Rathajatrų istorija

Rathajatra (Vežimų festivalis) yra vienas iš seniausių pasaulio religinių festivalių, nuo seno švenčiamas Džaganatha Puryje

Viešpaties Džaganathos pasirodymas


Skandos Puranos Utkala-kanda
pateikia tokį Krišnos pasirodymo Džaganatos pavidalu paaiškinimą (Utkala yra tradicinis Orisos vardas). Kartą, vykstant saulės užtemimui, Krišna, Balarama, Subhadra ir kiti Dvarakos gyventojai vyko išsimaudyti šventame Kurukšetros ežere. Žinodami, kad Krišna bus ten, Šrimati Radharani, Krišnos tėvai Nanda ir Jašoda ir kiti Vrindavano gyventojai, kurie degė išsiskyrimo nuo Viešpačio ugnyje, iškeliavo susitikti Jį. Kurukšetroje, vienoje iš daugybės piligrimų pastatytų palapinių, Rohini, Viešpačio Balaramos motina, Dvarakos karalienėms ir kitiems pasakojo Krišnos žaidimus Vrindavane.

Yra sakoma, kad Dvarakos gyventojai yra turtingumo (aišvarja) nuotaikoje ir garbina Krišną kaip Aukščiausią Valdovą. Tačiau Vrindavano gyventojai yra saldumo (madhurja) nuotaikoje, o su Krišna turi intymius santykius,  pralenkiančius pagarbią baimę, nes jie yra grindžiami draugyste ir meile. Rohini pasakojimas buvo nepaprastai slaptingas, todėl ji pastatė Subhadrą prie įėjimo, kad niekas negalėtų įeiti.

Krišna ir Balarama atėjo prie palapinės ir atsistojo Subhadrai iš kairės ir dešinės. Beklausydami Rohini pasakojimo apie intymius Krišnos Vrindavano žaidimus, Krišna ir Balarama pajautė ekstazę ir šie jausmai buvo išreikšti išoriškai. Jų akys išsiplėtė, Jų galvos prisispaudė prie kūno, o galūnės buvo įtrauktos. Matydamas šiuos Krišnos ir Balaramos pokyčius, Subhadra taip pat puolė į ekstazę ir patyrė analogiškus pasireiškimus. Taip, išgirdę intymius Krišnos žaidimus Vrindavane, Krišna ir Balarama su Subhadra viduryje, parodė Džaganathos, Baladevos ir Subhadros ekstatiškus pavidalus.

Viešpaties Džaganathos Dievybių pasirodymas

Skanda Puranoje pasakojama kaip Karalius Indradjumna mėgino rasti Krišnos dievybės formą po to, kai susapnavo gražią mėlyną dievybę, pavadintą Nila Madhava. Vardas apibūdina safyro spalvos dievybę: Nila reiškia mėlyna, o Madhava yra vienas Krišnos vardų. Karalius Indradjumna išsiuntė pasiuntinius visomis kryptimis, kad rastų Nila Madhavą ir pasisekė brahmanui, vardu Vidjapati. Jis atrado, kad Višvavasu, kiaulių augintojas (savara), atokiame gentiniame kaime slapta garbino Nila Madhava. Tačiau, kai Vidjapati vėliau grįžo į tą vietą su Indradjumna, Nila Madhavos nebebuvo. Karalius Indradjumna apsupo kaimą savo kariais ir suėmė Višvavasu.

Tada balsas iš dangaus paskelbė: „Išlaisvink savara ir pastatyk kiaulių šventyklą Man Nila Hil viršūnėje. Ten tu Mane pamatysi, ne kaip Nila Madhava, bet formoje iš Nimos medžio“.

Nila Madhava pažadėjo pasirodyti medine išraiška (daru) ir todėl Jis pavadintas daru-brahma („medžio dvasia“). Indradjumna laukė prie vandenyno, kur Viešpats atvyko kaip didžiulis rąstas, siūruodamas link paplūdimio.

Užsimaskavęs seniu, Višvakarma, pusdievių architektas, atvyko, kad išskaptuotų dievybes su sąlyga, kad nebus sutrikdytas dvidešimt vieną dieną. Karalius Indradjumna leido ir meistras dirbo už užrakintų durų. Dar terminui nepasibaigus, triukšmas liovėsi ir Karaliaus Indradjumnos smarkus smalsumas įkvėpė jį atverti duris. Višvakarmos nebuvo. Kambaryje trys Džaganatos, Baladevos ir Subhadros dievybės atrodė neužbaigtos – be rankų ir kojų – ir Indradjumna labai sunerimo galvodamas, kad įžeidė Viešpatį.

 

Tą naktį, Džaganata prakalbo karaliui sapne ir įtikino jį, paaiškindamas, kad jis atskleidė save šioje formoje dėl Savo pačio nesuvokiamo troškimo parodyti pasauliui, kad Jis gali priimti aukas be rankų ir judėti be kojų.

Viešpats Džaganata tarė karaliui: „Būk tikras, kad Mano rankos ir kojos yra visų ornamentų ornamentas, bet, tavo pasitenkinimui, tu suteiksi Man auksines ir sidabrines rankas ir kojas laikas nuo laiko“

Atsidavusieji dabar garbina šias „neužbaigtas“ Džaganatos, Baladevos ir Subhadros formas Puryje ir šventyklose visame pasaulyje. Šios formos yra dalis jų amžinų žaidimų.

 

Vežimo traukimas atgal į Vrindavaną

 

Šrimati Radharani, Krišnos numylėtinė, prašė Jį grįžti į kaimą ir tempė jo vežimą, kad sugrąžintų jį į Vrindavaną. Viešpats Čaitanja Mahaprabhu priėmė sanjasą dvidešimt ketvirtaisiais gyvenimo metais ir Savo motinos prašymu gyveno Džaganath Puryje. Kiekvienais metais Jis dalyvaudavo Džaganathos vežimų festivalyje. Jis buvo toje pačioje atsiskyrimo nuotaikoje, kaip Šrimati Radharani. Taigi, Rathajatra yra jausmų festivalis. Jis yra labai malonus ir kiekvienas, kuris dalyvauja šiame festivalyje, galiausiai pažadina savo snaudžiančią meilę Krišnai.

 

Aprašymas paremtas tekstais iš šių puslapių:

http://btg.krishna.com/why-krishna-appears-jagannatha

http://btg.krishna.com/rathayatra-when-lord-comes-out-let%E2%80%99s-invite-him

https://www.iskconbangalore.org/blog/festival-of-chariots/

https://www.iskconbangalore.org/blog/understanding-ratha-yatra/