PAGRINDINĖ KRIŠNOS SĄMONĖS TAISYKLĖ

Sadhana bhakti

Kiekvienas bent truputį protingesnis žmogus pasirenka savo gyvenimo tikslą (purušartha). Vedos išskiria 4 materialius tikslus: kama (juslinis pasitenkinimas), artha (materialus progresas), dharma (religingumas) ir mokša (išsivadavimas). Visi šie tikslai neatitinka tikrųjų sielos poreikių – atstatyti nutrauktus meilės santykius su Aukščiausiuoju. Vaišnavo tikslas yra būtent meilė Krišnai. Kiekvienas pasirinktas tikslas apibrėžia priemones ir metodus siekti šio tikslo, o šie metodai atitinkamai veikia asmenybę, juos praktikuojančią. Sanskrito kalba tikslas vadinamas sadhya, metodas arba praktika – sadhana, o asmenybė, kuri praktikuoja – sadhaka.

Šri Čaitanja Mahaprabhu teigia “sādhanam – šuddha bhaktir”. Yra daugybė dvasinių praktikų, kurias pasirenka žmonės pagal savo galimybes ir interesus. Tačiau vienintelė tikra sādhana yra šuddha bhakti – tyra atsidavimo tarnystė, nes tik ji duoda tikrą dvasinį rezultatą. Visi kiti dvasiniai procesai, tokie kaip meditacija, karma joga ar gjana joga yra priklausomi nuo bhakti.

Toliau Šri Čaitanja Mahaprabhu teigia: “sādhyam eva pritir” – iš visų tikslų, kurie siekia dvasingi žmonės, vienintelis tikslas, galintis padaryti žmogų laimingu – tai nesavanaudiška meilė Dievui.

Žodis bhakti yra gaunamas iš veiksmažodžio šaknies “bhadž”. Garuda Puranoje (Pūrva-khanda 231.3) pasakyta:

bhaj ityesa vai dhātuh sevāyām parikīrtitam

tasmāt sevā budhaih proktā bhaktih sādhana-bhūyasī

Veiksmažodžio šaknis “bhadž” reiškia atlikti tarnystę.Todėl protingi sādhakos turi užsiimti tarnyste Śrī Krišnai su didelėmis pastangomis, nes tik tokios tarnystės dėka gimsta bhakti.

Šrila Rūpa Gosvamis teigia, kad atsidavimo tarnystė skiriama į tris pakopas: 1) praktinę atsidavimo tarnystę, 2) atsidavimo tarnystę ekstazės būsenoje ir 3) atsidavimo tarnybą iš tyros meilės Dievui. Toliau kalbėsime apie praktinę atsidavimo tarnybą.

Rūpa Gosvami knygoje „Bhakti-rasämåta-sindhu“ (1.2.2) teigia:

kåti-sädhyä bhavet sädhya-

 bhävä sä sädhanäbhidhä

nitya-siddhasya bhävasya

 präkaöyaà hådi sädhyatä

„Kai transcendentinė atsidavimo tarnystė, kurios dėka pasiekiamas Krišną, yra atliekama juslėmis, ji yra vadinama sādhana-bhakti, arba reguliuojamos atsidavimo tarnystės vykdymu. Toks atsidavimas amžinai egzistuoja kiekvienos gyvos būtybės širdyje. Pažadinti šį amžiną atsidavimą yra praktinės atsidavimo tarnystės galia“

Sadhana bhakti - reguliuojama atsidavimo tarnystė. Praktikuoti - reiškia duoti juslėms darbo. Taigi praktinė atsidavimo tarnyba yra mūsų jutimo ir vykdomųjų organų panaudojimas tarnaujant Krišnai. Vienų organų paskirtis - kaupti žinojimą, kitų - įgyvendinti mąstymo, jutimo bei valios siekius.  Taigi, praktikuoti - reiškia ir protą ir jusles užimti praktinę atsidavimo tarnyba. Šia praktika nesiekiama išvystyti tai, kas mums neįgimta. Štai, pavyzdžiui, vaikas mokosi vaikščioti. Vaikščiojimas jam nėra nenatūralus veiksmas.  Sugebėjimas vaikščioti vaikui įgimtas, ir po trumpų pratybų jis jau žengia pirmuosius žingsnius. Toks pat natūralus kiekvienos gyvos būtybės instinktas yra ir atsidavimo tarnyba Aukščiausiam Viešpačiui. Net necivilizuoti aborigenai su pagarba lenkiasi stebuklingiems gamtos reiškiniams ir suvokia, kad už šių reiškinių slypi kažkokia aukštesnė jėga.  Taigi šis suvokimas būdingas kiekvienai gyvajai esybei, nors materijos užterštose esybėse jis miega. Apvalytas, jis vadinasi Krišnos sąmonė.

Egzistuoja tam tikri būdai, kaip panaudoti jusles ir protą, kad mūsų mieganti sąmonė, meilė Krišnai nubustų. Truputį pasimiklinęs vaikas ima vaikščioti. Kam neduotas sugebėjimas vaikščioti, jokia praktika nepadės.  Lygiai taip pat ir Krišnos sąmonės negali sukelti jokia praktika. Tokia praktika net neegzistuoja. O jei norime išugdyti savo įgimtą gebėjimą su atsidavimu tarnauti, mums siūlomi tam tikri būdai, ir, juos teoriškai pripažindami bei praktiškai taikydami, šį sugebėjimą galime pažadinti. Toji praktika ir vadinasi sadhana bhakti.

'Sadhana bhakti, arba atsidavimo tarnybos praktiką, taip pat galima dalinti į dvi pakopas. Pirmoji stadija vadinasi “tarnystė laikantis reguliuojančių principų”. Reguliuojančių principų laikomasi arba nurodžius dvasiniam mokytojui arba remiantis šventraščių autoritetu. Tai vadinasi vaidhi arba reguliuojamoji atsidavimo tarnyba. Ją reikia atlikti be jokių diskusijų.  Kita sadhana bhakti pakopa vadinasi raganuga. Raganuga nurodo tą momentą, kai žmogus, besilaikydamas reguliuojančių principų, pajunta didesnį prisirišimą prie Krišnos ir pradeda Jam tarnauti iš meilės.’

'Taip Šrila Rūpa Gosvami apibūdina pirmą atsidavimo praktikos dalį, vaidhi bhakti: “Kai nėra jokio prisirišimo prie Viešpaties ir meilės tarnyba Jam nėra spontaniška, kai Viešpačiui tarnaujama tik todėl, kad taip nurodė dvasinis mokytojas ar šventraščiai, tokia tarnystė iš pareigos vadinasi vaidhi bhakti.’

Vaidhi bhakti taisyklės aprašomos ŠBh 2.1.5, kur Šukadedva Gosvami moko Parikšitą Maharadžą: “Brangus karaliau, jei nori be baimės sutikti mirtį, kuri ištiks tave kitą savaitę, tu turi tuoj pat pradėti klausytis ir giedoti apie Dievą ir Jį atminti.”

Jei turėdama žmogaus gyvybės formą gyva esybė neugdo Krišnos sąmonės, ją įtraukia gimimų ir mirties verpetas (8,400,000 gyvybės formų) ir jos dvasinė esmė taip ir lieka neatskleista. Gyvybės rūšių yra labai daug, todėl niekas nežino, kuo jis gims: augalu, žvėrimi, paukščiu ar dar kokiu gyviu. Rūpa Gosvamis pataria, kad norint atgaivinti mūsų pirminę Krišnos sąmonę, reikia kaip tik įmanoma stengtis nukreipti mintis į Krišną, nes šitokiu būdu atsikratysime mirties baimės.

Mes nežinome, kas mūsų laukia po mirties, kadangi esame visiškoje gamtos dėsnių valdžioje. Krišna, Aukščiausias Dievo Asmuo, yra vienintelis gamtos dėsnių valdovas. Todėl, jei mes rimtai ketiname ieškoti Krišnos prieglobsčio, mums nereikia baimintis, kad būsime nublokšti atgal į gimimo ir mirties ciklą.

PATI PAGRINDINĖ TAISYKLĖ

Pačioje pradžioje mes galime neturėti skonio atlikti atsidavimo tarnystę, tačiau suprasdami, kad tai mums reikalinga, sugebame save priversti atlikti ją, kol laipsniškai neišsiugdome skonio tokiai tarnystei. Tai galioja ir pagrindinei Krišnos sąmonės taisyklei. Pasiekus spontaniškos meilės lygį Dievui, nebereikalingas reguliuojantis nurodymas visuomet atsiminti Krišną, tačiau tokio lygio nepasiekusiems duodamas šis nurodymas - pastoviai mąstyti apie Krišną. Tai reiškia, kad turime nuolatos valios pastangomis grąžinti protą į Krišną, ir mąstyti apie Jį. Tai nevyksta savaime, o tik pastangų dėka. Todėl visų pirma būtinas supratimas, kodėl taip darome.

Reguliuojančių sadhana bhakti principų atsidavęs turi laikytis tol, kol jam neatsivers tyros atsidavimo tarnystės karalystė. Iki to laiko jis išlaiko materialius polinkius ar troškimą įsilieti į dvasinį švytėjimą.

Jei žmogus kokiu nors būdu mintyse užmezga ryšį su Krišna, tai toks ryšys vadinasi atsiminimas. Apie atsiminimą gražiai pasakyta Višnu puranoje:

“Tiesiog prisimindamos Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, visos gyvosios būtybės užsitarnauja gerą lemtį. Todėl tebūnie man leista nuolat atminti Viešpatį, negimusį ir amžiną.”

'Narada Muni kalba karaliui Judhišthirai apie sadhana bhakti ŠBh 7.1.32:

“Brangus karaliau, reikia visomis priemonėmis telkti mintis į Krišną.” Tai ir yra Krišnos sąmonė. Ačarjos, dvasinio mokytojo pareiga - rasti būdus, kurie padėtų mokiniui sukoncentruoti protą į Krišną. Taip prasideda sadhana bhakti.’

'Didysis šventasis Ambariša Maharadža buvo žymus valstybės valdovas, ir vis dėlto jis sugebėjo sutelkti mintis į Krišną. Kiekvienas, kuris sugebės sutelkti savo mintis į Krišną, darys sparčią pažangą ir atkurs savo pirminę Krišnos sąmonę.’

Padma Purana (ČČ Mad.22.113) rekomenduoja tą patį metodą:

smartavyaù satataà viñëur

 vismartavyo na jätucit

sarve vidhi-niñedhäù syur

 etayor eva kiìkaräù

Krišna yra Viešpaties Višnu šaltinis. Jį reikia atsiminti visuomet ir niekada neužmiršti. Visos taisyklės ir draudimai šastrose turi būti šių dviejų principų tarnai.

Visada atsiminti Krišną - tai dhyana, meditacija. Pasakyta, kad medituojama, mintis sutelkus į Višnu. “Padma Purana” pataria meditacijos būdu mintis sukaupti į Višnu pavidalą ir neužmiršti Jo nei akimirkai. Toks sąmonės būvis vadinasi samadhi, transas.

Savo gyvenimo veiklą turime konstruoti taip, kad nuolatos atsimintume Višnu ar Krišną. Tatai ir bus Krišnos sąmonė. Visiškai tas pats, ar protą koncentruosime į keturrankį Višnu pavidalą ar į dvirankį Krišną, todėl Padma Purana pataria: daryk kaip išeina, bet visada galvok apie Višnu ir jokiomis aplinkybėmis Jo neužmiršk. Šis nurodymas yra iš tiesų esmingiausias iš visų reguliuojančių principų. Nes, kai nurodoma daryti viena, būtinai draudžiama daryti kita. Jei liepiama visuomet atminti Krišną, tai draudžiama Jį užmiršti. Šis paprastas įsakymas ir draudimas apima visus reguliuojančius principus.

Varnašrama ir pagrindinė taisyklė

Minėtas reguliuojantis principas tinka visoms varnoms ir ašramams.  Reguliuojančių principų laikosi ne vien brahmačiariai, jie taikytini visiems. Net toli dvasiškai pažengęs sanyasis privalo be išimties laikytis principo: “nuolat atminti Dievo Asmenį ir niekuomet Jo nepamiršti.”

Jei šis įsakymas vykdomas, automatiškai bus laikomasi ir kitų taisyklių.  Visas kitas taisykles reikia traktuoti kaip pagalbines, ar paremiančias šią svarbiausiąją taisyklę. Įvairios taisyklės gali būti nurodomos pagal žmogaus užimamą socialinę ar dvasinę padėtį visuomenėje pagal varnas ir ašramus. Krišna teigia BG, kad jis sukūrė keturis socialinius ir keturis dvasinius skyrius skirtingų individualių savybių pagrindu. Ši veikla lygiai taip pat kaip ir savybės visuomet skiriasi, tačiau visų priskirtų pareigų ir veiklos objektas yra Krišna, kadangi Jis yra Aukščiausias besimėgaujantis subjektas. ŠBh sako, kad “kiekvienas turi atlikti savo konkrečias pareigas, o kiek toji veikla tobula, reikia spręsti pagal tai, ar ji teikia pasitenkinimą Viešpačiui.”

Viešpats Šri Krišna mokė Uddhavą, kad kiekvienas žmogus, laikydamasis nurodymų, kurie skirti socialiniams bei dvasiniams žmonių visuomenės skyriams, gali patenkinti Aukščiausią Dievo Asmenį, o Jį patenkinus, visuomenė be jokio vargo gaus visa, kas būtina pragyvenimui. Taip yra todėl, kad iš esmės visas gyvąsias būtybes palaiko Aukščiausias Dievo Asmuo. Jei visuomenė vykdo savo pareigą ir suvokia Krišną, be abejonės, visi jos nariai gyvena taikiai ir laimingai.

ŠBh 11.27.49 Krišna sako Uddhavai: “Brangus Uddhava, visi žmonės veikia, - ar tai būtų materiali veikla, ar veikla, kurią nurodo apreikšti šventraščiai. Jei kurios nors iš šių dviejų veiklos formų rezultatus žmogus skiria garbinti Mane Krišnos sąmonėje, jis bus laimingas ir šiame pasaulyje, ir kitame, net ir nesistengdamas tokiu būti. Dėl to nekyla abejonių.” Šie Krišnos žodžiai rodo, kad veikla Krišnos sąmonėje išpildo visus troškimus.

Krišnos sąmonės judėjimas nuostabus tuo, kad jis nereikalauja savęs įvardinti kaip brahmaną, vaišją, šudrą ar kšatriją. Kiekvienas gali užsiimti ta veikla, kurią dabar turi, ir jos rezultatus panaudoja garbinti Viešpatį Krišną. Tada viskas stos į savo vietas, ir visi šiame pasaulyje gyvens laimingai ir taikiai.

Čaitanja Čaritamritoje, Ramananda Rajaus pokalbyje su Viešpačiu Čaitanja apie Varnašramą dharmą, Prabhupada savo komentare teigia, kad jei žmogus atlieka savo socialines ir dvasines pareigas kaip meilės tarnystę Dievui, tokia veikla vadinama bhakti. Tai ypač svarbu grihasthoms – šeimos žmonėms, kurie tiesiog privalo atlikti savo socialines pareigas. Bet kokias pareigas turime atlikti su viltimi, kad gerai jas atlikdami ir patenkindami Krišną įgysime tyrą atsidavimą Krišnai.

“Narada Pančaratra” apibūdina reguliuojamus atsidavimo tarnybos principus taip:

“Bet kuri veikla, kuriai pritaria apreikštieji šventraščiai ir kurios tikslas - patenkinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, šventieji mokytojai traktuoja kaip reguliuojančius atsidavimo tarnybos principus. Kas, bona fide dvasinio mokytojo vadovaujamas, sistemingai atlieka tokią tarnybą Aukščiausiam Dievo Asmeniui, tas palengva kyla į tyros tarnybos Dievui pakopą.”

Citatos

Kai žmonės tinkamai šlovina Aukščiausią Dievo Asmenį arba paprasčiausiai klausosi apie Jo galias, Viešpats asmeniškai įžengia į jų širdis ir išvalo bet kokius nesėkmės pėdsakus, lygiai taip pat kaip Saulė pašalina tamsą arba kaip galingas vėjas išvaiko debesis.

Žodžiai, kurie neaprašo transcendentinės Dievo Asmenybės, bet vietoj to kalba apie laikinus dalykus yra paprasčiausiai klaidinantys ir bereikšmiai. Tik tie žodžiai, kurie apreiškia transcendentines Aukščiausio Viešpaties savybes yra iš tiesų teisingi, palankūs ir dori.

Tie žodžiai, kurie aprašo visų žymiausio Dievo Asmens šlovę yra patrauklūs, skoningi ir visuomet gaivūs. Iš tiesų, tokie žodžiai yra pastovus festivalis protui ir jie išdžiovina kančių vandenyną.

Tie žodžiai, kurie neaprašo Viešpaties šlovės, kuris vienintelis gali sudvasinti visos visatos atmosferą, yra lyginami su piligrimystės vietomis varnoms, ir ten niekuomet nesilanko tie, kurie turi transcendentines žinias. Tyri ir šventi atsidavusieji domisi tik temomis, kurios šlovina nepuolantįjį Aukščiausią Viešpatį.

Iš kitos pusės, ta literatūra, kuri yra kupina aprašymų apie transcendentinę beribio Aukščiausio Viešpaties vardo, pripažinimo, pavidalų, žaidimų, etc. Šlovę, yra visai kitoks kūrinys, kupinas transcendentinių žodžių, nukreiptų sukelti suklaidintų pasaulio civilizacijų nedorybingų gyvenimų revoliuciją. Tokią transcendentinę literatūrą, net jei ir netobulai sudaryta, apgieda, pripažįsta ir klausosi apsivalę žmonės, kurie yra išties garbingi.

Žinios apie savęs suvokimą, net jei ir laisvos nuo bet kokių materialių sampratų, neatrodo gerai, jei neturi sampratos apie Nepuolantįjį [Dievą]. Kokia gi tuomet nauda iš netgi tobuliausiai atliekamos karminės veiklos, kuri yra skausminga natūraliai nuo pačios pradžios ir iš prigimties greit praeinanti, jei ji nepanaudojama tarnystei Viešpačiui?

Didžiulės pastangos, kurias žmogus įdeda atlikdamas įprastas socialines ir religines pareigas varnašramos sistemoje, užsiimdamas askezėmis ir klausydamasis Vedų, baigiasi tik materialiu pripažinimu ir turtais. Tačiau gerbdamas ir dėmesingai klausydamasis pasakojimų apie Aukščiausio Viešpaties, kuris yra sėkmės deivės sutuoktinis, transcendentines savybes, žmogus gali atsiminti Jo lotosines pėdas.

Atmintis apie Viešpaties Krišnos lotosines pėdas sunaikina visa tai, kas yra nepalanku ir suteikia didžiausią sėkmę. Ji apvalo širdį ir suteikia atsidavimą Aukščiausiai Sielai, kartu su žiniomis, praturtintomis supratimu ir atsižadėjimu.

ŠBh. 12.12. 49-56

Technikos ir metodai, kaip atsiminti Krišną.

Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas? Kodėl reikia galvoti apie Dievą, o ne apie gyvenimiškus džiaugsmus?  “Vedanta Sūtra” prasideda žodžiais: 'athato brahma jijnasa’ - atėjo metas klausti apie Absoliučią Tiesą. Tai reiškia, kad žmogaus gyvenimas yra skirtas suvokti Dievą, o ne praleisti jį tuščiai, besivaikant juslinių malonumų. Žmogaus gyvenime brangi kiekviena akimirka. Todėl nėra prasmės daug galvoti apie kūniškus malonumus, kurių niekada nebus pakankamai ir kurie niekada nepadarys žmogaus laimingu. Verčiau pagalvoti apie dvasinius dalykus, kurie vieninteliai gali išspręsti žmogaus gyvenimo problemas.

Šrila Bhaktisiddhanta Sarasvati Thakura laiko atžvilgiu buvo labai griežtas savo mokiniams. Jis neleisdavo šiems net akimirkos gaišti tuštiems dalykams. Taip pat elgėsi Šrila Prabhupada. Vienas iš devynių požymių žmogaus pasiekusio ekstazinę meilę Dievui, yra tai, kad jis nei akimirkos negaišta tuščiai.

Žmonės yra sąmoningi, tačiau jie suvokia tik savo kūną. Tai vadinama išorine sąmone. Tačiau suvokti save kaip Krišnos dalelytę reiškia suvokti save iš tikrųjų. Tai yra tikroji sąmonė. Todėl sąmonė iš tikrųjų reiškia Krišnos sąmonę. Pats žodis Krišnos Sąmonė reiškia pastoviai mąstyti apie Krišną. Sąmonė reiškia suvokimą, o Krišnos Sąmonė reiškia pastoviai suvokti Krišną. Šrila Prabhupada pavadinimą “Krišnos sąmonės judėjimas” paėmė iš Rūpos Gosvamio posmo “krišna bhakti rasabhavita matih” – intelektas, kuris nuolat siekia mėgautis nuotaika, kylančia tiesiogiai tarnaujant Krišnai.

Nuolat galime mąstyti apie Krišną tuomet, kai užsiimame vienu iš devynių atsidavimo tarnystės procesų, tokių kaip klausymasis apie Krišną ir Jo vardo kartojimas, malda, garbinimas, Jo nurodymų, išdėstytų Bhagavad-Gitoje, vykdymas, etc.

Bhagavadgytoje Krišna siūlo būdus, kaip mąstyti apie jį. Devintame, Dešimtame, Vienuoliktame skyriuose Krišna pasakoja kaip medituoti į Jo pavidalus ir pasireiškimus. Reikia suvokti, kad viskas tiek materialiame tiek dvasiniame pasaulyje iš tiesų yra tik skirtingos Jo arba Jo energijų pasireiškimo formos.

BG 8.5 posme sakoma:

anta-käle ca mäm eva

smaran muktvä kalevaram

yaù prayäti sa mad-bhävaà

yäti nästy atra saàçayaù

Ir kas gyvenimo pabaigoje palieka kūną atmindamas vien tik Mane, išsyk pasiekia Mano būtį. Tuo galima neabejoti.

Atsiminti Krišną mirties metu nereiškia, kad visą gyvenimą galima daryti ką norime, ir tik gyvenimo pabaigoje galvoti apie Krišną.

tasmät sarveñu käleñu

mäm anusmara yudhya ca

mayy arpita-mano-buddhir

mäm evaiñyasy asaàçayaù

Todėl, Ardžuna, visada galvok apie Mane kaip Krišną, ir tuo pat metu kovok - vykdyk tau nurodytą pareigą. Paskyręs Man savo veiklą, ir sutelkęs protą bei intelektą į Mane, tu be abejonės pasieksi Mane.

SBh. 2.2.36:

tasmät sarvätmanä räjan

hariù sarvatra sarvadä

çrotavyaù kértitavyaç ca

smartavyo bhagavän nåëäm

Todėl, o karaliau, labai svarbu, kad kiekvienas žmogus klausytųsi, šlovintų ir atsimintų Aukščiausią Viešpatį, Dievo Asmenį visur ir visada.

Vienas atsidavimo tarnystės metodų yra smaranam- atminimas. Pats svarbiausias būdas atsiminti Krišną – kartoti Harė Krišna Maha mantrą. Tai tiesioginis būdas, kurį rekomenduoja šventraščiai. Niekas negali priversti mus atsisakyti Krišnos. Tai toks paprastas būdas tarnauti Dievui, jis nepriklauso nuo jokių sąlygų. Mes visur galime kartoti Harė Krišna. Net jei atsidavęs pakliūna į avariją ar į kalėjimą, bet kokioje situacijoje jis gali kartoti Harė Krišna, tol, kol jis išlieka sąmoningu. Netgi jei protas tampa neramus, galima galvoti, kad jis taip pat Viešpaties energija.

Regėdamas šio pasaulio grožį, žmogus gali atsiminti Dievą. Šis pasaulis yra realus, nes jis Dievo sukurtas. Mes negalime paneigti šio pasaulio. Turime suvokti, kad šis pasaulis Dievo kūrinys, į kurį Jis ateina tam, kad apreikštų savo žaidimus. Tačiau, jei mes galvosime, kad pasaulis yra skirtas mums, tai bus dar viena iliuzija. Šis pasaulis - dvasinio pasaulio šešėlis, todėl regėdami jo objektus, galime prisiminti dvasinio pasaulio objektus, lygiai taip pat, kaip regėdami šešėlį suprantame apie netoliese esantį žmogų.

Rūpa Gosvamis sako, kad galvodami apie Krišną turime teikti pirmenybę Jo vardui (nama), Jo pavidalui (rūpa), Jo sąvybėms (guna), Jo žaidimams (čarita), Jo atsidavusiems (bhakta).

Kitas labai svarbus būdas atsiminti Krišną – tai bendrauti su Jo atsidavusiais tarnais – sadhu. Šrimad Bhagavatam teigia, kad sadhu visuomet savo širdyje nešioja Krišną ir tik jų malonės dėka, Krišną gali gauti paprasti žmonės.

Šrila Rūpa gosvamis apibrėžia 5 galingas atsidavimo tarnybos formas, kurios greitai priartina mus prie Krišnos: sadhu sanga – bendrauti su šventomis asmenybėmis, nama kirtana –kartoti šventus vardus, bhagavata šravana – diskutuoti dvasinėmis temomis, kurios nagrinėjamos Šrimad Bhagavatam, mathura vasa – gyventi šventose vietose kaip Mathura, šri murtira šraddhaya sevana  - su tikėjimu garbinti Krišnos Dievybę.

Krišną galima atsiminti galvojant apie tarnybą, apie atsidavusius, apie Krišnos ir dvasinio mokytojo nurodymus, apie Krišnos savybes. Galima atsiminti posmą iš šventraščių, kurį skaitėme ryte ar dienos bėgyje. Kiti metodai:

Mangala arati, Tulasi pudža, Džapa, Dievybių sveikinimas, Paskaita, Prasado pagerbimas, Prabhupada ir guru arati, Knygų platinimas,      Prasado gaminimas, Gaura arati, Dievybių garbinimas etc., Miegas ir nusilenkimai prieš miegą (prieš einant miegoti, pasakyti pranama mantrą), Pagarbos siūlymas visiems vaišnavams, Darbo rezultatų aukojimas Krišnai, Harinama sankirtana, Pastovus mantros kartojimas atliekant bet kokią veiklą, Girliandų vėrimas, Knygų skaitymas ir filosofinės studijos, Pokalbiai tarp atsidavusių, ”Krišnos” knygos skaitymas, Nešioti Tulasi karolius ir piešti tilakos ženklus, Meditacija į Krišnos pavidalus, kaip aprašyta “Bhagavadgytoje”, Įvairios maldos, aprašytos “Šrimad Bhagavatam”, Mantros kartojimas, Susilaikymas nuo juslinio pasitenkinimo šaltinių, Vengimas bendrauti su perdėm materialistiškais žmonėmis (“Asat sanga tyaga”)

Šrila Rūpa Gosvamis “Atsidavimo nektare” išdėsto principus, kaip atsiminti Krišną: garbinti Dievybes, melstis, giedoti, atlikti sankirtaną, ragauti mahaprasadą, ragauti čaranamritą, uostyti gėles, pasiūlytas Viešpačiui, žiūrėti į Dievybes su atsidavimu, klausytis pasakojimų apie Krišną ir jo žaidimus iš “Šrimad Bhagavatam” ir Bhagavadgytos, melsti Dievybes malonės, medituoti į Dievybes, švęsti ačarjų ir Krišnos avatarų atėjimus, laikytis Ekadašio.

KLAUSIMAI:

  1. Pasakykite pagrindinį Krišnos Sąmonės principą, jei galite pacituokite posmą sanskritu iš Padma Puranos.
  2. Kokios yra trys bhakti pakopos? Trumpai jas apibūdinkite?
  3. Kokios dvi bhakti formos apibūdina sadhana bhakti?
  4. Ar gali pradedantis bhakta praktikuoti bhava bhakti?
  5. Papasakokite, kaip pagrindinis Krišnos Sąmonės principas pasireiškia kasdieninėje bhakto praktikoje?
  6. Ką atsidavęs turi daryti ir ko nedaryti, kad galėtų visuomet atsiminti Krišną?
  7. Pasakykite, kokiu būdu žmogaus pasirinktas tikslas formuoja jo asmenybę?