PAKANTUMAS IR GAILESTINGUMAS

Šaltiniai: BG 2.14 ir ŠBh. 3.25.21, Pamokymų nektaro 3 tekstas.

Kantrybė ir gailestingumas yra aprašyti Bhagavad-gytoje ir Šrimad Bhagavatam, kaip vienos iš geriausių atsidavusiųjų savybių. Vaišnavas, Viešpaties Krišnos atsidavęs, natūraliai išsiugdo savyje 26 savybes, tačiau gailestingumas ir pakantumas yra tos savybės, kurias mes turime išsiugdyti dar iki tapdami tobulais vaišnavais.

Kantrybė

Kantrybė turi dvi puses:

1)  kantriai siekti užsibrėžto tikslo, ramiai sutinkant visas kliūtis, iškylančias atsidavimo tarnystės kelyje, sugebėti kantriai laukti, kol pasikeis aplinkybės, ir

2)  sugebėti pakęsti 3 rūšių kančias:

a)  adhibautika kleša- kančios patiriamos dėl kūno;

b)  adhidaivika kleša - kančios patiriamos dėl aukštesnių jėgų poveikio, gamtos nelaimių, etc;

c)  adhiatmika kleša - kančios patiriamos dėl santykio su kitomis būtybėmis ir proto kančios;

 

Bhagavad Gitoje 2.14 posmas sako:

mäträ-sparçäs tu kaunteya

çétoñëa-sukha-duùkha-däù

ägamäpäyino ’nityäs

täàs titikñasva bhärata

O Kunti sūnau, laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta - taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti.

Mokytis kantrybės reikia tam, kad galėtumėm tinkamai atlikti savo pareigas.  Kartais tenka susidurti su nemalonumais ar nepatogumais. Sakykime, keltis anksti ryte arba maudytis šaltu (vėsiu) vandeniu gali atrodyti nemalonu kūnui, tačiau praktika rodo, kad tokie žmonės, kurie priverčia save tai daryti, yra sveikesni ir efektyvesni. Vedos moko, kad savo pareigas reikia vykdyti net nepalankiomis sąlygomis.

Šventraščiuose pateikiami pavyzdžiai asmenybių, kurie savo pareigas vertino aukščiau nei asmeninius interesus. Tai Maharadžos Šibi pavyzdys iš Šrimad Bhagavatam, bei Prahlada Maharaja, Viešpats Nitjananda Prabhu ir Haridasa Thakura.

Sadhu, išminčiui, o ir kiekvienam, kuris praktikuoja dvasinį kelią, dažnai tenka susidurti su kliūtimis, su kritika, bei žmonių panieka. Tačiau tai niekuomet neturi būti pagrindas palikti savo dvasinę praktiką. Kai mes matome, jog žmonės mus užgaulioja, mes turime suprasti, kad šiuos žmones valdo neišmanymas, todėl turėtume jausti jiems gailestį, o ne neapykantą.

Šrimad Bhagavatam 4.19.34 posme Viešpats Brahma sako Maharadžai Prithu: „Išklausyk mano žodžius su didele pagarba. Mes privalome visuomet atsiminti, kad jei kažkas nutinka likimo valia, mes neturime dėl to labai apgailestauti. Kuo labiau mes bandysime ištaisyti tokius nemalonumus, tuo labiau mes įžengsime į tamsiausius materialistinės mąstysenos regionus.“

Šrimad Bhagavatam 3.25.21 sako:

titikñavaù käruëikäù

suhådaù sarva-bhütänäm

ajäta-çatravaù çäntäù

sädhavaù sädhu-bhüñaëäù

Sadhu požymiai yra tai, kad jis yra pakantus, gailestingas ir draugiškas visoms gyvosioms būtybėms. Jis neturi priešų ir yra ramus. Jis seka šventraščių nurodymais ir visos jo savybės yra kilnios.

Iš tiesų tokia asmenybe gali būti tik vaišnavas, kadangi jis neturi jokių kitų troškimų, išskyrus troškimą tarnauti Krišnai. Jis supranta, kad pasitarnaus Krišnai geriausiai, jei atves kaip galima daugiau žmonių pas Jį. Todėl jo vienintelis rūpestis yra kaip skleisti Krišnos Sąmonę, kaip padėti žmonėms suvokti Dievą. Jis niekuomet negalvoja apie tai, kaip išsivaduoti pačiam. Jis galvoja, kaip išvaduoti kitus, tai yra gailestingumas. Vaišnavo uždavinys yra labai nedėkingas, jis turi parodyti žmonėms, kad atsidavimo tarnystė Krišnai yra vienintelė gyvenimo alternatyva. Tačiau žmonės nėra linkę klausytis apie dvasinius dalykus. Kai Šrila Prabhupada atvyko į Ameriką, savo dainoje jis dainavo: “O Viešpatie Krišna, Kaip padaryti, kad jie išgirstų Krišnos sąmonės žinią? Aš toks nevykęs ir puolęs. Vienas esu bejėgis, todėl kreipiuosi palaiminimo į tave, kad žmonės mane išgirstų... Aš įsitikinęs, kad pasiekusi žmonių širdis ši transcendentinė žinia užtvindys jas džiaugsmu ir išvaduos iš visų kančių...”

Kartais atsidavusiems tenka susidurti netgi su prievarta. Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas. Haridasa Thakura buvo plakamas 22 turguose, Viešpaties Čaitanjos asmeninis palydovas Nitjananda prabhu buvo primuštas paleistuvių Džagajaus ir Madhajaus. Ir vis dėlto jie kantriai vykdė savo misiją - išvaduoti visas puolusias sielas.

Gailestingumas

Geriausiai gailestingumo idėją išreiškia posmas iš Bhagavatam “Vaišnava para dukha dukhi” ­ vaišnavui skauda, tuomet, kada skauda kitiems. Sugebėjimas jausti kitų būtybių jausmus vadinamas empatija. Empatija yra labai svarbi praktikuojantiems jogą, tačiau Krišna sako, kad aukščiausias jogas yra tas, kuris išsiugdė dvasinę empatiją ­ gailestį ir draugiškumą visoms gyvoms būtybėms, gerai suvokdamas, kad anapus skirtingu formų slypi viena ­ dvasinė prigimtis, kuri kenčia be Krišnos ir laiminga ­ būdama su juo. BG 6.32 Krišna sako Ardžunai:

ätmaupamyena sarvatra

samaà paçyati yo ’rjuna

sukhaà vä yadi vä duùkhaà

sa yogé paramo mataù

 

“Tas yra tikras jogas, o Ardžuna, kuris lygindamas su savuoju aš regi tikrąją visų gyvų būtybių vienovę, tiek jų laimėje tiek kančioje.”

Gailestingu gali būti tas, kuris linki gero visoms gyvoms būtybėms. Tai yra jis neturi savo ego ir nesiekia naudos sau. Jis trokšta gero ne tik žmonių visuomenei, bet taip pat ir visiems gyvūnams. Vaišnavai elgiasi su visais gyvūnais tokiu būdu, kad jie galiausiai gautų išsivadavimą. Šivananda Sena suteikė išsivadavimą šuniui, elgdamasis su juo transcendentaliai.

Gailestingumas reiškia jausti užuojautą visoms sąlygotoms sieloms. Vienos sąlygotos sielos labai kenčia, kitos mėgaujasi gyvenimo džiaugsmais, o dar kitos net nesuvokia nei kančios nei malonumo. Išminčius, į visus juos žiūri su gailesčiu, nes jis mato, kaip viena padėtis keičiasi į kitą padėtį: tas kuris patiria malonumą, vėliau patirs skausmą, kas nesuvokia savo kančios, vėliau suvoks, etc. T.y. iš principo pati materiali egzistencija, kokia ji bebūtų yra nenatūrali aplinka sielai, todėl siela iš tiesų kenčia net mėgaudamasi materialiais objektais, nes ji nepatiria tikro malonumo.

Gailestingumas reiškia duoti tokioms sieloms žinias apie savąjį aš.  Tikrasis gailestingumas nėra pamaitinti žmogų ar jį aprengti, kaip galvoja dauguma religingų žmonių. Gailestingumas reiškia padėti žmogui galutinai išsivaduoti iš kančios.

Gailestingumas ir pakantumas

Gailestingumas ir pakantumas yra labai artimai tarpusavyje susiję. Gailestingumas pagimdo kantrybę ir ištvermę. Tam, kad būti gailestingu, dažnai tenka atsisakyti kūniško ar psichinio komforto. Dažnai gali tekti gyventi įtampoje ir pavojuje, nes yra daugybė asmenybių, kuriems nepatinka Krišnos Sąmonės judėjimas. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime sustabdyti savo veiklą. Yra žmonių, kuriems nepatinka, kad mes dainuojame gatvėse, yra tokių kuriems nepatinka, kad mes platiname knygas namuose ir įstaigose. Tačiau tai mūsų pernelyg nejaudina, kadangi mes suvokiame jog dar didesnei daliai žmonių reikia to, ką mes darome. Todėl mes dažnai paprasčiausiai pakenčiame visus įžeidimus kuriuos girdime iš aplinkinių savo atžvilgiu.

ŠBh 8.7.39 Viešpats Šiva sako savo žmonai:

präëaiù svaiù präëinaù pänti

sädhavaù kñaëa-bhaìguraiù

baddha-vaireñu bhüteñu

mohiteñv ätma-mäyayä

“Paprasti žmonės, suklaidinti iliuzinės Aukščiausio Dievo Asmens galios visuomet puoselėja priešiškumą vieni kitiems. Tačiau bhaktai, netgi rizikuodami savo laikinomis gyvybėmis, bando išgelbėti juos.

Ir dar daugiau, ŠBh 8.7.44 sakoma, kad:

tapyante loka-täpena

sädhavaù präyaço janäù

paramärädhanaà tad dhi

puruñasyäkhilätmanaù

“Didžiosios asmenybės beveik visuomet savanoriškai imasi kančios, regėdamos kenčiančius žmones. Tai yra laikoma aukščiausiu Dievo Asmens, esančio kiekvieno širdyje, garbinimo metodu.

Tokiu būdu tas, kuris rūpinasi visų žmonių dvasine gerove, aukodamas savąją, yra pats brangiausias Viešpačiui ir greitai pelno Jo pripažinimą. Viešpats Šiva išgėrė nuodų vandenyną, regėdamas, jog visas pasaulis atsidūrė pavojuje. Geradariška veikla gali būti labai įvairi, tačiau pati kilniausia geradariška veikla yra Krišnos sąmonės skleidimas, nes ji gali sustabdyti karmos dėsnio bei kitų gamtos dėsnių, priverčiančių gyvąją būtybę kentėti, poveikį. Niekas kitas to sustabdyti negali.

ŠBh. 7.9.44 Prahlada Maharadža sako:

präyeëa deva munayaù sva-vimukti-kämä

maunaà caranti vijane na parärtha-niñöhäù

naitän vihäya kåpaëän vimumukña eko

nänyaà tvad asya çaraëaà bhramato ’nupaçye

“Mano brangus Viešpatie Nrisimhadeva, aš matau, jog aplink išties yra daugybė šventų asmenybių, tačiau jie domisi tik savo išsivadavimu. Nesirūpindami dideliais miestais ir kaimais, jie keliauja į Himalajus arba į miškus ir medituoja, laikydamiesi tylėjimo įžadų (mauna vrata). Jie nesivargina vaduodami kitus. Kalbant apie mane, aš nenoriu išsivaduoti vienas pats, palikdamas visus šiuos kvailus vargšus ir niekšus nuošaly. Aš žinau, kad be Krišnos sąmonės, nepriėmęs Tavo lotoso pėdų prieglobsčio niekas negali būti laimingas. Todėl aš noriu atvesti juos į Tavo lotoso pėdų prieglobstį.“

Vienas šventasis sukūrė bhadžaną:

rasika-jane gaye phori sira hara

yaha jada jiva anadi kala te

nipata kapata agara

jina vishayana anubhavata dusaha dukha

neku viraga na dhara

puni jina vishayana nahim kacchu anubhava

kimi samujhiya sansara

mithyo na jaga yadyapi hari harijana

pragate aganita bara

dosha kripalu subhayana ko jo

kara nita para-upakara

 

Daugybė didžių šventųjų laikas nuo laiko bandė kiek įmanoma suteikti tikrąsias žinias materialistiškoms sieloms, tačiau nesėkmingai. Dėl individualios sielos užsispyrėliškos ir apgavikiškos prigimties nuo neatmenamų laikų, šventieji negalėjo padaryti jai jokio poveikio. Netgi patyrusi karčią materialaus pasaulio objektų realybę individuali siela nei trupučio negalėjo jų atsižadėti. Kaip gi tuomet jai įmanoma  suprasti dvasinius dalykus, kurie yra anapus intelekto ribų ir apie kuriuos jis visiškai neturi jokios patirties?

Nepaisant to, kad daugybė didžių šventųjų ir netgi Pats Aukščiausias Viešpats ateina į šią žemę viso pasaulio labui, vis dėlto pasaulis pasiliko toks, koks buvo – ir tik kelios sielos sugebėjo nusimesti pasaulio (Majos) grandines.

Šventieji tai žino labai gerai, tačiau dėl savo prigimtinės nepriežastinės malonės ir darydami gera kitiems, jie ir toliau ateina į šį pasaulį ir nepalieka nei vieno neapversto akmens, ieškodami prarastų Šri Krišnos tarnų (kad padėtų kenčiančiai žmonijai).

(Iš Kripalu Maharadžos „Prema rasa mandira“)

Tolerancijos ribos

Čaitanja Mahaprabhu Šri Šikšaštakoje sako: “taror iva sahišnuna” reikia būti pakantesniam už medį. Nereikalauti jokios pagarbos sau ir rodyti pagarbą visiems. Medis nesipriešina, kai jį kerta, o dažnai medkirčiui suteikia prieglobstį nuo saulės ir nuo lietaus. Taip ir vaišnava neturėtų pergyventi, kai jį kas įžeidinėja. Kartą vienas žmogus visą dieną įžeidinėjo Viešpatį Buddhą. Vietoje to, kad suirztų ar įsiskaudintų Buddha pasakė: Šis žmogus iš tiesų turėtų būti labai pavargęs. Duokite jam ką nors užkąsti ir atsigerti, kad jis atstatytų savo jėgas ir galėtų toliau mane koneveikti.” Žmogus, tai išgirdęs gavo šoką. Viešpats Buddha tuomet jam pasakė: “O drauge! Atsakyk į mano klausimą. Jei tu duodi kam nors dovaną, o šis jos nepriima, kam liks dovana?” Žmogus atsakė: “Akivaizdu, tam, kuris davė.” Viešpats Buddha nusišypsojo ir tarė: “Tu liejai ant manęs įžeidimus, bet aš jų nepriėmiau. Taigi, pas ką lieka dabar tie įžeidimai? Ir kas nuo jų patirs žalą?” Žmogus suprato mintį ir greitai paprašė atleidimo. Įžeidimai yra sėkla, kuri labai greitai sudygsta, tačiau šventasis yra tarsi nederlinga žemė, kurioje tokios sėklos tampa bevaisės.

Tačiau pakantumas taip pat turi savo ribas. Mes turime pakęsti, tai, ką kiti sako mums, tačiau mes neturėtume pakęsti, kai kažkas įžeidinėja atsidavusius, ISKCON’ą, Prabhupadą. Mes negalime ramiai klausytis ir galvoti, kad jis tai daro nežinodamas. Tai klausytis nėra pakantumas. Įžeidinėjantis šventas asmenybes atlieka nuodėmę, todėl mes negalime leisti jos daryti. Vaišnavas tuoj pat turi nutraukti bet kokius įžeidinėjimus prieš Krišną, ar dvasinį mokytoją, kai tik juos išgirsta. Jei jis negali to nutraukti, jis turi kaip galima greičiau pasitraukti. Vedos yra palieka dar kelias galimybes: nužudyti įžeidėją arba nusižudyti pačiam.  Tačiau mūsų epochoje pastarosios dvi išeitys visiškai nepriimtinos. Šiais laikais tiek daug ateistų, jog mes turėtume išžudyti didžią dalį visuomenės. Tačiau tai niekam nepagelbėtų. Todėl reikia panaudoti visą savo intelektą, kad argumentais įtikinti pašnekovą, neįžeidinėti Dievo ar Jo tarnų. Mums tenka susidurti su dviejų kategorijų įžeidėjais: 1) vieni nieko nežino apie Krišnos sąmonę ir kritikuoja vaišnavus ar Dievą nesuvokdami ką daro, 2) kiti kritikuoja vaišnavus tyčia, gerai suvokdami, ką daro. Pirmu atveju matome nekaltai suklaidintas sielas, kurioms reikia švelniai pamokslauti Krišnos sąmonę ir atrasti metodus įtikinti juos pakeisti savo nuostatas. Kitu atveju susiduriame su demoniškomis asmenybėmis, kuriuos sutikus reiktų pasitraukti šalin. Ši taisyklė galioja ne vien kai kritikuojamas pažengęs vaišnavas, bet taip pat kai užgauliojamas pradedantysis bhaktas.

Pakantumas bhaktams

Pamokymų nektare 6 posme Šrila Rūpa Gosvami sako:

dåñöaiù svabhäva-janitair vapuñaç ca doñair

na präkåtatvam iha bhakta janasya paçyet

gaìgämbhasäà na khalu budbuda-phena-paìkair

brahma-dravatvam apagacchati néra-dharmaiù

 “Bhaktų gyvenančių materialiame pasaulyje niekuomet negalima vertinti materialiu požiūriu, kitais žodžiais, niekas negali jų laikyti paprastomis sąlygotomis sielomis. Visi trūkumai, kuriuos galima pastebėti jų prigimtyje, tokie kaip žema kilmė, griežtumas, lėtumas ir t.t. bei trūkumai, regimi jų kūnuose, tokie kaip negražios formos, ligos, deformacijos, etc., iš tiesų yra lygiai kaip burbuliukai, putos ir purvas Gangos vandenyje. Nepaisant tokios tariamos Gangos vandens nešvaros, ji išsaugo savo skystos transcendencijos prigimtį. Panašiai ir save suvokęs vaišnavas visuomet yra transcendentiniame lygyje ir neturi būti vertinamas už materialius trūkumus.”

Mes jokiu būdu negalime kritikuoti kitų vaišnavų už jų trūkumus. Verčiau turėtume suvokti, kad jie taip pat nori pasitarnauti Krišnai, tačiau nežino kaip tai padaryti teisingai. Todėl jų negalima kritikuojami, juos reikia pamokyti.  Raghunatha dasa Gosvami atsisakydavo klausytis bet kokio vaišnavo kritikos, net jei šis ir turėjo trūkumų. Tai nereiškia užsidėti rožinius akinius ir nematyti tikrovės. Tikrovė yra žymiai gilesnė. Vaišnavai ypatingai brangūs Krišnai, netgi pradedantys bhaktai.  Dhruva Maharadža siekė pamatyti Krišną vien tik skatinamas pavydo ir turto siekimo, tačiau jis buvo brangus Krišnai, ir Krišna išvadavo jį nuo trūkumų. Taip ir kiekvienas mūsų, galime būti kupini savo trūkumų, tačiau jei mes nuoširdžiai stengiamės tarnauti Krišnai, jis išvaduos mus nuo visų trūkumų.

Kai gyvename tarp bhaktų, natūraliai pastebime jų trūkumus, dažniausiai tuos, kurie mums trukdo ramiai ir patogiai gyventi. Visi pakenčia, nors ir apkalbėdami, žmonių trūkumus, kurie mūsų netrukdo, tačiau, kai tik kažkieno trūkumai paliečia mūsų gyvenimą, pradedame kovoti už religijos principus. Gyvenimas šventykloje su bhaktais reikalauja ypatingos ištvermės, nes tai kolektyvinis gyvenimas, kuriame visi žmonių santykiai, o taip pat ir trūkumai artimai susipynę. Labai sunku nesupykti, kai kas nors užmiršo palikti mums pietų, nors ir prašėme, tačiau kaip lengvai numojame ranka, kai patys užmiršome kam nors palikti prasado. Jei kas nors trukdo mums miegoti, prisimename visus šastrų nurodymus apie vaišnavų įžeidimus, bet kai įžeidžiame ką nors, pasakome, kad tai jo karma. Visa tai yra kliūtys dvasinio tobulėjimo kelyje. Todėl iš tiesų reikalinga didelė ištvermė matyti, kad už visų vaišnavų materialių (išorinių) trūkumų slypi noras tarnauti Krišnai pagal savo galimybes. Jei suprastume, kiek kančios sukeliame kitiems bhaktams savo trūkumais, pajustume jiems gailestį, o jei dar pagalvotume, kad už visus įžeidimus, kuriuos padarėme kitiems bhaktams, nusipelnėme didžiausios bausmės, tada lengvai ištvertume bet kokius nesklandumus, susijusius su kitų žmonių blogu elgesiu.

Jei kažkas nemoka taip be įžeidimų elgtis su kokiu nors atsidavusiu, jis turėtų kreiptis į vyresnį bhaktą, jog šis išspręstų visas konfliktines situacijas.

Pakantumas materialistams

Nereikia būti tobulu išminčiumi, kad pradėti jausti gailestį kitoms gyvoms būtybėms. Žmones dažnai ištinka stichinės ar asmeninės nelaimės, ir kartais bhaktai sako, jog tai jų karma ir jie gauna tai ko nusipelnė. Nors tai be abejo tiesa, vaišnavas niekuomet neturėtų tarti šių žodžių su panieka. Jei jis turi ištarti šiuos žodžius, jis turėtų sakyti juos su gailesčiu ir ašaromis akyse. Mes galime lyginti kitus su savimi. Kai mes kenčiame, neprisimename karmos dėsnio, kai džiaugiamės, dažnai pamirštame kitų žmonių vargus. Taip galime suprasti ir kitų žmonių jausmus ir juos užjausti.

Kartais atsidavę yra linkę pernelyg greitai pasmerkti materialistus, pavadindami juos demonais. Kartais būna, kad kažkas trukdo Krišnos Sąmonės judėjimo veiklai. Tuos žmones mes nurašome automatiškai. Tačiau tikras vaišnavas taip nesielgia. Prisimindamas savo praeitį, jis galvoja, kad visi šie materialistai yra potencialūs Krišnos tarnai, tačiau dabar jie paprasčiausiai yra giliame neišmanyme. Reikia jausti jiems užuojautą, o ne priešiškumą.

Dažnai, regėdami žmonių priešiškumą vaišnavas, matome jog jį pagimdė nebrandus pamokslavimas. Pykstame ant materialistų, už tai, kad jie mus kritikuoja, nors turėtume būti dėkingi jiems, kad jų pagalba Krišna parodo mūsų klaidas. Nekalti žmonės nemėgsta bhaktų tuomet, kai jie priekaištauja jiems už jų trūkumus: “jūs mėsėdžiai, jūs alkoholikai, jūs paleistuviai, etc”. Bhaktai niekuomet neturėtų įrodinėti materialistams, kokie šie yra degradavę, ir kaip jiems reikalinga Krišnos sąmonė. Vietoje to, bhaktai galėtų be didelių kalbų užsiimti Krišnos sąmonės praktika ir išsiugdyti visas gerąsias pusdievių savybes. Tuomet kiti žmonės žavėdamiesi vaišnavo charakteriu savaime priims Krišnos sąmonę. Kritikuodami materialistus ir nepakęsdami jų trūkumų dažniausiai parodome savo pačių nesugebėjimą siekti aukštesnio Krišnos sąmonės lygio. Vietoje to, kad įkvėptume juos praktikuoti Krišnos sąmonę, stengiamės įkvėpti juos atsisakyti materialių polinkių. Tai neveikia. Elgesio pavyzdys visuomet geriau nei ilgos ir pamokančios kalbos.

KLAUSIMAI

  1. Trumpai paaiškinkite, kas yra kantrybė, pakantumas ir gailestingumas, ir kaip jie pasireiškė didžiųjų ačarjų gyvenime?
  2. Paaiškinkite, kada pakantumas tinka, o kada ne?
  3. Paaiškinkite kuo skiriasi tikras gailestingumas nuo netikro?
  4. Pacituokite mintinai Bhagavad-gytos 2.14 posmą bei vertimą.