Sankirtan das dienoraštis
Grįžti

Harė Krišna, brangūs atsidavusieji! Nusprendžiau reguliariai rašyti trumpą dienoraštį, kuris būtų lyg neformali ataskaita ir padėtų bendruomenei geriau suvokti, kokiais džiaugsmais gyvenu ir kokius sunkumus patiriu. Rašymas yra labai gera terapija, tad viena morka pamaitinsiu du zuikius!

Nesilaikysiu jokios griežtos formos ar konkretaus reguliarumo, nes dienoraštis yra dienoraštis. Šiandien paskutinė gruodžio diena, tad noriu pasidalinti pačiomis nuostabiausiomis metų pabaigos akimirkomis.

Kadangi prisikaupė daug įspūdžių, šis dienoraštis gali kažkiek išsiplėsti, bet kitus pažadu rašyti trumpesnius J

Jogo Vitaliaus lankymas ligoninėje

Visų pirma prisimenu mane labai sukrėtusį įvykĮ. Svečiuodamasis pas Atmamedhą su Jahnava, gavau žinutę iš jogo Vitalijaus. Aš jam iškart perskambinau, jis taip apsidžiaugė, kad jo balsas susivilgė ašaromis. Jis ėmė pasakoti, kad miršta nuo vėžio ir nieko kito nenori, tik pabūti, o gal net pagyventi, pas Dievybes. Kitą dieną nulėkiau pas jį ir supratau, kad būklė jau per sudėtinga gyventi šventykloje. Susitikęs su juo pajutau, koks Krišna maloningas, pajutau, kad jis Nieko nepamiršta. Vitalijaus mirčiai artėjant Krišna jam davė supratimą, kad Krišna yra galutinis tikslas ir dovanojo didelį troškimą būti su atsidavusiais. Nenoriu įvardinti kokias emocijas man tai sukėlė, bet, trumpai tariant, buvau be galo džiugiai ir stipriai paveiktas.


Kelionė į Mauricijų

Netrukus gavau skambutį iš Guru Matadžės. Ji pasiklausė, ar aš galėčiau dėl mokytojo atsilaisvinti dešimčiai dienų. Daug nesispardęs sutikau. Netrukus mokytojas nupirko ir atsiuntė bilietą į Mauricijų. Tiesą sakant net neįsivaizdavau, kur šis randasi. Oficiali kelionės priežastis buvo video apie japos meditaciją sukūrimas, bet aš manau, kad Gurumata tiesiog nutarė, jog laikas mane pravėdinti ir dvasiškai pakrauti. Tiek daug meilės ir šilumos gavau, kaip niekad lig šiol. Ėmiau šiek tiek suprasti šias eilutes „Prisirišimas prie mokytojo lotoso pėdų yra tobulumas, išpildantis visus troškimus“. Pastaruosius šešis mėnesius išgyvenu didelį dvasinį įkvėpimą, lydimą sudėtingų išbandymų ir sunkumų, kurie dar šimteriopai padidina besąlygiškos Krišnos globos pajautimą.

Guru Matadži mano kelionei namo pagamino stebuklingų daržovėmis įdarytų blynų. Ji juos gamino ir įteikė su tokia meile... Kuomet lėktuve atsikandau šio stebuklo, staiga čiurkšle iš akie ištryško ašaros. Aš nesupratau, kas čia vyksta ir mėginau pasislėpti nuo kitų keleivių. Kiekvienas kąsnis sąlygojo nevaldomą ašarų upelį, o širdis prisipildė tokio stipraus jausmo, rodos Krišna mane su visu lėktuvu taip meiliai apkabino... Aš nepamenu, ar kada gyvenime buvau patyręs kažką panašaus. Nenoriu, kad galvotumėt, jog kažkaip giriuosi ar per daug atvirauju, bet noriu iš visos širdies su visais pasidalinti, kad Krišna mus visus be galo myli ir mūsų nebepaleis!

 

Jogo Vitalijaus pasitraukimas

Visos kelionės metu labai nerimavau, ar pavyks man pamatyti Vitalijų. Širdyje turėjau didelį norą paskaityti su juo Krišnos knygą. Tik grįžęs, Kūčių dieną, nulėkiau pas jį į ligoninę. Palatoje be jo buvo dar vienas asmuo, kuris iš skausmo rėkė ir dejavo, o Vitalijus miegojo, bet jo kūnas krupčiojo, kvėpavimas buvo netolygus ir lydimas gargaliavimo. Pusvalanduką prie jų pakartojau džiapą ir jis nubudo. Ėmė nerimastingai muistytis, bet buvo labai išsekęs. Aš liepiau nurimti ir pradėjau skaityti knygą. Spontaniškai astivertė Akrūros keliavimo į Vrindavaną istorija. Staiga jiedu abu visiškai nurimo. Palata prisipildė palaimingos dvasinės energijos. Vitalijus visą laiką stebėjo mane ir klausėsi. Nežinau, ar sąmoningai suvokė, kas vyksta, bet tai jį akivaizdžiai ramino. Kitą dieną, atvykęs jį aplankyti, sužinojau, kad pavėlavau vieną valandą. Seselė jau tvarkė jo daiktus…

 

Noras įlysti į olą

Tik grįžus į Lietuvą staiga persimainė mano nuotaika. Užplūdo introspektyvios mintys, noras pasislėpti ir pabūti su savimi. Manau tam įtakos turėjo mano kūnui per intensyvūs vidiniai išgyvenimai, kelionės nuovargis, supurtanti jogo Vitalijaus istorija ir mane pasiekę gandų lygio „pletkai“ apie bhaktų nepasitenkinimą dėl švenčių kokybės, naujų metų šventės nebuvimo ir pan. Madan Mohan pasiligojęs sedėjo namuose, o aš jam dvi paras palaikiau kompaniją šalia ant sofkutės. Kaip gera turėti tokių artimų draugų, kurių šaldytuvas yra tavo šaldytuvas, kurie išvykdami kelionėn drąsiai gali paprašyti prižiūrėti jų katiną, kuriem gali paskambinti nesvarbu dieną ar naktį. Turiu bent šešis tokius draugus, todėl jaučiuosi pats laimingiausias pasaulyje. Jei ne jie, tikrai netęsčiau savo dvasinės praktikos. Ačiū, kad esate!

 

Live paskaitos su Vradža Kišor, Yašodamaji ir Instagram

Keletą paskutinių metų aš visiškai neužsiėmiau viešu pamokslavimu, bet prieš maždaug penkis mėnesius širdyje apsireiškė tvirtas noras daugiau reikštis viešojoje erdvėje.

Turtingas ir žinomas verslininkas Yašodamaji siūlė riebiai finansuoti jos Krišos sąmoningų paskaitų turą po Lietuvą, bet dėl įvairių aplinkybių mūsų mokytojas (Sankaršan das Adhikari) patarė jai organizuotis paskaitas pačiai ir įtraukti mudu su broliu. Taip pat mūsų trijulę įkvėpinėja ieškoti alternatyvių ir inovativių būdu šviesti žmones. Iš to gimė mūsų paieškos pasitelkiant ne tik Facebook, Instagram, bet ir kitus inovatyvius ir kartais visiškai nematytus būdus. Tai bhaktams sukėlė nemažai klausimų, todėl šiame dienoraštyje liečiu ir šią temą. Vienas anonimas uždavė klausimą, ar brachmačiariui galima tokia pamokslavimo forma, tad būdamas Mauricijuje dar kartą paklausiau mokytojo ir gavau šiai veiklai palaiminimus.

Noriu pasidalinti ir nuostabiais pasiekimais. Mes jau ne vieną kartą išsiuntėme po 30 ir daugiau džiapų savo klausytojams, o kiekviena „Live“ paskaita susilaukia iki 20000 peržiūrų. Kartu su japomis pradėjome platinti ir knygas. Toliau mąstome ir kūribingai ieškome būdų, kaip kultivuoti šiuos žmones ir rasti naujų būdų pasiekti jų širdis. Nuo kitų metų taip pat pradėsime „gyvų“ paskaitų turą po Lietuvą. Sausio mėnesį jau yra suplanuotos 4-ios mūsų trijulės paskaitos.

 

Visą dieną ant sofos 2018 12 26

Besibaigiant dienai introspektyviai susimąčiau, ar nesu parazitas, ar apskritai nuveikiu kažką naudingo. Tad pradėjau skaičiuoti. Rytinė programa trunka 5 val. Tame tarpe 3 valandas garbinau Dievybes, ką darau beveik kasdien. Tada telefone suskaičiavau 27 skambučius ir pirštus lenkdamas prisiminiau penkis susitikimus/ susirinkimus. Vienas iš jų buvo labai įsimintinas. Iš Vilniaus atvyko vyrukas, kuris stebėjo mūsų „Live“ paskaitas, jis įsigyjo džiapą ir Šrilos Prabhupados knygą. Ir, žinoma, prie to prisideda kasdienis šventyklos reikalų kuravimas, 12 jaunuolių ir merginų, kurie gyvena ir mokosi mūsų ašrame. Aš žinau, kuris ir kada važiuos pas gydytoją, kokios dietos laikosi, kokius išgyvena laikotarpius ir pan. Stengiuosi būti jų vyresnis brolis, kuris palaiko kaip tik gali. Ironiška, bet šiuos darbus atlikau sėdėdamas savo ofise ant sofos :)

 

2018 12 29

Kelionė į Klaipėdos Vedų kultūros centrą. Skaičiau paskaitą, papasakojau apie išgyvenimus Mauricijuje ir pasidalinau savo parašytu eileraščiu. Čia jo neskelbsiu, nes nesutvarkyta gramatika, bet šventykloje sekmadienį per savo paskaitą būtinai pasidalinsiu.


2018 12 30 – per sunkumus į pergales

Pakeliui iš Klaipėdos Šiauliuose aplankėme Vradža Kišor mamą ir tėtį. Jiem tai suteikė be galo daug džiaugsmo. Skubėjome į tarybos susirinkimą, tad teturėjome vieną valandą pietums ir pokalbiams.

Nuo 15 iki 18 val. vyko tarybos susirinkimas. Vradža Kišor paprastai niekada neprakaituoja, bet jis buvo šlapias. Tai buvo labai nuostabus širdies atvirumas, taryba išsakė mano darbe tobulintinas vietas, aš pripažinau daromas klaidas. Aš išsakiau pastabas tarybai ir jie tai nuoširdžiai priėmė. Išsiskirstėme labai geros nuotaikos, apsikabinome vienas kitą. Nieko nėra nuostabiau! Bendruomenės vyresnieji yra mūsų skydas ir mūsų tėvai. Mes esame tokie sėkmingi, kad turime tiek brandžių atsidavusiųjų savo rate! Jeigu jie patenkinti ir laimina jaunimo veiklą – mes galime nuversti kalnus.

Nuo 18 Iki 20:30 val. vyko kitas susirinkimas su keturiomis jaunesnėmis matadžėmis. Tai buvo taip pat nuostabiausia atvirumo akimirka. Užuot šen ir ten šnekėjusios jos atėjo ir atvirai atvėre širdį, išsakė tai, kas kelia joms nerimą. Mes labai atvirai išanalizavome problemas ir įsiklausėme į pastabas. Aptarėme, kokia griaunanti yra kritika.

Man labai užstrigo vienas užduotas klausimas: „Ką daryti, jei kažkas iš bhaktų pradeda šnekėti apie bendruomenę ar kitus bhaktus negatyvius dalykus ir iš vienos pusės norisi to klausytis, iš kitos pusės negražu nutraukti, bet taip pat supranti, kad tai negerai?“  Aš labai pusiau juokais (bet anokie čia juokai) atsakiau: „Tada gali tiesiog parašyti sau laišką į ateitį, kurį pradėsi tokiais žodžiais: Kai aš buvau dar atsidavęs...“

Taip pat aptarėme tokią situaciją, kad, kai kažkas apsiima atsakomybę ir daro tarnystę, visada sulaukia daug pastabų ir kritikos, bet labai retai – pasiūlymo padėti. Čia aš atsiminiau man labai įkvėpiantį Radhanath Svamio pasakojimą apie New Vrindavan. Ten tarnavo daugiau nei 700 atsidavusiųjų, bet dauguma jų galų gale buvo labai nepatenkinti, jautėsi išnaudoti. Radhanath Svamis visų nuostabai pareiškė, kad jie visi majoj, nes visi turėjo sąlygas tobulėti. Tačiau jis paaiškino, kad natūralu, jog dauguma žmonių tomis sąlygomis nepasinaudos. Tad lyderių ir vyresniųjų pareiga yra padaryti viską, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi mylimi ir reikalingi ir jie turi niekada nepasiduoti, net jei susiduria su nepaliaujamais sunkumais.

Tai buvo vienas nuostabiausių susirinkimų. Visi pajutome didelį palengvėjimą.

Kitą dieną Dievybės, rodėsi, buvo labai patenkintos.

 

Taip baigėsi patys nuostabiausi 2018 – ieji....

Pagarbiai

Jūsų tarnas Sankirtan das

Grįžti