ir supainioti, ir egzistavo taip ilgai, kad man vargu ar pavyko nors kiek išsamiau juos aprašyti. Dar daugiau, toli gražu ne visi jie žinomi, ir po kiekvieno naujai atsiradusio bruožo darosi dar labiau, tiesiog pasibaisėtinai unikalesni".


Evoliucija ar kūrybinis aktas?


Atsižvelgiant į visa tai, kas buvo pasakyta, galima drąsiai tvirtinti, kad evoliucijos negalima pilnai paaiškinti, remiantis vien tik fizikos dėsniais. Vienok pati evoliucijos idėja taip giliai įsiskverbė į žmonių protus, kad jiems iš tikrųjų sunku objektyviai suvokti alternatyvius paaiškinimus. Tai vienas iš tų, toli gražu ne retų atvejų, kada teorija formuoja požiūrį į faktus, o ne atvirkščiai.

Štai kai kurie faktai, lengvatikių nuomone, patvirtinantys evoliucijos teoriją: panašūs kūno organai ir panašios genetinės struktūros pas įvairių rūšių atstovus; organų ar struktūrų rudimentai, kurie atrodo kaip kažkada jų įsivaizduojamų protėvių turėtų organų likučiai; selekcininkų, kuriems iki tam tikrų ribų pavyksta modifikuoti egzistuojančias gyvūnų ir augalų rūšis, patirtis, ir, pagaliau, ta aplinkybė, kad kai kurios gyvų organizmų ypatybės iš pirmo žvilgsnio prieštarauja sprendimams, kurių būtų galima laukti iš protingo kūrėjo. Vienok logiškai pagrįsti tvirtinimai, kad šiuos faktus gali paaiškinti tik darvinistinės evoliucijos teorija, pakankamai silpni ir neatmeta galimybės, kad kitos teorijos geriau juos paaiškina.

Panašių kūno organų pas įvairių gyvybės rūšių atstovus leidžia galvoti apie jų bendrą kilmę, bet protingas kūrėjas taip pat galėjo panaudoti vienodus statybinius blokus, kurdamas unikalias fizines formas. Bet kuriuo atveju toks požiūris būtų labiau racionalus: kūrėjui nereikėtų kiekvienai naujai rūšiai projektuoti visiškai naujus blokus. Kurdami naują lėktuvą, aviakonstruktoriai taip pat naudoja mazgus ir blokus, jau suprojektuotus ir patikrintus ankstesniuose modeliuose. Kodėl gi tada superprotingas gyvų organizmų projektuotojas turėtų taikyti mažiau efektyvius metodus?

Nesenai genetikai aptiko, kad artimų rūšių DNR ir kiti baltymai turi panašią molekulinę struktūrą. Genetinio artimų organizmų panašumo atradimą, kaip ir jau žinomą jų fiziologinės sandaros panašumą, evoliucionistai sutiko kaip jų bendros kilmės įrodymą. Tačiau tas faktas, kad artimos rūšys turi artimą genetinę sandarą, neturėtų stebinti. Šis panašumas niekaip neišaiškina organizmų kilmės klausimo ir negali būti darvinistinės evoliucijos teorijos įrodymu. Jei organizmų rūšis su tam tikrais struktūriniais panašumais kurtų protingas kūrėjas, tai mes irgi tikėtumės jų struktūrinio panašumo molekuliniame lygyje. Vienoje iš savo paskutinių knygų žymus astrofizikas F. Hoilas patalpino schemą, iliustruojančią evoliucinę rūšių sąveiką genetinių tyrinėjimų pagrindu. Įsidėmėtinas jo komentaras: "Vienok nereikia, remiantis gautų rezultatų įtikinamumu, daryti išvadas apie tai, kad ši schema įrodo evoliucinio medžio egzistavimą. Ji tik nurodo, kad jei panašus medis egzistavo, tai jis turėjo atrodyti būtent taip".

Lygiai taip pat logiškai galima tvirtinti, kad rudimentiniai organai atsirado projektavimo, o ne evoliucijos išdavoje. Pavyzdžiui, manoma, jog ūsuotojo banginio embrionas turi rudimentinius dantis. Vystymosi procese šie dantys pamažu išnyksta, virsdami taip vadinamais ūsais (pailgi, padengti šereliais dariniai banginio žiotyse, skirti planktono, kuriuo maitinasi banginis, atfiltravimui iš jūros vandens). Evoliucionistai rudimentinius dantis laiko įrodymu, kad ūsuotasis banginis kilo iš banginio, turėjusio dantis. Bet tai galima ir kitaip paaiškinti. Įsivaizduokim, kad protingas kūrėjas panorėjo pačiu racionaliausiu būdu suprojektuoti daug banginio formos gyvūnų. Jis galėjo pradėti nuo genetinės struktūros kūrimo banginiui su dantimis. Tada, kuriant ūsuotojo banginio dizainą, jis galėjo tiesiog truputį pataisyti pradinę genetinę struktūrą, užblokuodamas dantų augimą ir įvesdamas papildomą genetinę informaciją, programuojančią banginio ūsų augimą. Šiuo atveju pas embrioną taip pat galima tikėtis rasti dantis. Aplamai, protingo kūrėjo hipotezė turi tokią pat teisę egzistuoti, kaip ir evoliucinės hipotezės, o atsižvelgiant į evoliucionistų nesugebėjimą paaiškinti laipsnišką banginio ūso formavimosi mechanizmą evoliucijos procese, tai ta teisė dar didesnė. Visų jų išvedžiojimų esmė ta, kad jis atsirado kažkokio evoliucinio stebuklo rezultate. Tačiau evoliucionistai iš karto atmeta bet kokius argumentus, palaikančius kūrėjo hipotezę, nes ji prieštarauja jų aklam tikėjimui į tai, kad visi reiškiniai Visatoje gali būti paaiškinti vien tik fizikos dėsniais.

Nuo Darvino laikų vienu iš evoliucijos teorijos teisingumo įrodymu buvo selekcininkų darbai. Jei žmogus viso labo per kelias kartas tam tikrose ribose gali keisti augalų ir gyvūnų formas, tai sunku net įsivaizduoti, kokius pokyčius jos gali patirti per milijonus metų. Štai tokia šio argumento logika.
Bet iš tikrųjų natūralioji atranka turi mažai ką bendro su selekcininkų bandymais. Kryžmindami skirtingas rūšis, selekcininkai siekia konkrečių tikslų - gauti stambesnį obuolį, didesnius pieno primilžius ir t.t., o natūralios atrankos atveju tokio plano nėra. Bet kaip galima gauti kokius nors rezultatus neturint plano? Dar daugiau, kas duoda mums pagrindą manyti, kad natūrali atranka - tai būtinai labiau išsivysčiusių rūšių atsiradimas? Logiškiau būtų galvoti, kad natūrali atranka turėtų būti orientuota į kuo paprastesnę organizmų sandarą, į labiau ekonomiškas struktūras. Vienok dabartiniu momentu mes neturime jokių kriterijų, neskaitant evoliucionistų pareiškimų, kad galėtume spręsti, kokia kryptimi turi eiti natūrali atranka. Visa, ką jie kalba apie natūralią atranką, grindžiama esamais faktais. „Kodėl dramblio tokios didelės ausys? - Todėl, kad jos suteikia jam selekcinį pranašumą," - kalba evoliucionistai. Koks bus sekantis dramblių vystymosi etapas? Atsakydami jie tik skėsčioja rankomis.

Galima sutikti su tuo, kad natūralios atrankos rezultate neprisitaikiusios rūšys išmirs, bet kas pasakė, kad to pasekmėje vienos rūšys virs kitomis? Ir net jei viena rūšis gali virsti kita, tai kokiu pagrindu mes galime daryti išvadą, kad natūrali atranka bus orientuota ne tik į energetiškai ekonomiškų rūšių atsiradimą - lėtų, šliaužiojančių žeme, su dideliais, storais šarvais? Manoma, kad natūralioji atranka orientuota į savybes, padedančias išgyventi, bet ar gali kas nors iš evoliucionistų tiksliai apibrėžti, kokios tos savybės? Kodėl pas varliagyvių palikuonis, elektrinius ungurius, evoliucijos procese neatsirado sugebėjimas priimti ir skleisti radijo bangas? Tam, be abejo, yra visos reikalingos išankstinės sąlygos, ir kažin ar kas nors suabejos tuo, kad tai būtų didelis jų privalumas.

Be to, visa sukaupta selekcijos patirtis liudija apie tai, kad hibridizacija gali privesti tiktai prie labai apribotų pakitimų. Apie tai kalba žymus amerikiečių botanikas L. Burbank: "Aš pats įsitikinau, kad galiu išvesti bet kokias slyvų rūšis, kurių vaisiai bus nuo pusantro iki septynių centimetrų ilgio, bet esu priverstas pripažinti, kad bet kokie bandymai gauti greipfruto ar žirnelio dydžio slyvą yra iš anksto pasmerkti nesėkmei.

Aš turiu rožes, žydinčias šešis mėnesius per metus, bet aš neturiu ir niekada neturėsiu rožių, žydinčių ištisus metus. Kitaip kalbant, selekcijos galimybės nėra neribotos". Šis griežtas faktas kelia evoliucijos teorijos korektiškumo klausimą, nes jei tam tikrų rūšių pokyčių ribos iš anksto nustatytos, tai gauti naujas rūšis evoliucijos procese iš principo neįmanoma.

Hibridizacija kažkuo primena gumelės tempimą, kuri gali išsitempti tik iki tam tikrų ribų, o paskui ji arba nutrūksta, arba grįžta į pradinę padėti. Pavyzdžiui, devynioliktame amžiuje į Australiją buvo atvežti naminiai triušiai. Dalis jų pabėgo nuo šeimininkų ir ėmė daugintis laisvėje. Labai greitu laiku jų palikuonys neteko visų išugdytų savybių ir grįžo į pirmapradę laukinę būseną.

E. Mair, aršus evoliucijos teorijos šalininkas iš Harvardo, susidūrė su šia problema, darydamas eksperimentus su vaisine musele. Jis bandė keisti šerelių skaičių ant jos kūno. Jam pavyko padidinti jų skaičių nuo įprastinio vidurkio (36) iki 56, bet peržengus šią ribą muselės pradėjo mirti. Tada jis išvedė muselę su šerelių skaičiumi iki 25. Bet kai Mair leido savo populiacijai grįžti prie laisvo kryžminimosi, per sekančius penkis metus vidutinis šerelių skaičius ant jų kūnų atsinaujino. Šie rezultatai atskleidžia pagrindinę antievoliucinę biologinių rūšių charakteristiką: kada pokyčiai peržengia nustatytas ribas, tos rūšies individai arba tampa nevaisingais ir išmiršta, arba grįžta į ankstesnę būseną.

Prancūzų zoologas P. Grase savo knygoje Gyvų organizmų evoliucija pažymi: "Genofondo pokyčiai (atsiradę kryžminimosi eigoje), žymiai stipriau įtakoja organizmo išorinį pavidalą, nei jo pagrindines struktūras ir funkcijas. Nepaisant intensyvaus dirbtinės atrankos kryptingumo, kai pašalinami visi individai, neatitinkantys atrankos kriterijų, per visą tūkstantmetį, kai buvo atliekami selekciniai eksperimentai, neatsirado nei viena nauja rūšis... Per dešimt tūkstančių mutacijos, kryžminimo ir selekcijos metų buvo daugybė invazijų į šunų paveldimumo informaciją, vienok jie neprarado savo cheminės ir citologinės (t.y. ląstelinės) vienybės. Tai liečia visus naminius gyvūnus: bulius (kurie buvo prijaukinti maždaug prieš 40 000 metų), vištas (4000), avis (6000) ir t.t."

Kitaip sakant, selekcijos būdas įgalina keisti egzistuojančias formas (pavyzdžiui, gauti skirtingų dydžių individus), bet įtakoti iš principo naujų sudėtingų struktūrų atsiradimą jis nepajėgus. Ir jei panašūs pokyčiai nevyksta net kryptingų žmogaus pastangų rezultate, tai kodėl jie turėtų vykti aklų gamtinių procesų eigoje?

Pats Darvinas pripažino, kad jo teorija gerai nepaaiškina sudėtingų struktūrų atsiradimo mechanizmą. Savo veikale Rūšių atsiradimas jis rašė: "Teiginys, kad akis su visa jos precizine sandara atsirado natūralios atrankos rezultate, gali pasirodyti, atvirai kalbant, aukščiausio laipsnio absurdu."

Toliau Darvinas iškelia teiginį apie tai, kad žinduolių akis atsirado vykstant pokyčiams šviesai jautrių membranų struktūroje, kurios egzistuoja pas kai kuriuos primityvius organizmus. Bet tikro mokslo tokie paaiškinimai nepatenkina, jis reikalauja detalaus išaiškinimo, kaip susidaro tarpinės formos. Norint aiškiau įsivaizduoti tokią užduotį, Darvino metodą galima sulyginti su tvirtinimu, kad nuoseklių modifikacijų pagalba diaprojektorių galima perdaryti į spalvotą televizorių. Tas, kuris pareiškia, jog tai įmanoma, turėtų tai įrodyti brėžinių ir veikiančių modelių pagalba. Tačiau iki šiol nieko panašaus neįvyko.

Kaip mes jau ne kartą kalbėjome, visi šie faktai paaiškinami, pasitelkus protingo kūrėjo hipotezę. Tačiau dauguma evoliucionistų ir toliau galvoja, kad jau pati organizmų sandara savaime atmeta protingo kūrėjo dalyvavimo galimybę.

Paleontologas iš Harvardo S. Gould rašo: "Evoliucijos įrodymai yra įdomios sąrangos ir keisti sprendimai - tai kelias, kuriuo niekada nebūtų ėjęs protingas Kūrėjas". Patvirtindamas savo žodžius, kaip pavyzdį jis nurodo papildomą bambukinės meškos (pandos) pirštą, kuriuo ji laužo bambuko ūglius, sudarančius jos mitybos pagrindą. Šis pirštas nėra vienas iš penkių žinduolio įprastos letenos pirštų, tai tiesiog kaulinė atauga ant riešo, padengta raumenų audiniu.

Iš esmės Gouldas tvirtina: "Dievas niekada nebūtų priėmęs tokio sprendimo. Vadinasi, tai atsirado evoliucijos eigoje." Tačiau tokio pobūdžio negatyvūs teologiniai argumentai turi keletą trūkumų. Pirma, evoliucionistai elgiasi nekorektiškai, naudodamiesi, kada jiems tai naudinga, koncepcija, kurią šiaip jie visiškai atmeta - Dievo-kūrėjo koncepcija. Antra, kas duoda jiems teisę spręsti apie tai, kaip elgtųsi ir kaip nesielgtų Dievas, jeigu Jis egzistuotų. Iš kur jie gali žinoti, kad Jis nepanorės sukurti naujus kūno organus, modifikuojant jau egzistuojančius?

Imant pavyzdį su pandos pirštu, reikia pažymėti, kad pats Gouldas, nors ir atmeta kūrėjo sumanymą kaip jo kilmės paaiškinimą, nesugeba duoti adekvataus paaiškinimo, pagrįsto evoliucijos teorija. Jis tik pareiškia, kad reguliatorinio geno, kontroliuojančio struktūrinių genų grupės veiklą, pokytis tapo daugelio konstruktyvių kaulų ir muskulatūros pokyčių priežastimi. Bet jis nepatikslina, nei koks konkrečiai genas pasikeitė, nei kaip atsitiktinė reguliatorinio geno mutacija gali baigtis tokiais stebėtinais pokyčių. Jo spėliojimai yra ne kas kita, kaip tradicinis miglotas paaiškinimas, remiantis jau minėta stebuklinga lazdele.

Evoliucionistai nesugebėjo įtikinamai pademonstruoti, kad evoliucinis procesas, kontroliuojamas fizikinių dėsnių, tikrai egzistuoja. Jie neturi griežtos teorijos, jos vietą užima miglotos hipotezės, paremtos abejotinais argumentais. Svarstydami kūrybinio sumanymo galimybę, kaip galimą sudėtingų organizmų kilmės paaiškinimo variantą, jie, kaip taisyklė, operuoja supaprastintais ir sukarikatūrintais įsivaizdavimais apie Dievą-kūrėją, kuriuos jie gali nesunkiai paneigti. Bet kokios nematerialios priežasties pripažinimas reikštų universalios pasaulio pažinimo strategijos bankroto pripažinimą, strategijos, kuria ginkluotas šiuolaikinis mokslas ir kuri žymiai sumažina intelektualaus pasirinkimo variantų skaičių. Taigi egzistuoja pakankamai rimti duomenys, liudijantys protingo kūrėjo hipotezės naudai. Ši hipotezė nurodo principialiai naujus mokslinių problemų sprendimus. Jeigu egzistuoja protingas kūrėjas, tai turi egzistuoti ir galimybė gauti iš jo pačio tikslią informaciją apie tai, kaip būtent atsirado rūšys. Tokia alternatyva bus detaliau išnagrinėta kitame straipsnyje.


Šaltiniai


1. Čarlzas Darvinas "Rūšių atsiradimas" (Niujorkas: Atheneum,1972), p. 184.
2. Čarlzas Darvinas "Rūšių atsiradimas" (Niujorkas: Naujosios Amerikos biblioteka, 1964), p.306.
3. Nailas Eldridžas Kvailystės (Niujorkas: Vašingtono aikštės spauda, 1982), pp. 31-32.
4. Nailas Eldridžas Kvailystės, pp. 36,41.
5. Nailas Eldridžas Jonas Teiterseilas, "Ateities žmonės", Mokslas 83 (Kovas 1983), p. 74.
6. Teodosijus Dobžanskis "Darvino evoliucija ir Nežemiška problema", Biologijos ir medicinos perspektyvos, Vol. 15, nr. 2 (Žiema 1972), 173 p.
7. Džonas Meinardas Smitas. "Evoliucijos teorijos apribojimai", Nemokšiškumo enciklopedija, ed. Ronaldas Dunkanas ir Miranda Veston - Smit (Niujorkas: Kišeninės knygos, 1977), p. 237.
8. Hovardas K. Berg "Kaip plaukioja bakterija", Mokslinė Amerika (Rugpjūtis 1975), pp. 36-44.
9. Volfgangas von Budenbrokas, Pojūčiai (Ann Arbor: Mičigano spaudos universitetas, 1958), pp. 138-141.
10. Džordžas Geilordas Simpsonas, Šis gyvenimo vaizdas (Niujorkas: Harcourt, Brace Pasaulis, Inc., 1964), p. 268.
11. Seras Fredas Hoilas ir Čandra Vikramasing, Evoliucija iš kosmoso (N.Y.: Simonas ir Šuster.1981), p. 84.
12. Normanas Makbetas, Darvinas, Retried (Bostonas: Ganbit 1971), p. 36.
13. Pjeras - P. Grasas, Gyvų organizmų evoliucija (Niujorkas: Akademinė spauda, 1977), p. 124.
14. Francis Hičingas, Žirafos kaklas (New York: Naujosios Amerikos biblioteka, 1982), p. 41.
15. Pjeras - P. Grasas, Gyvų organizmų evoliucija, p. 123.
16. Čarlzas Darvinas "Rūšių kilmė" (Niujorkas: Naujoji Amerikos biblioteka, 1964), p. 168.
17. Stepanas Džei Goldas, Pandos nykštys (Niujorkas: W.W. Norton, Co. 1980), pp. 20-21.