Pažinimo laisvė ir nužengiantis pažinimo kelias

Bhaktivinoda Thakura:

„Bhāgavata mus moko, kad Dievas duoda mums tiesą, ir jis davė ją Vjasai, kai mes jos stipriai trokštame. Tiesa yra amžina ir neišsenkanti. Siela patiria apreiškimą, kai ji jo trokšta. Didžiųjų praėjusių amžių mąstytojų sielos, kurios dabar gyvena dvasioje, dažnai kreipiasi į mūsų smalsias sielas ir padeda jų vystymuisi. Taip Vjasai padėjo Nārada ir Brahmā. Mūsų šastros arba kitais žodžiais minties knygos, neturi savyje visko, ką mes galime gauti iš mūsų Tėvo. Jokia knyga neapsieina be klaidų. Dievo apsireiškimas yra absoliuti tiesa, bet labai retai ji gaunama ir išlaikoma su pirminiu tyrumu. Todėl Bhāgavatos 11-tos giesmės 14 skyrius mums pataria tikėti šia tiesa, kai ji apreiškia Absoliutą, bet laikui bėgant ji įgauna potėpius tos tiesos gavėjų prigimčių ir amžiai po amžių ji virsta klaida, pastoviai perduodant ją iš rankų į rankas. Todėl nuolat būtini nauji apreiškimai, tam kad išlaikyti tiesos pirminį tyrumą. Taip mus perspėja būti atsargiems studijuojant senus autorius, kad ir kokie išmintingi ir gerbiami jie bebūtų. Čia mes turime visišką laisvę atmesti klaidingą idėją, kurios nesankcionuoja mūsų sąžinės ramybė. Vjāsa buvo nepatenkintas tuo, ką jis surinko Vedose, sudėjo į Purānas, ir sukūrė Mahabhāratoje. Sąžinės ramybė nesankcionavo jo darbų. Ji sakė jam viduje: „Ne, Vjāsa! Tu negali ilsėtis ramiai, patenkintas klaidingu tiesos vaizdu, kurį tau primetė praėjusių laikų išminčiai. Tu pats turi belstis į neišsenkančio tiesos sandėlio duris, kuriame ankstesni amžiai sėmė savo turtus. Eik, eik į šį tiesos šaltinį, kur nei vienas piligrimas nesusidūrė su bet kokiu nusivylimu. Vjāsa tai padarė ir gavo tai, ko norėjo. Mums taip pat patariama elgtis taip. Laisvė gi yra principas, kurį turėtume laikyti vertingiausia Dievo dovana. Mes neturime leisti vesti mus tiems, kurie gyveno ir mąstė prieš mus. Mes turime galvoti už save ir bandyti gauti tolesnes tiesas, iki šiol neatskleistas. Bhāgavatos 11 giesmės 21 skyriaus, 23 tekste mums pataria paimti šastros dvasią, o ne žodžius. Todėl Bhāgavata yra laisvės religija, tiesa be priemaišų ir absoliuti meilė.“

Iš šios kalbos galime daryti išvadą, kad aukščiausią dvasinį siekį nusako žmogaus sąžinės (vidinė) ramybė. Žmogus negali nurimti siekdamas dvasinių aukštumų (arba nerdamas į savo vidines gelmes) tol, kol išnyksta klausimai ir randami atsakymai į visus klausimus. Šiuo požiūriu šastra suteikia mums laisvę klausti ir ieškoti atsakymų patiems, o pati siūlo savo

pagalbą nuorodų, užuominų, rodyklių pavidalu. Nusileidžiantis kelias rodo, kad mums bus reikalinga šventraščių pagalba, einant pas Dievą, bet neturime tikėtis, kad aklas sekimas visais Vedų teiginiais atves mus pas Krišną. Čia glūdi didelė

Krišnos sąmonės paslaptis: Krišna pasiruošęs suteikti mums visą įmanomą pagalbą šventraščių ir guru pavidalu, bet Jis nori, kad mes eitume patys, ieškotume kelio, įgytume savo patirtį ir savimi patvirtintume visas dvasines tiesas.

Toks požiūris persmelkia visą upanišadų filosofiją, kur mokinys klausia mokytojo tol, kol gauna atsakymus, patenkinančius jo širdį. Mokytojas savo ruožtu nesistengia duoti mokiniui daugiau, nei šis klausia. Žmonės yra nelygūs, tai visų pirma reiškia, kad jų sugebėjimas patirti įvairius realybės lygius yra nevienodas. Bhagavad-gytoje Krišna daug laiko sugaišta, padėdamas Ardžunai suvokti skirtumą tarp kūno ir sielos, materijos ir dvasios. Bet vėliau, 14 skyriaus pabaigoje, Krišna pasako Ardžunai, kad tam tikroje suvokimo pakopoje galima išmokti skirti palaimą nuo nepalaimos arba tik pasitenkinimą brahmano egzistencijoje (brahma bhūta prasannātma) nuo santykių su Krišna palaimos (sukhasyaikantikasya). Tik pati asmenybė gali nuspręsti, kiek toli ji siekia ir kiek daug jai reikia.