KAIP SUVOKTI VEDAS - PARAMPAROS PRINCIPAS

Kaip gaunamos Vedų žinios?

Šri Iša Upanišados 9 posmas teigia, kad neišmanymas veda į tamsą, tačiau į dar didesnę tamsą veda neteisingai suprastos žinios. Šiuolaikinė civilizacija labai pažengė moksliniame pasaulio pažinime, tačiau žmonės tapo dar nelaimingesni. Tikros žinios turi atnešti laimę, o ne kančią. Jos turi keisti žmogų, o ne aplinką. Bet tai ką mes sužinome ir kaip sužinome įtakoja pažinimo kokybę.

Jau kalbėjome apie tris pagrindinius žinių gavimo šaltinius:

1)  Pratjakša - tiesioginė patirtis, jutimais bei protu.

2)  Anumana - Logika bei išvados, gautos stebint pasaulį tiesiogiai.

3)  Šabda – autoritetų balsas bei šventraščiai.

Atkreipkime dėmesį į tai, kad pirmieji du metodai grindžiami savarankišku faktų rinkimu ir jų analizavimu bei apibendrinimu. Trečiasis metodas reiškia, kad jau apibendrintas ir išanalizuotas žinias gauname iš patikimo šaltinio. Tiesioginė patirtis ir išvados tik sustiprina mūsų pasitikėjimą autoritetais. Pirmieji du metodai vadinami empiriniais, [gr. empeiria] pažinimas, paremtas jutimais, patyrimu. Trečiasis metodas gali mums papasakoti apie tai, ko niekada nesužinotume egzistuojant, jei pasikliautume tik jutimais.

Indukcija ir dedukcija.

Žmogus, pradedanti studijuoti Vedas, gali pasinaudoti vienu iš dviejų būdų:

  1. āroha-panthā – indukcinis būdas, arba kylantis į viršų pažinimo kelias, kai savo proto pagalba mes siekiame pažinti vis sudėtingesnius dalykus. Bet netgi tuomet mes negalime pažinti to, kas sudėtingiau už mus pačius. Indukcija [lot. inductio - paskatinimas, įvedimas]  loginis samprotavimas, kuriame nuo atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių;
  2. avaroha-panthā – dedukcinis kelias arba einantis iš viršaus į apačią, kada pats tobuliausiasis leidžia mums save pažinti.  Dedukcija [lot. deductio - išvedimas] 1. išvadų gavimas iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles; 2. dedukcinio samprotavimo būdu gautos išvados.

Indukcija

Induktyvus žinių gavimo metodas reiškia tai, kad žmogus nesikreipia į autoritetus ir bando išsiaiškinti tiesą savo pastangomis ir samprotavimais, t.y. pasikliaudamas savo jutimais bei protu. Remdamasis keliais atskirais faktais, jis bando daryti apibendrinimus. Pavyzdžiui, jei jūs norite išsiaiškinti, ar visi žmonės miršta, reikia stebėti, kada numirs visi žemės gyventojai, bet netgi tada nėra garantijos, kad kažkur nėra žmogaus, kuris niekuomet nemirs. Induktyvus metodas pažinimą visuomet daro santykiniu, t.y. priklausomų nuo jutiminės patirties.

Proto spekuliacijos visuomet yra materialios nes gali apmastyti tik materialius objektus. Kadangi protas negali suvokti nematerialių objektų, pirmiausia yra linkęs juos neigti. Negalėdamas paneigti dvasinės realybės, protas linkęs iš jos atimti visas savybes. Pažinti galima tai, kas yra pažinu. Objektus pažįstame, priskirdami jiems tam tikrus atributus (savybes). Negalėdami priskirti atributų dvasiniams objektams, negalime pretenduoti į jų pažinimą. Dvasinis pasaulis turi atributus, taip teigia Vedanta sūtra.

 

Spekuliacijos niekuomet nepadės suvokti Absoliučios Tiesos, Dievo, net jei stengtis milijonus metų. Kaöha Upaniñad 1.2.23 sako:

näyam ätmä pravacanena labhyo

na medhayä na bahudhä çrutena

yam evaiña våëute tena labhyas

tasyaiña ätmä vivåëute tanuà sväm

“Aukščiausio Viešpaties neįmanoma pasiekti išsamiais paaiškinimais, plačiu intelektu ar netgi daug klausant. Jį pasiekti gali tik tas, kurį Jis pats pasirenka. Tokiam žmogui Jis apreiškia savo tikrąjį pavidalą.”

Spekuliacijos skiriamos į du tipus:

  1. Proto spekuliacija – kai neturime pagrindo kažką teigti, bet vis dėlto norime pasakyti ką nors šiuo klausimu. Žmogiškos natūros bruožas yra samprotauti apie tai, ko nežino.
  2. Filosofinė spekuliacija – kai turime pagrindo kažką teigti, bet nesame tikri, ar šį teiginį anksčiau patvirtino kiti autoritetai. Be abejo, ši spekuliacija gali būti neteisinga, bet ji visuomet skatina mokslinį pažinimą.

Filosofinė spekuliacija gali suteikti dvasinę naudą tik, kai remiamės autoritetingais šventraščiais. Kadangi išvadas darome, remdamiesi prielaidomis, šios prielaidos turi būti teisingos. Šventraščiuose nėra užrašytos visos smulkmenos, o net kvailas žmogus gali užduoti daugiau klausimų, nei gausybė išminčių sugebėtų atsakyti. Todėl žmogus turi naudoti ir savo intelektą, kad suprastų dalykus, apie kuriuos šventraščiai tiesiogiai nekalba. Daugelį gyvenimiškų situacijų galime paaiškinti filosofiškai ne todėl, kad jos aprašytos šventraščiuose, o todėl, kad mokame lanksčiai taikyti šventraščių teiginius. Todėl mąstymas yra būtinas, o taip pat reikalingos pastangos suprasti dalykus, kokie jie yra.

Pasaulietinis išsilavinimas taip pat negali padėti suprasti Krišnos, tam reikalinga Jo malonė. Norint gauti malonę, reikia būti nuolankiam, o ne pasipūtusiam.  Daugybė profesorių labai didžiuojasi savo išsilavinimu ir pretenduoja į visapusišką pasaulio pažinimą, tačiau propaguodami ateistines teorijas tik demonstruoja savo ribotumą. Todėl jie negali būti autoritetais dvasios aukštumų beieškančiam.

Dedukcija

Naudojant deduktyvinį pažinimo metodą, žmogus gauna žinias iš autoritetingo šaltinio. Tuomet jis daro atskiras išvadas, grįsdamas jas bendra taisykle. Pavyzdžiui, Vedose pasakyta, kad visi žmonės mirtingi. Todėl mums nereikia eksperimentuoti, užtenka pripažinti šį faktą. Tokia išvada visuomet bus tiksli ir teisinga. Naudojantis tokiu būdu galima gauti tikslesnes žinias. Dedukcinis metodas naudojamas taip pat pasaulietinėje švietimo sistemoje. Bet čia, jis grindžiamas jutimine patirtimi ankstesnių mokslo autoritetų, kurie dažnai savo teorijas grindžia bandymų ir klaidų metodu. Deduktyvinis metodas geriausius rezultatus duoda dvasinėje srityje, nes Vedų žinios yra apaurušėja – neturi žmogiškų trūkumų. Norintis suvokti transcendentines Vedų tiesas, turi būti malonės iš aukščiau laukiančio žmogaus padėtyje, arba eiti avaroha-pantha keliu. Akiplėšiškumas ir reikalavimai šias žinias mums suteikti (tai populiaru dabartinėje politikoje) diskvalifikuos mus gauti šias žinias.

Apie sielos egzistavimą sužinome iš Śruti - Vedų išminties.  Romanuose ir moksliniuose darbuose apie sielą nerasime nieko. Apie sielos buvimą taip pat negalime spręsti remiantis kasdienine veikla. Negalime įrodyti sielos buvimo, remdamiesi materialia patirtimi, nes sielos savybės skiriasi nuo protu suvokiamų savybių. Todėl vienintelis būdas sužinoti apie sielą – perskaityti šventraščiuose arba išgirsti iš žmogaus, kuris apie tai perskaitė.

Pažinimo laisvė ir nužengiantis pažinimo kelias

Koks santykis tarp mąstymo laisvės ir šventraščių autoriteto. Iš vienos pusės susiduriame su reikalavimu absoliučiai paklusti Vedų autoritetu, iš kitos pusės, kaip dvasinės sielos jaučiame savo poreikį laisvai (be prievartos ir spaudimo) siekti to dvasinio idealo, kuris mums priimtiniausias. Įdomų požiūrį šiuo atžvilgiu išsako Bhaktivinoda Thākura savo žymioje kalboje „Bhāgavata, jos filosofija, jos etika, jos teologija“ (1869 m.). Žemiau pateikiame kalbos ištrauką:

„Bhāgavata mus moko, kad Dievas duoda mums tiesą, ir jis davė ją Vjasai, kai mes jos stipriai trokštame. Tiesa yra amžina ir neišsenkanti. Siela patiria apreiškimą, kai ji jo trokšta. Didžiųjų praėjusių amžių mąstytojų sielos, kurios dabar gyvena dvasioje, dažnai kreipiasi į mūsų smalsias sielas ir padeda jų vystymuisi. Taip Vjasai padėjo Nārada ir Brahmā. Mūsų šastros arba kitais žodžiais minties knygos, neturi savyje visko, ką mes galime gauti iš mūsų Tėvo. Jokia knyga neapsieina be klaidų. Dievo apsireiškimas yra absoliuti tiesa, bet labai retai ji gaunama ir išlaikoma su pirminiu tyrumu. Todėl Bhāgavatos 11-tos giesmės 14 skyrius mums pataria tikėti šia tiesa, kai ji apreiškia Absoliutą, bet laikui bėgant ji įgauna potėpius tos tiesos gavėjų prigimčių ir amžiai po amžių ji virsta klaida, pastoviai perduodant ją iš rankų į rankas. Todėl nuolat būtini nauji apreiškimai, tam kad išlaikyti tiesos pirminį tyrumą. Taip mus perspėja būti atsargiems studijuojant senus autorius, kad ir kokie išmintingi ir gerbiami jie bebūtų. Čia mes turime visišką laisvę atmesti klaidingą idėją, kurios nesankcionuoja mūsų sąžinės ramybė. Vjāsa buvo nepatenkintas tuo, ką jis surinko Vedose, sudėjo į Purānas, ir sukūrė Mahabhāratoje. Sąžinės ramybė nesankcionavo jo darbų. Ji sakė jam viduje: „Ne, Vjāsa! Tu negali ilsėtis ramiai, patenkintas klaidingu tiesos vaizdu, kurį tau primetė praėjusių laikų išminčiai. Tu pats turi belstis į neišsenkančio tiesos sandėlio duris, kuriame ankstesni amžiai sėmė savo turtus. Eik, eik į šį tiesos šaltinį, kur nei vienas piligrimas nesusidūrė su bet kokiu nusivylimu. Vjāsa tai padarė ir gavo tai, ko norėjo. Mums taip pat patariama elgtis taip. Laisvė gi yra principas, kurį turėtume laikyti vertingiausia Dievo dovana. Mes neturime leisti vesti mus tiems, kurie gyveno ir mąstė prieš mus. Mes turime galvoti už save ir bandyti gauti tolesnes tiesas, iki šiol neatskleistas. Bhāgavatos 11 giesmės 21 skyriaus, 23 tekste mums pataria paimti šastros dvasią, o ne žodžius. Todėl Bhāgavata yra laisvės religija, tiesa be priemaišų ir absoliuti meilė.“

Iš šios kalbos galime daryti išvadą, kad aukščiausią dvasinį siekį nusako žmogaus sąžinės (vidinė) ramybė. Žmogus negali nurimti siekdamas dvasinių aukštumų (arba nerdamas į savo vidines gelmes) tol, kol išnyksta klausimai ir randami atsakymai į visus klausimus. Šiuo požiūriu šastra suteikia mums laisvę klausti ir ieškoti atsakymų patiems, o pati siūlo savo pagalbą nuorodų, užuominų, rodyklių pavidalu. Nusileidžiantis kelias rodo, kad mums bus reikalinga šventraščių pagalba, einant pas Dievą, bet neturime tikėtis, kad aklas sekimas visais Vedų teiginiais atves mus pas Krišną. Čia glūdi didelė Krišnos sąmonės paslaptis: Krišna pasiruošęs suteikti mums visą įmanomą pagalbą šventraščių ir guru pavidalu, bet Jis nori, kad mes eitume patys, ieškotume kelio, įgytume savo patirtį ir savimi patvirtintume visas dvasines tiesas.

Toks požiūris persmelkia visą upanišadų filosofiją, kur mokinys klausia mokytojo tol, kol gauna atsakymus, patenkinančius jo širdį. Mokytojas savo ruožtu nesistengia duoti mokiniui daugiau, nei šis klausia. Žmonės yra nelygūs, tai visų pirma reiškia, kad jų sugebėjimas patirti įvairius realybės lygius yra nevienodas. Bhagavad-gytoje Krišna daug laiko sugaišta, padėdamas Ardžunai suvokti skirtumą tarp kūno ir sielos, materijos ir dvasios. Bet vėliau, 14 skyriaus pabaigoje, Krišna pasako Ardžunai, kad tam tikroje suvokimo pakopoje galima išmokti skirti palaimą nuo nepalaimos arba tik pasitenkinimą brahmano egzistencijoje (brahma bhūta prasannātma) nuo santykių su Krišna palaimos (sukhasyaikantikasya). Tik pati asmenybė gali nuspręsti, kiek toli ji siekia ir kiek daug jai reikia.

Laisvė ir paklusnumas

Iš to kas pasakyta aukščiau apie pažinimo laisvę, nereikia daryti išvados, kad kiekvienas žmogus turi maksimaliai pasinaudoti jam suteikta laisve. Kaip ir žinios, neteisingai panaudota laisvė gali tapti didesnės nelaisvės priežastimi.

Laisvė yra sielos, bet ne materijos atributas. Materialios sampratos užvaldyta gyvoji būtybė rizikuoja neteisingai suprasti laisvės principą ir panaudoti ją materialių poreikių skatinimui. Žmogus, neskiriantis kūno ir proto poreikių nuo sielos norų, dažnai pirmuosius laiko antraisiais. Galima sutikti žmonių, kurie teigia, jog gali gerti alkoholį ir gali negerti, nes yra laisvi. Iš kitos pusės, vaišnavai yra tarsi varžomi reguliuojančių principų, ribojančių laisvę. Šis teiginys yra visiškai kvailas vien todėl, kad parodo sielos priklausomybę nuo kūno poreikių. Ir atvirkščiai, ribodamas kūno poreikius žmogus laisvina sielą iš priklausomybės nuo jų. Ligonis, jausdamasis laisvas ir nepriklausomas gali nepaklusti gydytojo nurodymams ir prarasti didžiausią laisvę – galimybę gyventi. Žmogus, skęstantis jūroje, pasinaudodamas savo laisve gali nepaklusti gelbėtojų reikalavimams atlikti tam tikrus veiksmus, bet tokiu būdu tik pražudys save. Išvada: pernelyg ankstyvas pasinaudojimas laisve gali sukelti nenumatytas ir destruktyvias pasekmes asmenybei. Todėl, prisimenant Bhaktivinodos Thakuros žodžius, išdėstytus anksčiau, pastebėsime štai ką: tik asmuo, kuris paklūsta šventraščiams ir dvasiniams autoritetams gali išlaisvinti save iš materijos prievartos. Tik tuomet, išlaisvinęs savąjį dvasinį intelektą jis galės ieškoti tiesų, kurių iki šiol niekas nerado. Tai bus jo santykis su dvasine realybe, unikalus ir nepakartojamas kiekvienai gyvai esybei.

Ką avaroha panthā reiškia praktiškai?

Tai reiškia priimti dvasinio mokytojo vadovavimą. Šis kelią Krišną paaiškina Bhagavad-gytoje  (4.34):

tad viddhi praëipätena

paripraçnena sevayä

upadekñyanti te jïänaà

jïäninas tattva-darçinaù

Stenkis sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo klausinėk ir tarnauk jam. Save suvokusios sielos gali suteikti žinių, nes jos regi tiesą.

Tokiu būdu avaroha-panthā reiškia stoti į kelią, kuriame tikimės sulaukti Krišnos malonės. Ši malonė ateina dvasinio mokytojo pavidalu.

Švetašvatara Upanišadoje sakoma (6.23):

yasya deve parä bhaktir

yathä deve tathä gurau

tasyaite kathitä hy arthäù

prakäçante mahätmanaù

Tik toms didžioms sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą tiek Viešpačiu tiek dvasiniu mokytoju, iš ties savaime atsiskleidžia visa Vedų žinių esmė.

Kaip vyksta Vedų žinių įsisavinimas priėmus dvasinį mokytoją?

Jei žmogus pripažindamas dvasinio mokytojo autoritetą,eina avaroha-panthā keliu, jis praeis 5 pakopas:

  1. Pažinimas savo paties jutimais (pratjakša). Stebėdamas, klausydamas ir sekdamas dvasinio mokytojo pavyzdžiu mokinys apsivalo. Dvasinį mokytoją vadina ačarja – tas, kuris moko savo pavyzdžiu, kaip reikia siekti Vedų išminties. Tai prieinama bet kurio žmogaus suvokimui.
  2. Pažinimas kito žmogaus jutimais (parokša) – mėgdžiodamas dvasinio mokytojo elgesį mokinys pereina iš pratjakšos į antrą pažinimo lygį, kuris vadinamas parokša. Parokša yra netiesioginis pažinimas. Mes matome tiesą kito, dvasiškai tobulesnio žmogaus akimis.
  3. Betarpiškas, tiesioginis pažinimas (aparokša). Vadovaujamas dvasinio mokytojo mokinys klausosi ir atkartoja autoritetų liudijimus, vengdamas netikslių interpretacijų. Taip palaipsniu jis pradeda suvokti filosofiją ir viską regėti, remdamasis šiuo suvokimu. Aparokša – tiesioginis patyrimas įsisavinant žinias, išgirstas iš patikimo šaltinio. Kartais šis pažinimas vadinamas įsisąmoninimu arba realizacija. Šioje pakopoje žmogus naudojasi anumana (logika ir protu). Tačiau ši anumana susijusi ne su spekuliacijomis, gimusiomis iš keturių sąlygotos sielos trūkumų, o iš dvasinio mokytojo nurodymų.
  4. Apreiškimas (adhokšadža). Aparokša atveda mokinį iki ketvirtos Vedų pažinimo pakopos, kuri vadinama adhokšadža. Šis žodis reiškia adhah – „žemyn“, akša-džah – „gimęs iš juslių“, o kartu sudėjus – tai, kas pakeičia (pažodžiui nusveria žemyn) visas žinias, pagimdytas proto bei juslių.   Šis lygis unikalus tuo, kad visos žinios yra suvokiamos taip, kaip pateiktos Vedose arba kitaip tariant gaunamos Vedų žinios aplenkia netobulą proto bei juslių sluoksnį. Tik būnant šiame lygyje galima pasiekti penktą lygį, kadangi čia intelekto jau nebegaubia neteisingo suvokimo rūkas.
  5. Dvasinis regėjimas (aprakrita). Penktame ir paskutiniame Vedų pažinimo lygyje žmogus pradeda stebėti tikrą dvasinę realybę ir Dievo Asmens veiklą, kuri niekaip nesusijusi su materialios gamtos mechaninėmis funkcijomis. Žodis aprakrita reiškia „nematerialus“, tai yra esantis anapus materialios gamtos.

Taip žmogui žingsnis po žingsnio atsiskleidžia jo slaptingiausia dvasinė prigimtis. Apie šias žinias Krišna sako Bhagavad-gytoje (9.2):

räja-vidyä räja-guhyaà

pavitram idam uttamam

pratyakñävagamaà dharmyaà

su-sukhaà kartum avyayam

Šis pažinimas yra išsilavinimo karalius, didžiausia visų paslapčių paslaptis. Tai yra pats tyriausias pažinimas, o kadangi jis suteikia tiesioginį savęs suvokimą, jis yra religijos tobulumas. Jo poveikis yra nesibaigiantis ir jis įgyjamas su džiaugsmu.

Taigi, norint gauti tikrų žinių, reikalingas tikras dvasinis mokytojas. Bet kaip jį atpažinti? Ne kiekvieno žmogaus galima klausytis apie Krišną. Šaltinis turi būti tyras, kad jie teiktų naudą. Žmogus gali būti dvasiniu mokytoju tik tuomet, kai be pakeitimų perduoda tyras žinias.

Paramparos principas duotas Bhagavad Gitoje 4.1

(Terminai parampara ir sampradaja). Paramparos principas duotas Bhagavad Gitoje 4.1:

imaà vivasvate yogaà

proktavän aham avyayam

vivasvän manave präha

manur ikñväkave ’bravét

Dievo Asmuo, Viešpats Šri Krišna tarė: Aš išdėsčiau šį amžiną jogos mokslą Saulės Dievui Vivasvanui, Vivasvanas - žmonijos protėviui Manu, o Manu savo ruožtu persakė jį savo sūnui Ikšvaku.

BG 4.2 toliau tęsia:

evaà paramparä-präptam

imaà räjarñayo viduù

sa käleneha mahatä

yogo nañöaù parantapa

Šis aukščiausias dvasinis mokymas buvo perduotas mokinių mokytojų seka ir taip jį suprato visi šventieji karaliai. Tačiau laikui bėgant seka nutrūko, ir todėl panašu, kad šis mokslas buvo prarastas.

Krišna perdavė savo mokslą Bhagavad Gitos pavidalu jau neatmenamais laikais, prieš milijonus metų. Todėl Gita - tai ne koks spekuliatyvus žinių traktatas, skirtas eiliniam mokslininkui, o akademinių žinių knyga, pasiekusi mus iš amžių glūdumos.

Prabhupada skaičiuoja Gitos istoriją savo komentare BG 4.2 tekstui. Jis sako, kad Krišna papasakojo BG Vivasvanui apytiksliai prieš 120,400,000 metų, o žmonių visuomenėje ji jau žinoma du milijonai metų. Prieš 5000 metų Krišna vėl papasakojo Gitą Ardžunai. Tokiu būdu Gita pasiekė mus paramparos metodu. Vedų raštus reikia suvokti tokius kokie jie yra, be interpretacijų. Lygiai taip pat reikia suvokti ir Gitą. Ji yra apaurušėja - nežemiška, todėl jei įvairių disputų mėgėjai ją interpretuoja savaip, tai jau ne Bhagavad Gita kokia ji yra. Parampara, arba mokytojų mokinių seka reiškia, kad šios žinios pasiekia mus nepakeistos.

Pats žodis parampara reiškia tai, kas eina vienas po kito. Param param reiškia aukščiau ir aukščiau. Tokiu būdu dvasinių mokytojų mokinių seka eina vis aukščiau ir aukščiau iki pat Krišnos, kuris yra adi guru - pirminis mokytojas. Ši sistema yra nužengianti. Nėra taip, kad kiekvienas žemesnis stengiasi suprasti aukštesnį ir galiausiai Krišną. Iš tiesų šį procesą inicijavo pats Krišna. Tai reiškia, kad Krišna pats suinteresuotas perduoti šias žinias vis toliau ir toliau.

Guru – tikras dvasinis mokytojas

Kitaip pasakius parampara reiškia priimti žinias iš dvasinio mokytojo.  Kai Arjdžna buvo visiškai sutrikęs mūšio lauke, jis pasakė: šišjas te ’ham - aš Tavo mokinys. Dabar aš nebenoriu ginčytis su Tavimi. Kai žmogus tampa šišya - mokinys, jis turi priimti tai ką sako guru. Mokinys negali diskutuoti su guru. Pats paramparos principas nurodo, kad mokinys ir guru negali kalbėti ar bendrauti vienodame lygyje. Visa tai, ką sako guru, reikia priimti, kitaip nereikia priimti guru. Nereikia priimti dvasinio mokytojo dėl mados, kaip kad žmonės įsigyja šunį. Pirmiausia reikia surasti dvasinį mokytoją, tai yra tokią asmenybę, kuriai mokinys galėtų atsiduoti.

Tokiu būdu, jei žmogus nori dvasiškai tobulėti, jis turi prisijungti prie paramparos. Jis turi surasti mokytoją, kuris nebūtų apsišaukėlis, o taip pat priklausytų mokytojų mokinių grandinei. Tokie apsišaukėliai guru, kurie teigia, kad nereikia turėti guru taip ir nepasiekia nieko išskyrus teigiamas emocijas ir pasitenkinimo savimi jausmą, kylantį dėl jogos praktikos ir sutapatinimo savęs su Aukščiausiuoju.

Apasampradaja – nutrūkusios grandinės

Paramparos principą galima palyginti su elektros lempučių girlianda.  Išsukus iš girliandos vieną lemputę, visos kitos užgesta. Jei grandinė nutrūkusi nors vienoje vietoje, srovė toliau neteka. Jei dvasinis mokytojas nepriklauso grandinei, kaip jis gali perduoti žinias.  Jei grandinė nutrūksta, Pats Krišna turi ją atstatyti. Niekieno galiose nėra stoti grandinės priešakyje ir tapti jos šaltiniu. Šiais laikais tiek daug apasampradajų - nuklydusių mokyklų. Visi jie pateikia savas BG ir Vedų interpretacijas. Su tomis mokyklomis labai intensyviai kovojo Bhaktisiddhanta Sarasvati. Bet nepaisant to, vien Bhagavad-gyta anglų kalba pristatyta daugiau kaip 500 variantų.

4 autoritetingos sampradajos

Kalbėti apie BG turi teisę tik tas, kuris priimtas į paramparą - mokytojų mokinių seką.

Paramparos principas reiškia, kad mokinys niekuomet negalės pranokti savo mokytojo. Tai yra, neįmanoma peršokti savo mokytojui per galvą. Neįmanoma priartėti arčiau Krišnos, nei dvasinis mokytojas, nes jis būtent jungia mokinį su Krišna.

Šrila Rūpa Gosvami “Pamokymų nektaro” 3 posme kalba apie šešis principus palankius atsidavimo tarnystei. Tarp jų sato vŗteh - sekti ankstesnių ačarjų pėdomis. Dvasinis autoritetas mums reikalingas netgi ieškant būdų kaip išlaikyti savo kūną. Negalime sugalvoti savo metodų, ypač nesąžiningų. Reikia sekti šventomis asmenybėmis, kurių socialinė padėtis buvo tokia pat kaip mūsų. Tada elgsimės teisingai ir Krišna bus patenkintas.

ŠBh 1.2.21 komentare Prabhupada sako:

“Tobulos žinios yra vadinamos parampara, arba deduktyvios žinios, nužengiančios žemyn iš autoritetų nuolankiai besiklausančiam. Žmogus negali mesti iššūkio Aukščiausiojo autoritetui ir tuo pat metu pažinti Jį.  Viešpats pasilieka sau teisę neapsireikšti tokiai nereikšmingai visumos kibirkštėlei, užvaldytai pasipūtimo dvasios ir pavaldžios iliuzinei energijai. Atsidavusieji yra nuolankūs ir todėl transcendentines žinias Dievo Asmuo perduoda Brahmai, Brahma - sūnums ir mokiniams sekoje.  Šiam procesui padeda Supersiela, atsidavusiųjų širdyje. Toks yra tobulas būdas išmokti transcendentinių žinių.”

Jei kažkas eina paramparos sistema, nėra jokio skirtumo, ar tai tiesiogiai iš Krišnos išgirstos žinios, ar iš dvasinio mokytojo.

Paramparos principas sako, kad žinios visuomet turi eiti iš Krišnos. Tačiau Krišna šias žinias gali perduoti skirtingoms asmenybėms. Tokiu būdu šiuo metu yra keturios autoritetingos vaišnavų sampradajos (mokyklos) prasidedančios nuo Krišnos. Šios sampradajos yra:

Brahmos, Šivos (Rudra), Lakšmi (Šri), Kumarų.

Kiekvienas rimtas žmogus turi prisijungti prie vienos iš šių autorizuotų mokyklų. Padma Puranoje sakoma:

sampradāya-vihīnā ye mantrās te niṣphalā matāḥ

atah kalau bhaviṣyanti catvāraH sampradāyinaḥ

 

Śrī-brahma-rudra-sanakā vaiṣņavāḥ kṣiti-pāvanāḥ

catvāras te kalau bhāvyā  hy utkale puruṣottamāt

 

rāmānujaṁ śrī svīcakre madhvācāryaṁ caturmukhaḥ

śrī viṣņusvāmīnaṁ rudro nimbādityam catuḥsanāḥ

Kol žmogus negavo iniciacijos iš bona fide dvasinio mokytojo, priklausančio mokinių sekai, tol mantra, kurią jis kartoja, neturi jokio poveikio. Dėl šios priežasties keturios vaišnavų mokinių sekos, kurias pradėjo Lakšmi devi, Viešpats Brahma, Viešpats Šiva, ir keturi Kumarai, pasirodys šventoje Džagannatha Purio žemėje ir apvalys visą žemę Kali jugos amžiuje. Lakšmidevi pasirinko savo mokinių sekai Ramanudžačarją, Tokiu pat būdu Viešpats Brahma pasirinko Madhvačarją, Viešpats Šiva pasirinko Višnu Svamį, o keturi Kumarai pasirinko Nimbarką. (Cituojama iš Baladeva Vidjabhūšanos “Prameya ratnavali” 1.5-6)

Kitaip sakant, gauti iniciaciją įvairiose apasampradayose yra bereikalingas laiko gaišimas, kadangi tai niekuomet nepadės suvokti tikrųjų religijos principų.

dharmasya tattvaà nihitaà guhäyäà
mahäjano yena gataù sa panthäù

(Mahabharata, Vana-parva 313.117).

Labai sunku suprasti Krišnos sąmonės paslaptis, tačiau tas, kuris daro pažangą, sekdamas ankstesniųjų ačarjų pėdomis ir vykdydamas nurodymus savo pirmtakų mokinių sekoje, jis patirs sėkmę. Bet ne kiti.

Parampara taip pat reiškia atkartoti tai, ką išgirdai iš autoritetų. Nereikia nieko išgalvoti. Žmogus gali atkartoti tai, ką išgirdo. Tokiu būdu kiekvienas gali tapti guru. Tai yra parampara.

KLAUSIMAI:

  1. Kokie yra pažinimo metodai?
  2. Kokie yra sąlygotos sielos trūkumai?
  3. Paaiškinkite skirtumą tarp indukcinio ir dedukcinio metodų?
  4. Paaiškinkite būtinybę gauti žinias iš tinkamo šaltinio.
  5. Paaiškinkite paramparos principą?
  6. Pacituokite atmintinai BG 4.2 posmą.