PAGARBA ATSIDAVUSIEMS

Bhagavad-gītoje [3.21] Krišna sako:

yad yad äcarati çreñöhas

tat tad evetaro janaù

sa yat pramäëaà kurute

lokas tad anuvartate

“Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis.”

Ne paslaptis, kad šventi žmonės ar žmonės praktikuojantys dvasinį kelią visuomet yra paprastų žmonių dėmesio centre. Nors paprasti žmonės ne visuomet seka šventųjų pavyzdžiu, tačiau reikalauja iš šventųjų tokį pavyzdį turėti. Tai didelė atsakomybė taip pat ir ISKCON’o bhaktams.

Kas yra vaišnavų etiketas?

 Prabhupada sakė, kad vaišnavas yra tikrasis džentelmenas. Džentelmenu vadiname žmogų, kuris pasižymi geromis savybėmis, yra malonus ir paslaugus kitiems. Jis visuomet teikia pirmenybę kitiems ir nereikalauja sau jokio dėmesio. Jis visuomet atsisakys savo interesų vardan aplinkinių ir sugebės prisiderinti prie bet kokių aplinkybių ar papročių. Matome, kad visas šias savybes gali turėti tik tas, kuris jau įveikė savo ego ir nesiekia juslinio pasitenkinimo. Tikrasis džentelmenas yra lygus visiems ir niekam neteikia pirmenybės. Tai reiškia, kad džentelmenas turi regėti visus kaip dvasines sielas ir matyti visose būtybėse slypinčią Aukščiausią sielą. Tokiu būdu materialistas, kad ir koks mandagus jis bebūtų, jis negali būti tikras džentelmenas, kadangi visa tai, ką jis daro yra skirta jusliniam pasitenkinimui. Netgi jo tariamas mandagumas atsisakant kažko kitų labui, taip vadinamas altruizmas ar filantropinė veikla yra subtilaus juslinio pasitenkinimo forma, kada žmogus galvoja, koks jis geras ir atsižadėjęs, ir kad visi tai mato. Tikruoju džentelmenu gali būti tik vaišnavas, kadangi tikras vaišnavas mato visus Krišnos tarnais, o save visų tarnu.

“Kadangi niekas negali susilaukti sėkmės be “sadacar” ar etiketo, kiekvienas veiksmas turėtų būti atliktas pagal tinkamą etiketą.” Švento žmogaus širdis nėra užteršta. Būdas, kaip veikia šventas asmuo, yra žinomas kaip tinkamas etiketas - “sadacara”.

“Jei žmogus skaito šešis Vedų skyrius, nepraktikuodamas tinkamo etiketo, jis netampa tyru. Lygiai kaip paukštis išskrenda iš lizdo, kai tik jo sparnai užauga, taip Vedos palieka jį jo mirties metu.”

“Nors žmogus gali būti įgijęs visų Vedų žinias, bei jei jis nepraktikuoja tinkamo etiketo arba netampa Vaišnavu, tuomet visas jo įgytas žinojimas mirties metu bus prarastas.

Tinkamas etiketas padidina šlovę, turtus, ilgaamžiškumą ir panaikina visus nepalankumus.

O karaliau, teisingas etiketas suteikia dharmos, arthos ir kamos rezultatus. Todėl išmintingas žmogus labai rūpestingai laikosi tinkamo etiketo, aprašyto šventraščiuose.

Tuo būdu žmogus gali suprasti, kad Vaišnavų etiketas išvalo širdį ir sąmonę.”

Čaitanja Mahaprabhu Šri Sanatanai Gosvamiui sakė, kad “nors tu ir išvadavai visą visatą ir netgi pusdieviai bei didieji išminčiai apsivalo, liesdamiesi prie tavo kūno, atsidavusiojo savybė yra sekti ir saugoti vaišnavų etiketą.  Tokio etiketo laikymasis yra vaišnavo papuošalas. Etiketo taisyklės nėra kažkas dirbtino ir primesto vaišnavams. Negalima sakyti, kad etiketo galima laikytis dirbtinai, neturint vaišnavo savybių, lygiai kaip neturtingas žmogus negali puikuotis savo turtais. Todėl atsidavusiojo veiksmais pasireiškia jo sąmonė.

“Elkitės taip, kad jie matytų, jog mūsų charakteris idealus”. Čia gerai žinoma Š.P. citata: Paklaustas “Kaip jūs atpažįstate Vaišnavą?”,- Šrila Prabhupada  atsakė: “Jis yra tobulas džentelmenas”. (Č.Č. Antja 102-3) Sanatana Gosvamis Haridasa Thakurai:

äpane äcare keha, nä kare pracära

pracära karena keha, nä karena äcära

“Kai kurie labai gerai elgiasi, bet nepamokslauja Krišnos sąmonės kulto, tuo tarpu kiti pamokslauja, bet tinkamai nesielgia”.

'äcära’, 'pracära’,——nämera karaha 'dui’ kärya

tumi——sarva-guru, tumi jagatera ärya

“Tu tuo pat metu atlieki veiklą, susijusią su Šventu Vardu, tiek savo asmeniniu elgesiu, tiek savo pamokslavimu. Todėl tu esi labiausiai pažengęs atsidavęs pasaulyje”.

Etiketas ir pamokslavimas

Vaišnavai yra ypatingi žmonės todėl santykiuose su jais galioja ypatingas kodeksas. Žmogus, kuris nori dvasiškai tobulėti, turi žinoti, kaip privalo elgtis, todėl tobulas etiketas yra elgesys, kurį parodo tobulas vaišnavas.  Krišnos Sąmonėje mes tobulėjame rodydami pagarbą tinkamoms asmenybėms, tokioms kaip sadhu - šventieji, guru - dvasiniai mokytojai, šastra - šventraščiams, ir šventai parafernalijai, kaip džapos karoliai, Dievybių garbinimo atributai, čaranamrita, etc. Kadangi Krišnos Sąmonėje mes pastoviai bendraujame su bhaktais ar nekaltais žmonėmis, aparadha - įžeidimas gali būti pagrindinė kliūtis mums tobulėti. Mes turime bijoti įžeidimų. Toks dėmesingumas suteiks blaivumo ir rimtumo mūsų elgesiui. Nuo mūsų elgesio taip pat priklauso ir Prabhupados reputacija. Žmonės, matydami idealų vaišnavo charakterį, patys įsikvepia sekti Krišnos Sąmonės principais. Tokiu būdu vaišnavo natūralios savybės jau yra pamokslavimas. O iš kitos pusės pamokslavimas nerodant asmeninio pavyzdžio, neturi jokios vertės. Dažniausiai tai tampa pinigų vaikymusi, nesąžiningu knygų platinimu ir žmonių  apgaudinėjimu. tokiu būdu Krišnos sąmonės vardas diskredituojamas.

Kaip atsiprašyti?

Atsidavusieji negali tarpusavyje pyktis. Jie negali užgaulioti vienas kito.  Jei nepavyko sulaikyti savo pykčio ir išliejome jį ant kito atsidavusiojo, turime nedelsiant pulti jam į kojas ir prašyti atleidimo. Tam, kad atsiprašytume atsidavusiųjų už nesąmoningus įžeidimus, kuriuos atliekame kiekvieną dieną, kas rytą turime pagarbiai nusilenkti visiems vaišnavams, kurie yra tarsi troškimų medžiai išpildantys visus troškimus ir tokie gailestingi visoms sąlygotoms sieloms, sakydami mantrą:

väïchä-kalpatarubhyaç ca

kåpä-sindhubhya eva ca

patitänäà pävanebhyo

vaiñëavebhyo namo namaù

Šią mantrą taip pat sakome kai prašome atleidimo už mūsų pyktį ar užgauliojimus, o taip pat, kai pakliūname į išaukštintų vaišnavų bendriją.

Bendros taisyklės

“Pagrindinė atsidavimo tarnystės Viešpačiui Krišnai priežastis yra bendravimas su pažengusiais atsidavusiais. Net kai snaudžianti meilė Krišnai pabunda, bendravimas su atsidavusiais vis dėlto yra pats svarbiausias.” (“Šri Čaitanja-čaritamrita”, Madhja-lila 22.83)

Bhaktai turi kreiptis vienas į kitą kaip Prabhu, tai reiškia “šeimininkas”. Tačiau nereikia pačiam tapti Prabhu, vien todėl, kad į tave taip kreipiasi. Reikia ir toliau išlikiti tarnu ir laikyti visus kitus Prabhu.

Niekuomet neturėtume leisti, jog familiarumas įsiskverbtų į bhaktų santykius. Santykiai tarp atsidavusiųjų grindžiami pagarba, be įžeidinėjimų ir veidmainiavimo.

Nereikia girtis savo pasiekimais prieš kitus atsidavusius. Vietoj to, kiekvienas turi žinoti, jog išties neturi jokios kvalifikacijos. Visa tai, ką sugebame atlikti yra tik dėka Šrilos Prabhupados ir Vaišnavų malonės.

Jei atsidavęs patiria kančią dėl fizinės ligos ar santykių šeimoje, etc., reikia jam padėti žodžiu ir darbais. Ryšys tarp atsidavusių bus patikrintas sunkiu jiems laikotarpiu. Mes negalime tokių išbandymų laikyti materialiais dalykais.

Jei bhaktas pasitraukė nuo atsidavimo tarnystės ir nebendravo su kitais bhaktais ilgą laikotarpį, nereikia jam baksnoti, kad šis buvo ar yra Majoje, taip dar labiau atstumiant jį nuo lotosinių Šrilos Prabhupados ir Krišnos pėdų. Vietoj to reikia sutikti tokį žmogų su meile, paskatinimu ir draugyste, ir padėti jam pasijusti atsidavusiųjų tarpe kaip namie.

Su bhaktais reikia elgtis taip, kaip aprašo Šrila Rūpa Gosvamis “Pamokymų nektaro” 4 posme: siūlyti bhaktams dovanas; priimti dovanas iš jų; atskleisti bhaktams savo mintis; klausinėti jų apie slaptingus dalykus; priimti prasadam iš bhaktų; ir vaišinti juos prasadu.

Moterims reikia rodyti visą pagarbą, ypač jei ji yra vaišnavi, į ją reikia kreiptis kaip į matadži – motiną.

Vaišnavas neturėtų kalbėti nemalonių žodžių ir jokiu būdu nesikeikti.

Jis niekuomet neturėtų meluoti, netgi jei tai skamba maloniai.

Jis  niekuomet neturėtų  vogti, netgi dėl Krišnos. Tai gali sugriauti visą vaišnavo reputaciją per labai trumpą laiką. Tai taip pat liečia ir vogti gėles Dievybėms.

Negalima bendrauti su tais, kurie yra pavydūs, nupuolę, bepročiai, priešiški, pasipūtę, apsimetėliai, apgavikai, arba turi neleistinų ryšių su moterimis. Taip pat negalima draugauti su nepadoriomis moterimis (vyrais). Visa tai sugriaus dvasinį gyvenimą.

Negalima ištiesti kojų atsisėdus prieš savo vyresniuosius.

Niekuomet nesistenkite pamokyti savo dvasinį mokytoją. Niekuomet negalvokite, kad jis klysta. Tai didelis įžeidimas. Jei mokytojas prašo mokinio patarimo, reikia tai priimti kaip mokytojo malonę mokiniui, leidžiant šiam pasitarnauti.

Neįžeidinėkite moterų, ir joms nepavydėkite.

Nesibarkite su žmona (vyru) ir nelaikykite jos žemesnio intelekto. Krišnos Sąmonėje šeima skirta tam, kad vienas kitam padėtų tobulėti, ir jei žmona padeda vyrui, ji yra ne našta, o geriausias draugas ir filosofas (Šrila Prabhupada)

Nebendrauti  su  nesąžiningais žmonėmis  ir  neskaityti  ne  autoritetingų šventraščių.

Nebarkite nieko išskyrus savo mokinius ir vaikus. Darykite tai juos mokydami, o ne pykdami ant jų.

Niekuomet nemuškite kitų į galvą arba netampykite kitų už plaukų

Jei kas nors jus įžeidžia, palikite tą vietą tylomis.

Negirkite savęs. Jei kas nors jus giria ar šlovina, mintyse kartokite savo dvasinio mokytojo pranamą mantrą ir tokiu būdu suvokite, kad iš tikrųjų šlovinamas jūsų dvasinis mokytojas. Jei kas nors jums lenkiasi, savo ruožtu nusilenkite jam. Nepriimkite pagarbos iš nieko išskyrus tuos atvejus kai tai būtina, tačiau tada savo ruožtu perduokite ją savo mokytojui ir Krišnai. Neleiskite, kad kažkas liestų jūsų pėdas, valgytų jūsų maisto likučius. Netyčia ką nors užkliudę palieskite ranka atsiprašydami jo petį ir pridėkite sau prie galvos, tuo būdu prisiimdami sau kaltę.

Nežiūrėkite į nuogas moteris ar vyrus. Nespjaukite į vandenį ar ugnį arba valgydami. Žmonės kartais geria vandenį iš tvenkinių, ežerų ir upių.

Jei matote, kad vyresni atsidavusieji barasi, nepalaikykite nei vienos pusės ir nesivelkite į ginčą. Nepatyrusiam bhaktui sunku suvokti, kad tokie ginčai taip pat gali būti bhaktų žaidimai.

Savo dvasiniam mokytojui tarnaujame tarnaudami jo mokiniams. Toks turi būti nusiteikimas - visuomet patarnauti savo Dievo broliams.

Šrilai Prabhupadai tarnaujame tarnaudami visiems Krišnos Sąmonės atsidavusiems. Sunku daryti pažangą Krišnos Sąmonėje, jei visuomet stebime, kad mūsų neišnaudotų, neapgautų, mumis nepasinaudotų. Tikras atsidavęs yra tarnas, todėl net jei mumis kas nors pasinaudos savanaudiškai, jei mes tarnavome vardan Krišnos, mes nieko neprarasime, praras tas, kuris šios tarnystės rezultatus prisiėmė sau.

“Jūs neturite leisti niekam liesti savo pėdų, bet jei jie nori jas paliesti ir nėra jokio būdo to išvengti, jūs paprasčiausiai atsiminkite ankstesnius ačarjas ir dvasinius mokytojus ir perduokite šią pagarbą jiems, tuo pat metu liečiančiam pėdas žmogui sudėtomis rankomis gražindami namaskarą [nusilenkimą]. Toks vaišnavų etiketas.” [Šrilos Prabhupados laiškas Ačjutanandai (1970.03.11)]

Į dvasinį mokytoją reikia kreiptis kaip į Dieviškąją Malonę,

Į jo Dievo brolius, kaip į Jo Malonę,

Į bet kokį sanyasį kaip į Jo Šventenybę,

Į visus kitus kaip į prabhu, o

Į save kaip į dasą.

Socialiniai ir dvasiniai skirtumai

Tinkama pagarba rodoma priklausomai nuo amžiaus, varnos, dikšos, tarnystės ir dvasinės pažangos.

  • Tarp šudrų vertingiausias tas, kuris seniausias.
  • Tarp vaišjų vertingiausias tas, kuris turi daugiau pinigų ar karvių.
  • Tarp kšatrijų vertingiausias, kuris turi didesnę jėgą.
  • Tarp brahmanų vertinamas tas, kuris turi daugiau žinių.

Sutikus brahmaną, kad pamalonintume jį klausiame kaip šiam sekasi askezės ir Vedų studijos.

Sutikę kšatriją klausiame, kaip jo žmonės: ar visi laimingi, aprūpinti ir saugūs.

Sutikę vaišją klausiame, ar jo karvės duoda pakankamai pieno ir ar sekasi jo prekyba.

Sutikę šudrą klausiame, ar šeimininkas jo neskriaudžia ir ar jam užtenka maisto, drabužių.

Vedų visuomenėje natūraliai buvo išskiriamos 5 klasės žmonių, kurie reikalauja ypatingos globos: tai moterys, vaikai, seneliai, karvės ir brahmanai. Kas išnaudoja juos ar nerodo jiems tinkamos pagarbos, nuo to nusisuka pusdieviai.

Tarp ašramų brahmačaris gerbia grihasthas. Taip yra todėl, kad dauguma brahmačarių taps grihastomis. Tyčiodamiesi iš šeimyninio gyvenimo, provokuojame Mają, nes vaizduojamės esą pakankamai stiprūs, kad išliktumėm brahmačariais. Bet kokiu atveju grihasthos gyvenimas suteikia daugiau atsakomybės.

Grihastha savo ruožtu rodo pagarbą tam, kuris jau atsižadėjo šeimyninio gyvenimo džiaugsmų ir stojo į askezės kelią.

Vanaprastha savo ruožtu gerbia sanyasį, kuris pasiekė aukščiausią gyvenimo pakopą - atsisakymą nuo materialaus gyvenimo.

Skirtumus reikia daryti taip pat pagal atliekamą tarnystę. Nėra taip, kad viena tarnystė forma labiau išskirtina nei kitos. Šventyklos valymas toks pat vertingas užsiėmimas kaip ir Dievybių garbinimas. Čaitanja Mahaprabhu sakė, kad Šventyklos valymas prilygsta širdies valymui. Atsidavusį gerbiame ne už vieną ar kitą tarnystę, o už tai, kaip kruopščiai jis ją atlieka. Nei viena iš varnų nėra bereikalinga. Šudros tiek pat reikalingi kaip ir brahmanai, kadangi sveikam organizmui reikalinga ir galva ir kojos. Todėl galima šlovinti ir šudrą, jei jis savo pareigas atlieka tobulai. Krišna sukūrė keturias varnas tam, kad pagal savo prigimtį veikdamos gyvosios būtybės pasiektų tobulumą.

Dvasinė pažanga nustatoma pagal žmogaus atsižadėjimą nuo juslinio pasitenkinimo ir pagal jo stabilumą atliekant savo tarnystę. Todėl, kai matome asmenybę, kuri visą savo veiklą aukoja Krišnai ir kalba tik apie Krišną, kuri neturi jokio potraukio materialiai veiklai ar malonumams, tokią asmenybę reikia garbinti.

Tokiu būdu vaišnavas yra pagarbus visiems ir tuo pačiu metu žino, kaip rodyti pagarbą kiekvienam pagal jo savybes. Vaišnavas niekuomet nemato kito žmogaus trūkumų. Jis yra adoša darši - jis mato tik gerąsias žmogaus savybes. Jis atlaidžiai žiūri į kitus ir yra labai griežtas sau.

Etiketas šventykloje

Krišnos sąmonės judėjime pirmiausiai pagarbą rodome Šrilai Prabhupadai. Įėję į šventyklą, kurioje stovi Šrilos Prabhupados murti, pirmiausiai pagarbą rodome jam, nes negalime kreiptis į Krišną tiesiogiai, aplenkdami dvasinį mokytoją. Po to lenkiamės Dievybėms altoriuje. Esant dvasiniam mokytojui, pagarba jam siūloma pirmiau už kitus atsidavusius, tačiau negalima garbinti dvasinio mokytojo, kai altorius atidarytas. Tuo atveju, kai dvasinis mokytojas įeina į šventyklą prieš atidarytas Dievybes, lenktis reikia tuomet, kai nusilenkia pats guru.

Šrila Prabhupada komentare “Čaitanja čaritamritoje” rašo: “Pagal taisykles ir nurodymus, niekas neturėtų priimti nusilenkimų Viešpaties šventykloje Dievybių akivaizdoje. Taip pat netinkama atsidavusiems lenktis arba liesti dvasinio mokytojo pėdas prieš Dievybę. Tai laikoma įžeidimu.”

Kai Šrila Prabhupada tai rašė, tuo metu jis priimdavo pagarbą Dievybių akivaizdoje. Tripurari Svamis kartą paklausė jo apie tai, ir Prabhupada kikendamas atsakė “Dilema”. Jis toliau nieko neaiškino. Sstandartas, kurį savo mokiniams nustatė Prabhupada, pagal kurį jis buvo garbinamas prieš Dievybes, buvo tinkamas jam, bet visiems kitiems geriau laikytis standarų, labiau atitinkančių Prabhupados užrašytus žodžius šiuo klausimu.

Po dvasinio mokytojo didžiausia pagarba rodoma seniems atsidavusiems, turintiems antrą iniciaciją, po to turintiems pirmą iniciaciją, o tik po to neinicijuotiems. Tarp inicijuotų vyresniu laikomas tas, kuris seniau inicijuotas ar labiau kvalifikuotas. Reikia vengti garbinti ar lenktis žmogui, kurio dvasinė kvalifikacija  žemesnė. Tai gali sukelti šiam pasipūtimą ir familiarumą. Privalu rodyti pagarbą ar lenktis tam, kuris yra labiau pažengęs. Formaliai mes skiriame dvasinio gyvenimo pakopas pagal iniciaciją: guru, sanjasis, guru Dievo brolis, brahmanas, inicijuotas, neinicijuotas, pašalietis. Žinoma, gali atsitikti taip, kad neinicijuotas bhaktas bus labiau pažengęs nei inicijuotas, tačiau taip nebūna dažnai, todėl garbinti jaunesnį už save bhaktą negali tapti taisykle. Tuo pat metu reikia suprasti, jog pažangą Krišnos Sąmonėje galime išsiugdyti tik tuomet, kai išsiugdome kuklumo jausmą ir pagarbą visiems supantiems. Atsidavęs, ar su pirma iniciacija ar su antra, neturi galvoti, kad yra už ką nors aukštesnis ar labiau pažengęs. Sekdamas etiketu jis priima pagarbą rodomą jam, tačiau pats tokios pagarbos sau nereikalauja. Ryšium su tuo Šri Čaitanja Mahāprabhu sako:

tåëäd api sunécena

taror api sahiñëunä

amäninä mänadena

kértanéyaù sadä hariù

“Praktikuojantis atsidavimo tarnystę Krišnai privalo būti nuolankesnis už šiaudą, trypiamą gatvėje, kantresnis už medį, teikiantį prieglobstį net tiems, kurie nori jį nukirsti. Bhaktas neturi reikalauti pagarbos sau, o turi būti pasiruošęs pagerbti kiekvieną. Taip elgdamasis jis galės kartoti Šventą vardą nuolatos.”

Rodyti pagarbą vyresniesiems reikia ne todėl, kad jiems to reikia, o todėl, kad toks yra dvasinio tobulėjimo būdas aprašytas Vedose. Švetašvatara Upanišada teigia:

yasya deve parä bhaktir

yathä deve tathä gurau

tasyaite kathitä hy arthäù

prakaçänte mahätrnanaù

Tik toms didžiosioms sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą Krišna ir dvasiniu mokytoju, atsiskleidžia Vedų esmė.

Pagarba aplinkiniams

Š.Bh.6.7.30 sako:

Ačarya, dvasinis mokytojas yra visų Vedų įsikūnijimas.

Tėvas įkūnija Viešpatį Brahmą.

Brolis - karalių Indrą.

Motina - planetą Žemę.

Sesuo - malonę.

Nelauktas svečias - religijos principus,

Kviestas svečias - pusdievį Agni.

O visos gyvosios būtybės įkūnija Aukščiausią Dievo Asmenį Višnu.

Pagarbą turime rodyti ne tik atsidavusiems, bet ir kitiems supantiems mus.  Vedos liepia garbinti tėvą ir motiną, nes jie suteikė mums žmogaus kūną ir mus išauklėjo. Todėl, net jei tėvai nėra Krišnos Sąmonėje, bhaktas nieku būdu negali savo tėvams priešgyniauti, juos erzinti, ar jiems nepaklusti.  Bhaktas privalo išlikti Krišnos sąmonėje, tačiau tuo pat metu kiek įmanoma pamaloninti savo tėvus. Tas pats galioja įvairiems pusdieviams. Juos privalu gerbti. Negalima galvoti, kad Krišna yra visų pusdievių šaltinis, todėl patys pusdieviai neatlieka jokio vaidmens. Negalima nepagarbiai atsiliepti apie pusdievius, taip pat apie didžius išminčius ar jogus mistikus. Turėtume laikyti save žemesniais už juos ir tik Krišnos malone galinčiais praktikuoti bhakti jogą.

Grihasthos vaišingumo tradicijos.

Prieš pradėdamas valgyti grihastha turi išeiti į gatvę ir pakviesti bet kokį praeivį ar alkaną žmogų. Jis turi jį pavaišinti ir tik tada gali valgyti pats. Žinoma, kai kada mūsų dienomis ir mūsų visuomenėje tai gali atrodyti nepraktiška, tačiau pastangos ką nors pavaišinti, labai padės mums apsivalyti nuo savanaudiškumo.

Svečias yra ypatingas žmogus. Lakšmi nesilanko namuose, kuriuose durys užrakintos.

Nelauktas svečias turi būti priimtas, kaip pat Krišna.  Tuomet jis atneš sėkmę į mūsų namus. Vedų taisyklės priskiria tokį svečią pasodinti pagarbioje vietoje, nuplauti jam pėdas ir vandeniu pasišlakstyti galvą. Tuomet reikia pasiūlyti svečiui užkąsti, o jei šeimininkas neturi nieko valgomo, jis turi pasiūlyti bent atsigerti. Nelauktas svečias vadinamas atithi - atėjęs nesutartu laiku. Guru, agni (aukojimų ugnis), vrddha (senyvas žmogus), atithi (nekviestas svečias) - jiems turi būti rodoma ypatinga pagarba. Paprastai Vedų tradicijoje atithi reiškė sanjasį arba brahmačiarį. Jie ėjo nuo durų prie durų rinkdami aukas. Tai nereiškia, kad jie rinko aukas savo pasitenkinimui. Jie rinko tiek kiek būtina palaikyti gyvybę. Tačiau tuo pat metu jie atnešdavo sėkmę į grihasthų namus, kalbėdami šiems apie Krišną.

Elgesys su svečiais ir ne-bhaktais

Kai svečias ateina į mūsų namus ar šventyklą vaišnavų etiketas reikalauja sutikti juos su pagarba ir meile. Jį reikia pasveikinti maloniais žodžiais, pasodinti jį, pasiūlyti vandens ir prasadam pagal savo išgales.

Dvi ne-bhaktų kategorijos:

-            Su nekaltais turime elgtis linkėdami jiems gero. Turime stengtis juos apšviesti ir suteikti galimybę bendrauti su Šrila Prabhupada (jo knygų ir pamokymų pavidalu). Tačiau neturime bendrauti su jais taip, kad sudarytume galimybę užsiimti veikla, teikiančia jiems juslinio malonumo (t.y. materialia veikla)

-            Ateistų ir pavydžių žmoniu turime visokeriopai vengti. Švento vardo įžeidimu laikomas pamokslavimas tokiems žmonėms.

Jei vyresni giminaičiai kalba ką nors prieš Šrilos Prabhupados duotus principus, reikia toliau vykdyti Šrilos Prabhupados nurodymus, tačiau elgtis pagarbiai su giminaičiais.

Jei bhaktas sutinka žmogų, kuris kritikuoja Šrila Prabhupadą, vaišnavus arba šastras, reikia tuoj pat arba įtikinamai paneigti jo argumentus arba apleisti tą vietą. Klausydamas tokių įžeidimų bhaktas sukels dideles kliūtis savo tobulėjimui.

Elgesys viešumoje

Visuomet atsiminkite, kad atstovaujate Šrila Prabhupadą. Šrila Prabhupada niekuomet nedarė kompromisų Absoliučiai Tiesai. Tačiau jis visuomet buvo tobulas džentelmenas. Tai yra Krišnos sąmonė.

Bendraudami su žmonėmis, turime paaukoti savo netikrą ego. Mes turime treniruoti save taip, kad subtilios trijų materialios gamtos gunų sąveikos netaptų mūsų rūpesčių ir santykių objektų. Kitais žodžiais tariant, viešumoje (o ir savo viduje) bhaktai neturėtų sielvartauti ar džiūgauti dėl materialių dalykų.

Turime ugdyti savyje stiprų apsisprendimą galvoti, kalbėti ir veikti taip, kaip Šrila Prabhupada iš mūsų nori. Tai yra Krišnos sąmonė.

Mūsų imperatyvas (idėja vadovaujanti mūsų veiksmams) turi būti mintis, grindžiama pastovia praktika, kad kiekviena būtybė yra Šri Krišnos dalelytė. Mūsų vienintelis užsiėmimas turi būti pažadinti jų sąmonę dvasinei realybei.

Reikia visuomet atminti, kad visi - taip pat ir Krišna – pastoviai tave stebi.

Sankirtana yra pats efektyviausias metodas pažadinti Krišnos sąmonę. Atsidavęs privalo būti labai susirūpinęs tuo, kaip skleisti Šri Čaitanjos Mahaprabhu malonę. Tai turi būti visų mūsų santykių pagrindas.

Niekuomet neprarask savitvardos viešumoje. Nuolankumas ir kantrybė visuomet laimi prieš pyktį ir nusivylimą.

Nevalgyk viešumoje arba nesėdėk viešose vietose atsipalaidavęs ar laisvai (palaidai) diskutuodamas.

“Iš tiesų, koks mūsų tikslas? Mūsų tikslas yra sukurti žmogų su tobulu charakteriu. Ir jei mūsų žmonės tuo tikslu platina knygas, jie atlieka pačią geriausią tarnystę visuomenei. Žmonės turi pamatyti, ką mes darome – jų auką, kas inspiruoja jų gyvenimą, kaip jie gyvena, kaip jie viską paaukojo visuomenes gerbūviui.” [Šrilos Prabhupados laiškas Šri Govindui (1974.06.12)]

Santykiai tarp atsidavusių

Giriradža Svamio paskaita, 1998.09.15

 

Šrila Prabhupada norėjo, kad visi mes elgtumės kaip pamokslautojai. Kaip pamokslautojai, mes skirtingai elgiamės su įvairių kategorijų žmonėmis. Netgi tarp atsidavusių darome skirtumus. Kai kurie bhaktai yra vyresni už mus, kai kurie lygūs, o kai kurie užima pavaldžią padėtį. Kai mes susitinkame vyresnį, mes turime būti laimingi ir norėti pasitarnauti jam, mokytis iš jo. Kai mes sutinkame ką nors lygų sau, mes turime trokšti užmegzti su juo stiprią draugystę. O kai mes turime reikalų su tais, kurie užima pavaldžią padėtį, mes turime būti gailestingi tokiam žmogui ir stengtis jam padėti.

Lygiai taip pat, kaip egzistuoja tinkami santykiai šiose skirtingose kategorijose, taip egzistuoja ir netinkami santykiai. Iškreiptuose santykiuose, susidūrę su vyresniu, vietoje to, kad būtume laimingi sutikę jį ir vietoje to, kad norėtume jam pasitarnauti, mes jaučiame pavydą ir norime nutempti jį žemyn. Panašiai, kai mes sutinkame žmogų, užimančiu tokią pat padėtį kaip mes, materialistiška dvasia pradedame didžiuotis savimi ir šlovinti save arba girtis savo veikla. Iškreiptuose santykiuose su pavaldžiais žmonėmis mes stengiamės pasinaudoti jų paklusnumu ir išnaudoti juos. Mes bandome panaudoti jį ar ją savo paties malonumui. Taigi labai svarbi dalis, norint tinkamai tobulėti Krišnos sąmonėje yra išsiugdyti teisingus, pagarba grįstus santykius su bhaktais.

Pirmasis įžeidimas šventam vardui yra apkalbinėti atsidavusius. Kaip paaiškina Šrila Bhaktivinoda Thakura, jeigu yra draudimas apkalbinėti atsidavusius, pozityvus nurodymas yra juos gerbti, šlovinti ir jiems tarnauti. Kai mes elgiamės remdamiesi tokiais principais, mūsų santykiai tampa puikūs ir mes galime gražiai tobulėti. Tačiau, jei mes ieškome trūkumų pas atsidavusius, kritikuojame atsidavusius, keliame rūpesčius jiems, mes tampame atsakingi už įžeidimus. O kai mes darome įžeidimus, mes negalime tobulėti Krišnos sąmonėje. Faktiškai, darydamas įžeidimus žmogus užsinori daygybės materialių dalykų – trokšta juslinių malonumų arba impersonalaus išsivadavimo. Abu šie dalykai laikomi materialiais. Taigi mes turime būti labai rūpestingi kai bendraujame vieni su kitai, visuomet turime būti labai pagarbūs ir įvertinti kitų atsidavusiųjų tarnystę, šlovinti kitus bhaktus ir jų tarnystę ir tarnauti kitiems bhaktams.

Tarnystė bhaktams yra pati aukščiausia. Padma Puranoje Viešpats Šiva sako Parvati:

ärädhanänäà sarveñäà

viñëor ärädhanaà param

tasmät parataraà devi

tadéyänäà samarcanam

“Iš visų garbinimo būdų, Viešpaties Višnu garbinimas yra pats aukščiausias. Tačiau netgi aukštesnis už Viešpaties Višnu garbinimą yra Viešpaties Višnu bhakto garbinimas.”

Taigi garbinti ir tarnauti atsidavusiems yra aukščiausias tobulumas. Kaip teigė pats Viešpats Čaitanja:”Aš nesu brahmanas, aš nesu kšatrijas, aš nesu vaišja, aš nesu šudra, aš nesu brahmačaris, aš nesu grihastha, aš nesu vanaprastha, aš nesu sannyasis.” Tai kas tu esi? “gopé-bhartuù pada-kamalayor däsa-däsänudäsaù: Aš esu Krišnos tarno tarnas”.

Viešpats Čaitanja buvo laimingas būti tarnu kitiems tarnams – ne tik savo dvasiniam mokytojui. Jis netgi jautė malonumą būti savo paties tarnų tarnu. Tokiu būdu Jis parodė, kad pati aukščiausia labiausiai skoninga tarnystė yra tarnystė atsidavusiems. Kadangi bhaktai turi skirtingus savo aspektus – kūną, protą ir sielą – Viešpats Čaitanja elgėsi taip, kad suteiktų pasitenkinimą bhaktams kiekvienu aspektu. Jis tarnavo jų sieloms, kalbėdamas apie Krišną ir padėdamas išsiugdyti Krišnos sąmonę. Jis tarnavo atsidavusiųjų protamas savo saldžiais ir maloningais žodžiais bei gestais. Ir galiausiai, Jis tarnavo jų kūnams, organizuodamas jiems būstą, prasadą ir visa tai ko reikia, kai jie apsilankydavo Puryje.

Taigi mes taip pat turime bandyti pagelbėti atsidavusiems visais atžvilgiais. Ir jei mes tai darome, Krišna bus labiau patenkintas mumis, nei mes bandytume tarnauti ir patenkinti Jį tiesiogiai. Panašiai, jei mes įžeidžiame kitus bhaktus, mes suteikiame skausmo Krišnai labiau nei įskaudintume Patį Krišną asmeniškai.

Taigi, turime būti labai rūpestingi, kai bendraujame su atsidavusiais. Netgi neofitai yra laikomi bhaktais jei jie kartoja šventus Krišnos vardus. Netgi jei jie neturi visų 26 vaišnavo savybių, bet turi vieną savybę – priėmė švento Krišnos vardo prieglobstį, jiems reikia tarnauti ir gerbti. Tačiau, iš kitos pusės, jei koks nors žmogus turi visas kitas 25 vaišnavo savybes, tačiau jam trūksta tos savybės – Krišnos šventų vardų prieglosčio ir mantros kartojimo – jis nėra laikomas atsidavusiu ir visos kitos jo savybės neturi ypatingos reikšmės.

Mes ateiname į Krišnos sąmonę iš materialaus pasaulio su daugybe blogų įpročių, bet mes negalime ieškoti trūkumų pas atsidavusius. Mes taip pat neturėtume išsiugdyti įpročio – ieškoti trūkumų ar kritikuoti, ką jau kalbėti apie tai, kad engti atsidavusius subtiliai ar grubiai. Kol negalėsime išsiugdyti tinkamų, harmoningų santykių su atsidavusiais, mes negalėsime daryti pažangos. Todėl neturime kovoti tarpusavyje. Mes turime žiūrėti vieni į kitus kaip į bhaktus, kuriems reikia tarnauti ar padėti jų tarnystei Šrilai Prabhupadai. Kartą, kai vienas mokinys paklausė Šrilos Prabhupados, kaip galima pagerinti santykius tarp bhaktų, Šrila Prabhupada atsakė: “Jei kiekvienas bhaktas laikys save kitų tarnų tarnu, jo santykiai automatiškai bus tinkami.” Taigi mūsų Bendrijoje mes privalome išsiugdyti tarnavimo bhaktams ir jų pagarbos kultūrą. Kitaip nei individualiai, nei kolektyviai mes negalėsime stipriai progresuoti.

Kaip žmogus gali progresuoti iš kaništhos lygio į madhyama?

Be įžeidimų kartodamas šventus vardus ir sekdamas reguliatyviais principais, kiekvienas natūraliai daro pažangą. Tačiau tuo pat metu, mes galime sąmoningai stengtis veikti aukštesniame lygyje rodydami meilę Krišnai, draugaudami su atsidavusiais, rodydami gailestį nekaltiems žmonėms ir padėdami jiems Krišnos sąmonėje, o taip pat vengdami pavydžių žmonių. Taigi, mes turime būti pajėgūs atpažinti, kas yra atsidavęs, kas yra nekaltas žmogus, ir kas yra pavydus žmogus – tačiau tai atskira tema.

Pamokslavimas reiškia ne vien tik žodžius tačiau taip pat ir veiksmus. Mes turime elgtis taip, kad žmonės pajustų potraukį Krišnos sąmonei. Pavyzdžiui, kartais studentai pradeda bendrauti su bhaktais ir bent jau Indijoje ir kitose vietose mes neskatiname jų mesti studijas ir apsigyventi šventykloje. Paprastai mes juos skatiname pabaigti mokslus. Todėl kartais studentai stebisi: “Koks ryšys tarp pasaulietinių studijų ir atsidavimo tarnystės?” Tačiau jei studentas gerai mokosi, žmonės tai įvertina: “O, jis yra bhaktas, ir jis pirmoje vietoje. Krišnos sąmonė turbūt labai gerai.”

Kartais sūnūs ir dukterys stebisi, ką bendro turi jų tėvai su Krišna, tačiau mes skatiname vaikus ypatingai pagarbiai elgtis su savo tėvais. Tuomet tai daro įspūdį tėvams: “O, Krišnos sąmonės dėka mano vaikas tapo ypatingai puikus – toks pagarbus ir mandagus.” Jie gauna gerą įspūdį apie Krišnos sąmonę. Panašiai jei mokinys gerai elgiasi mokykloje, mokytojai ir kiti mokiniai susidaro gerą įspūdį apie Krišnos sąmonę. Tuomet, vien tik brangindami Krišnos sąmonę jie daro dvasinę pažangą. Taigi elgtis taip, kad žmonės įvertintų Krišnos sąmonę yra taip pat gailesčio jiems rodymas – elgtis taip, kad nekalti žmonės susidarytų gerą įspūdį apie Krišnos sąmonę ir bhaktus – o taip pat vengti tokios veiklos, kuri sudarytų žmonėms blogą įspūdį. Nėra klausimo, kad kažkokiu momentu mes esame teisūs, o jie ne: klausimas yra, kaip mes galime patraukti sąlygotas sielas prie atsidavimo tarnystės.  Jei vienokiais ar kitokiais būdais mes galime juos patraukti prie atsidavimo tarnystės - mes esame sėkmingi.

Taigi mes visuomet turime gražiai elgtis su savo šeimos nariais, su savo mokytojais ir bendramoksliais mokykloje, netgi viešumoje, taip kad jie gautu gerą įspūdį apie Krišnos sąmonę.

Šrimad Bhagavatam sako, kad, jei žmogus kartoja šventą Krišnos vardą, galima suprasti, kad jis jau išstudijavo visus Vedų raštus, aplankė visas piligrimystės vietas. Tai galioja ir žemos kilmės žmonėms, kurie kartoja šventus vardus. Pavyzdys yra Haridasa Thakura. Haridasa Thakura gimė musulmonų šeimoje, Vedų civilizacijos požiūriu tai laikoma žema kilme. Tačiau Advaita Ačarja, kuris gimė išaukštintų brahmanų šeimoje, pasiūlė Haridasai Thakurai pirmąją lėkštę per šradhos ceremoniją. Ji siūloma tik aukštos klasės brahmanui. Kai Advaita Ačarja pasiūlė pirmąją lėkštę Haridasa Thakurai, šis paprieštaravo, sakydamas, kad ją reikia duoti brahmanui. Advaita Ačarja atsakė: “tarnaudamas tau, aš tarnauju milijonams pirmos klasės brahmanų.”

Taigi, žmogus, kuris iš tiesų užsiima atsidavimo tarnyste yra aukštesnis nei aukštos klasės brahmanas. Tačiau Haridasa Thakura negalvoje, kad “aš esu atsidavęs, aš aukščiau už bet kokį brahmaną.” Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura sakydavo, kad tas, kuris laiko save vaišnavu, nėra vaišnavas. Taigi, mes negalime didžiuotis, kad “aš esu atsidavęs – tu turi tarnauti man. Jei tu tarnausi man, tu tarnausi milijonams brahmanų.” Tai ne bhakto nuotaika. Bhakto nuotaika yra: “Kodėl tu siūlai tai man? Aš nesu brahmanas.” Atsidavęs yra kuklus ir nuolankus.

Tačiau, net jeigu žmonės negali kartoti mantros taip tyrai, kaip Haridasa Thakura, jiems vis tiek nereikia studijuoti Vedų, maudytis šventose vietose už Krišnos sąmonės ribų. Jie paprasčiausiai turi tęsti kartoti šventus vardus. Pastoviai kartodami šventus vardus jie išsilaisvins nuo visų įžeidimų. Žinoma, jie turi bandyti vengti įžeidimų. Jei kažkas kartoja Harė Krišna mantrą ir galvoja: “Aš galiu toliau daryti įžeidimus ir kartodamas mantrą aš išsivaduosiu nuo jų,” tai taip pat įžeidimas. Bet jei mes kiek įmanoma stengiamės nedaryti įžeidimų ir tuo pat metu kartojame šventus vardus, palaipsniui mes apsivalysime.

Atsakyk į šiuos klausimus:

  1. Koks elgesys vadinamas vaišnavų etiketu?
  2. Išvardinkite kelias taisykles santykių su atsidavusiais?
  3. Kaip reikia elgtis su savo tėvais, artimaisiais ir pažįstamais?
  4. Kokios gyvųjų būtybių kategorijos nusipelno ypatingo rūpesčio?
  5. Išvardinkite kelias taisykles, kurių laikomasi šventykloje?
  6. Kodėl darome skirtumus tarp skirtingų kategorijų žmonių ir netgi bhaktų?
  7. Kaip bhaktas turi elgtis viešumoje?
  8. Ką daryti, jei įskaudinome bhaktą ir šis nenori atleisti?
  9. Kaip priimti svečius?

Įsidėmėk šį posmą:

yad yad äcarati çreñöhas

tat tad evetaro janaù

sa yat pramäëaà kurute

lokas tad anuvartate

“Kaip pasielgia didis žmogus, taip elgiasi ir paprasti žmonės. Kokį pavyzdį jis parodo, tokiu ir seka visas pasaulis.” [Bhagavad-gīta, 3.21]