Nityananda: Bendruomenėje turėtume dirbti bendrai ar kiekvienas turėtų pasirūpinti maistu atskirai?

Prabhupada: Ne. Kam gi jie gyventų bendruomenėj? Bendruomenė reiškia dirbti bendram labui.

Atsidavęs: Kaikurie gali dirbti laukuose, kiti rūpintis karvėmis, kiti... Jie gali būti (neaišku) atsakingi.

Prabhupada: Ne, tai tarnystė (?).

Upendra: Aš turiu vieną klausimą, Prabhupada... Kai aš išgirdau apie New Vrindavaną... Aš ten pats nebuvau, todėl negalėčiau tiksliai pasakyti, bet aš kalbėjau su atsidavusiais kurie ten buvo.

Prabhupada: (Near).

Upendra: Galima būtų manyti, kad tenai pakankamai žemės daržovėms ir ten tiek daug karvių, kad turėtų būti pakankamai pieno, bet aš girdėjau, kad jie naudoja pieno miltelius.

Prabhupada: Kodėl?

Upendra: Todėl, kad jie iš viso pieno padaro ghi ir išsiunčia. Ir daržoves... Aš girdėjau, kad šventykloj jie naudoja pieno miltelius. Filadelfijoj aš paklausiau... Tas stalius kur padarė jums stalą? Jis (neaišku).

Prabhupada: Kam pieno milteliai, jeigu ten yra pakankamai pieno?

Upendra: Aš nežinau. Aš negaliu tiksliai pasakyt, bet iš vieno vyro, kuris ten gyveno aš girdėjau, kad jie naudoja pieno miltelius...

Prabhupada: Aš taip nemanau.

Atsidavęs: Aš taip pat girdėjau.

Prabhupada: Ne. Taip negerai. Ghi turėtų būt gaminamas tik tuo atveju kada reikia. Indijos kaimuose, paprasčiausiai laikydami karves, jie... Visai kaip Nanda Maharaja laikė karves. Analogiškai Indijoj yra daug kaimų. Sistema tokia: pamelžtą pieną supila į didelį puodą. Pašildo. Gali atsigerti kas nori ir kada nori, visa šeima. Vakare likęs pienas paverčiamas jogurtu. Kitą dieną pienas ir jogurtas naudojami kaip patinka. Tada, kada susikaupia daugiau atliekamo jogurto iš jo plaka sviestą. Taigi, sviestas atsiskiria nuo skysčio vadinamo išrūgomis, taip? Taigi, jie vietoj dalo naudoja išrūgas čapačiams. Labai sveika ir skanu. Iš sviesto pagaminamas ghi. Niekas nenueina veltui.

Satsvarūpa: Tiktai sunaudojus visą pieną, tada...

Prabhupada: Pamelžtas pienas supilamas į puodą. Aš jau paaiškinau. Iš pieno išeina jogurtas, o pastovėjusį jogurtą suplaki ir išeina sviestas ir išrūgos. Iš sviesto išeina ghi, o išrūgas galima gerti vietoj vandens. Jeigu žinosit kaip panaudot, nei vienas pieno lašas nenueis per niek. Suvartokit kiek galima daugiau pieno, nes galiausiai tai virs ghi. Jeigu atidarysit mieste restoraną, galima ghi parduoti tenai. Ten galima gaminti puikius vegetariškus patiekalus: kačiorius, samosas, saldumynus. Arba, jeigu surūgusio pieno nenaudot kaip jogurto, tada galima padaryt, kaip jūs vadinat?

Brahmananda: Varškė.

Prabhupada: Varškė. Taigi, varškę jūs galite nusiūsti į miestą. Jie pagamins sandešą, rasagullas ir kita, taip pat sunaudos ghi. Taip daroma Indijos kaimuose. Jie laiko karves. Reguliariai veža ghi ir varškę į miestą. Nei trupučio veltui. Reikia tik žinoti kaip tai padaryti. Taigi, laikykit karves, daug, kiek tiktai įmanoma. Ir jeigu kai kurie kaimiečiai išmoks jie gali atidaryti valgyklą mieste, panaudoti produktus iš kaimo. Žmonės tikrai pirks. Kaip per Ratha-yatros festivalį, kad ir kiek saldumynų būtų pagaminta jie išperkami ir pelnas neblogas.

Brahmananda: Gulabjamunus pardavinėjo po 75 centus.

Prabhupada: Matot. (juokiasi) Galėtų kainuoti 2 centus. Taip pat jūs turit savo cukrų. Tokiu būdu ir organizuokit. Atsisakykite mašinų. Tegul kiekvienas randa sau užsiėmimą kaip brahmanas, kšatrijas, vaišja arba šudra. Niekas neturi sėdėti be darbo. Brahmanai, tai rašytojai, leidėjai, lektoriai, mokytojai, Dievybių garbintojai. Jų charakteris idealus. Jiems nesvarbu nei maistas, nei drabužiai. Kiti turi juos aprūpinti. Jiems dirbti nedera. Sannyasis visada pamokslauja, kažkur išvyksta. Tokiu būdu kiekvienas turi būti užimtas. Tada bus idealu. Priešingu atveju žmonės mus kritikuos už tai, kad mes tik valgom ir miegam, vengiam pareigų. Jeigu nesi užimtas, tai negerai. Tai yra tamo-guna. Tamo-guna, rajo-guna – aktyvumas ir sattva-guna – intelektuali veikla. [“Rajo-guna – aistra; sattva-guna – dorybė; tamo-guna – neišmanymas.”] Abi aktyvios, tik tamo-guna pasyvi. (           ) Tamo-guna reiškia miegojimą ir tingėjimą. Žinoma, miegokit kiek reikia, ne daugiau... Visi turėtų būti užimti ir vyrai ir moterys – visi. Tada bus ideali visuomenė.

Nityananda: Kaip be mašinų išspausti cukrų?

Prabhupada: Rankine mašina.

Nityananda: Rankine mašina?

Prabhupada: Taip.

Nityananda: Iš metalo?

Prabhupada: Taip, tokios gaminamos cukrui spausti. Du žmonės rankomis suka. Mes galim naudot ir rankinius pjūklus medžiui pjauti. Mes ne prieš mašinas. Galit jas naudoti. Bet neturėtumėte leisti, kad žmonės nieko neveiktų, o už juos dirbtų mašinos. Naudokit mašinas, bet yra rizika, kad kiti neturės ką veikti. Tai svarbu. Pirmas dalykas visi turi būti įdarbinti. Jeigu yra daug vyrų, kam reikalingos mašinos? Dauguma niekšų to nežino. Jie įsigyja mašinas ir daugybė žmonių lieka be darbo. Jiems mokamos bedarbio pašalpos. Jie nežino, kaip organizuoti visuomenę. Todėl atsirado hipiai. Nusikalstamumas. Valdžia sumoka, kad taptum nusikaltėliu, hipiu arba prostitute. Ir kaip jūs tokioje prostitučių, hippių ir nusikaltėlių visuomenėje būsit laimingi?

Brahmananda: New Yorke dabar yra milijonas gaunančių bedarbio pašalpą.

Prabhupada: Ir visi nusikaltėliai.

Brahmananda: Taip. Visi nusikaltėliai, prostitutės ir hippiai.

Prabhupada: Todėl, kad valdžia sumoka už tai, o paskui galvoja ką daryt dėl padidėjusio nusikalstamumo. Jie nežino ką daro.

Brahmananda: Vienas vaikinas iš švedijos buvo atsidavęs. Bet paskui įsitraukė į mayą. Jis grįžo į Švediją. Dabar vyriausybė jam moka 50 $ per savaitę, o jis juos išleidžia narkotikams. Tokiu būdu jis atsidūrė spąstuose.

Prabhupada: Taip.

Brahmananda: Jis gauna pastoviai pinigus ir negali atprasti.

Prabhupada: Jūsų šalyje tas pats. Kas nori gali turėt meilužę. Mergaitės gauna pašalpas, o jis už tai perka svaigalus.

Satsvarūpa: Tai paplitę.

Prabhupada: Ir narkotikų prekyba.

Brahmananda: Taigi, pagal varnasramą...

Prabhupada: Taip.

Brahmananda: Varnasrama mokykla...
Prabhupada: Taip. Varnašrama reiškia visi užimti.

Jagadisa: Šrila Prabhupada, ką būtent daro... Ar vaišjos dirba žemę, ar šudros?

Prabhupada: Hm?

Jagadisa: Ar vaišjų pareiga dirbti žemę, ar...?

Prabhupada: Iš tikro tai vaišjų pareiga, bet šudros gali padėti kiekvienam, jie padėjėjai. Šūdros padeda branmanam, kšatrijam ir vaišjam. Tie kas be smegenų, paprasčiausiai vykdo nurodymus, tokia šudros pareiga. O tie kas turi smegenų gali veikti kaip brahmanai, kšatrijai ar vaišjai. Aukšto intelekto žmonės turėtų studijuot šastras, rašyt knygas, prižiūrėt Dievybes, pamokslaut. Toks yra brahmana. Jiems nereikia dirbt kaip kšatrijai ar vaišjai. Jie intelektualai. Toks yra brahmana su idealiu charakteriu.

Atsidavęs: Platina knygas?

Prabhupada: Taip. Vaišjai gali platinti knygas, tai prekyba. Krsi-go-raksya-vanijyam [Bg. 18.44]. Krsi, žemdirbystė, karvių globa, mainai ir prekyba. Jeigu turi pakankamai smegenų gali prekiauti. Uždirbti pinigus. Jeigu užauginai pakankamai daržovių, gali išmainyti. Tai vaišjų veikla. Taigi, vaišjai nereikia jokio diplomo. Niekam jo nereikia, tai dirbtina. O brahmana turi būt įpatingai išsilavinęs, mokslininkas. Taigi, brahmanai duoda patarimus kšatrijai, kaip valdyti, kšatrija surenka mokesčius o vaišjos pagamina maistą. Tokia yra ideali visuomenė.

Atsidavęs: Kokius mokesčius?

Prabhupada: Hm? Mokesčiai reiškia... Kiekvienas turi turėt pajamų pragyvenimui. Taigi, brahmanai neturi mokėt mokesčių... Jie gyvena šelpiami visuomenės. Dėl to, kad jie už dyką tarnauja, duodami žinias, jie aprūpinami kšatrijų ir vaišjų. Jiems nereikia rūpintis uždarbiu, pragyvenimu. Viskas savaime gaunasi. Kaip mes dabar pragyvenam. Bent jau man žmonės aukoja. Tokiu būdu brahmanai pragyvena kitų šelpiami. Toks pajamų šaltinis. Kšatrijai surenka mokesčius. Kšatrijam priklauso žemė. Jis padalina žemę. Aš turiu tarkim 1000 hektarų žemės. Taigi, aš padalinu vaišjams: 100 vienam, 100 kitam. Susitarimas toks: “Aš duodu tau šitas žemes. Tu augink grūdus ir naudok kaip nori, bet man atiduosi 25% pelno”.

Brahmananda: Dvidešimt penkis procentus nuo pajamų?

Prabhupada: Nuo to ką pagaminai.

Brahmananda: Nebūtinai pinigais.

Prabhupada: Ne.

Brahmananda: Bet gaminiu.

Prabhupada: Taip.

Brahmananda: Grūdais ar pienu, ar kuo nors.

Prabhupada: Bet kuo, taip. “Atiduok man 25% . Gali naudotis žeme toliau.”

Atsidavęs: Kaip kšatrija pasistato sau rūmus ar panašiai?

Prabhupada: Taip daroma. Kad išlaikyt prestižą jie turės statyti, taip pat tarnai, kareiviai. Priešingai jų niekas nebijos ir negerbs.

Atsidavęs: Taigi, kšatrija valdo žemes.

Prabhupada: Taip. Kšatrija yra žemių savininkas.

Atsidavęs: Jis gali iš akmenų pastatyti didžiulius, gražius...

Prabhupada: Taip.

Atsidavęs: ...rūmus.

Prabhupada: Yra šūdra. Duok jam pastoviai pavalgyt ir šiek tiek rankpinigių. Jeigu esi sotus tai ir nieko netrūksta. Taigi, darbininkai turi būti sočiai pamaitinti. “Valgyk ir dirbk, paimk šiek tiek pinigų...” Ne taip, kad pasikvieti specialistą ir moki jam dvidešimt penkis dolerius per valandą. Tai būtų sunku. O jie tik pragers tuos pinigus. Ir viskas. Ir ne taip, kad kiekvienas turi turėt didelį namą. Kam? Kokia nauda? Gyvenkit kaime paprastai, užsiauginkit maistą. Tai ir viskas. Valgykit. Kam ta elektra ir trijų aukštų namai ir...? Ir tada kai nieko nepasigaminat, valgykit žuvį. “Ir duokit man valgyti...” Dirbtinai. Labai lengva atiduoti gyvulius į skerdyklą, mieste. Šiek tiek pieno ir daržovių jiems turėtų užtekti.

Jagadisa: Net ir iš Europos istorijos mes žinom, kad buvę karaliai turėjo savo teritorijas ir paskirdavo vasalus, prižiūrėti skirtingas dalis.

Prabhupada: Taip. Visame pasaulyje tokia sistema. Juos vadino... Indijoje juos vadino zamindarais, Mohammedais taip pat Indų zamindarais, smulkiais karaliais. Zamindarus taip pat vadino karaliais. Bet kas, kas valdo žemę, vadinamas karaliumi.

Atsidavęs: Kaip Nanda Maharaja, jis taip pat turėjo žemės. Nanda Maharaja.

Prabhupada: Taip. Dėl to jį vadino karalium. Bet jis buvo vaišja. Žemę jis naudojo žemdirbystei ir karvėms. O Krišna buvo atsakingas už karves ir veršelius. Tokia sistema. Jis išeidavo su veršeliais visai dienai, žaisdavo su vaikais ir prižiūrėdavo karves. Vakare pargrįždavo. Motina Jį nuprausdavo ir duodavo pavalgyti. Ir kuo greičiausiai miegot. Ir Krišna, Jis gudrus. Naktį išeidavo pas gopes. (juokiasi) Motina Yašoda nežinojo, ji manė: “mano sūnus miega”. O gopės susirinkdavo į vietą ir šokdavo. Tai vadinama gyvenimu vaikystėje. Kai Krišna užaugo, kai Jis papuolė, turiu omenį Mathurą ir kovėsi su savo dėde, nužudė jį ir tada jo tėvas Vasudeva pasirūpino, nusiuntė Jį, kas tai? Sandipani Muni. Jis buvo išmokytas. Jis visko greit išmoko. Tada Jis atsidūrė Dvarakoj, vedė daugybę princesių ir tapo karalium. Krišna savo gyvenime visada užsiėmęs. Krišna... Niekad, nuo pat pradžių Jis užsiėmęs, žudo Pūtaną, Aghasurą, Bakasurą.

Tai Vrindavanas. Nereikėjo, ir aš nerandu Bhagavatam, didelių fabrikų ir skerdyklų, ne. Nieko. Visas oras persmelktas nuodėminga veikla. Kaip žmonės bus laimingi? Dabar jie susiduria su nusikalstamumu ir hipiais ir tiek daug dar visko, problemos, diplomatija, CŽV ir t.t. Tiek daug be reikalo švaistoma energijos, laiko ir pinigų. Siaubinga padėtis. Geriau išvykt iš miesto. Padarykit Vrindavaną. Mieste neįmanoma gyventi. Jei negyveni mieste tai tau nereikia benzino, automobilio. Beverčiai dalykai. Kiti gali kritikuoti: ”Jūs į fermą nuvažiuojat mašina”. Taigi, kuriam laikui. Kita vertus vežimas - kokia problema? Tarkim tu atvyksti per vieną valandą, o galėtum užtrukti visą dieną. Bet jeigu tu patenkintas ir visko turi ko reikia, kam tau iš viso kur nors važiuoti? Galbūt vietinės reikšmės judėjimas iš vieno kaimo į kitą. Turėtų užtekti vežimo, kam mašina? Važinėjimas ir parkavimo problemos. Ne tik parkavimo, tiek daug problemų. Jeigu yra tarkim 3000 dalių mašinoj, jums reikia pagaminti jas dideliame fabrike.

Satsvarūpa: Draudimas.

Prabhupada: Drau... Tiek daug visko! Mes neatsižadam, bet tik pabrėžiam, kad taip švaistomas brangus laikas. Gal kas pasakytų, kad toks gyvenimas primityvus, bet už tai ramus. Mes tenorim ramybės ir sutaupyt laiką sąmoningėjimui. O tai visai neprimityvu. Tai išsilavinusių žmonių gyvenimas.

Satsvarūpa: Ar tam, kad tai įrodyti mes turėtume elgtis kaip kšatrijai ar turėtume paprasčiausiai tik pamokslauti, kad patrauktume kitus...

Prabhupada: Ne... Kšatrijas, Aš jau paaiškinau kas yra brahmana ir kšatrija pagal guna-karma-vibhagasah, [Bg.4.13: “Pagal tris materialios gamtos gunas ir su jomis susijusį darbą Aš sukūriau keturis žmonių visuomenės skyrius”] pagal sugebėjimus. Jeigu tinki būti brahmanu, būk. Jeigu tinki būti kšatriju, būk. Jeigu tinki būti šudra, būk. Šudra turi padėt brahmanui, kšatrijui ir vaišjai, mainais gaudamas maisto ir šiek tiek pinigų. Ir viskas. Truputį pinigų papildomoms išlaidoms. Žinoma, mūsų visuomenėj nebūtina, bet jeigu prireiktų būtų.

Brahmananda: Vadinasi turėtume padalinti mūsų visuomenę tokiu būdu? Mūsų narius...

Prabhupada: Taip, kad parodyt žmonėms, kaip... Pirmos klasės žmogus – brahmana, antros klasės – kšatrija, trečios klasės – vaišja, ketvirtos klasės...

Satsvarūpa: Bet mūsų visuomenėje visi Vaišnavai.

Prabhupada: Tokia situacija. Tai dėl organizavimo.

Nityananda: Kiek aš galėčiau turėt kšatrijų šitoje bendruomenėje? Kiek kšatrijų turėtų būti vienoje kaimo bendruomenėje?

Prabhupada: Aš sakiau. Pirma surask kšatriją. Tada... (?).

Nityananda: Galėtume turėt daugiau, nei vieną?

Prabhupada: Ne, ne. Nėra nustatyta. Pagal darbą, jeigu žmonės turi polinkį dirbti kaip vaišjai, tegu bus vaišjai. O ketvirta klasė tegu dirba kaip šudra. Taigi, organizatoriai turėtų prižiūrėt, kad kiekvienas būtų įdarbintas ir vyrai ir moterys. Moterys gali melžti ir gaminti pieno produktus arba austi, pinti. Šudros gali dirbti kaip audėjai, kalviai. Yra tiek daug dalykų.

Jagadisa: Batsiuvys?

Prabhupada: Batsiuvys žemiau už šudrą. Taip. Batsiuvys reiškia, kai karvė miršta, jis gali pasiimti. Jeigu jis nori gali valgyt mėsą, panaudot kaulus, kanopas. Jis gali pagaminti... Jam oda lieka dykai. Taigi, padaręs batus jis gauna šiokį tokį pelną. Ir dėl to, kad jis batsiuvys jam leidžiama valgyt mėsą, penkta klasė... Ne tai, kad “Toks ir toks profesorius” ir valgo mėsą. Tai visuomenės degradacija. Jis moko kitus, mokytojas reiškia brahmana – ir valgo mėsą – O, siaubinga! Syamasundara? Taigi, padaryk, organizuok. Aš galiu duoti idėją, bet aš negyvensiu ilgai. Jeigu jūs sugebėsit, galit pakeisti visą... Ypač jeigu galėtumėt pakeisti Ameriką, tada visas pasaulis pasikeis. Tada visas pasaulis... Ir tai pareiga, nes visi laikomi tamsoje ir neišmanyme, taip žmonių gyvenimai sugadinami. Visi niekšai, nes jie nežino kaip gyventi... Andha yathandhair... Jie akli ir jie vadovauja. Kiti seka jais ir visi kartu garma į griovį.

 Tai pareiga. Caitanya sakė, para-upakara. Išgelbėk kitus. Jeigu negali padėt visiems, tai kiek įmanoma... Tai žmogiškas gyvenimas. Tai Krišnos sąmonė, padėti kitiems, esantiems tamsoje.

 Tai ne profesija: “Dabar Krišnos sąmonė mano profesija. Aš gaunu nemokamai maistą ir prieglaudą.” Kaip Indijoj daugelis iš to daro biznį. Taip neturėtų būti. Tai para-upakara, kitų labui. Tai Krišnos sąmonė. Tada Krišna bus patenkintas: “O, jis stengiasi.” Krišna asmeniškai nužengia, kad suteiktų malonę žmonėms ir jeigu tu taip pat stengiesi, tai Krišna tikrai bus patenkintas. Tada? Lygiai kaip aš keliaudamas po centrus ir matydamas, kad mano mokiniai daro viską teisingai, viskas klostosi puikiai, labai džiaugčiausi, nes sutaupyčiau laiko knygoms rašyti. Taip ir Krišna, jeigu Jis matys, kad tu Jo vardu stengiesi išgelbėt tuos niekšus, tai Jis bus (neaišku).

 Jie yra niekšai. Lyderiai yra niekšai ir pasekėjai yra niekšai, ir visi kartu eina į pragarą. Gamtos įstatymai labai griežti. Daivi hy esa guna-mayi  mama maya duratyaya [Bg. 7.14] Jūs negalit to išvengti. Gamta labai stipri. Krišna taip padarė: “Tu daryk taip.” Ir jis darys. Jį nubaus. Dėl mažiausio prasižengimo – jeigu tu suvalgei daugiau negu reik – sutriks virškinimas. “Nevirškina, badauk.” Toks gamtos įstatymas. Gamta veikia. Bet jūs juos (neaišku) turit žinojimu “Tu taip nedaryk. Nes būsi kontroliuojamas gamtos gyvenimas po gyvenimo. Vieni nesusipratimai. Para-du?kha-du?khe. Vaišnavo kvalifikacija yra para-du?kha-du?khe. Jis nelaimingas matydamas kitus kenčiančius. Toks yra Vaišnava.