Šaltinis: www.gyvunuteises.lt

Gyvulininkystės poveikis pasaulinei ir vietinei aplinkai

Ką mes darome?

Helena Telkänranta paskaitos, vykusios 2006 m. rugsėjo 22 d. Helsinkyje, santrauka.

Pasaulinis poveikis

Pagrindinė problema: energijos nuostoliai pašarų gamybai

Esant ribotam kiekiui dirbamos žemės, kaip kad šioje planetoje, yra skirtumas, ar auginami augalai vartojami tiesiogiai žmogaus, ar sušeriami gyvūnams, kuriuos vėliau suvalgo žmonės.

Kad mėsoje susidarytų 1 kilogramas baltymų, gyvūnas iš pašaro jų turi gauti maždaug 10 kilogramų. Panašus santykis galioja ir energijos kiekiui t.y. kalorijoms maiste. Likusios devynios dalys dažniausiai panaudojamos gyvūno funkcijoms: judėjimui, šilumos palaikymui, medžiagų apykaitai, kvėpavimui ir t.t.

Minėtasis santykis skiriasi priklausomai nuo rūšies bei skerdžiamo gyvūno amžiaus. Pavyzdžiui, pusės metų kiaulės jis bus 1 ir 8.

Pieno ir kiaušinių gamyba tik šiek tiek efektyvesnė. Vidutinis santykis tiek pieno, tiek kiaušinių gamyboje yra 1 ir 4.

Tam tikram mėsos, pieno ar kiaušinių kiekiui pagaminti reikia kur kas didesnio žemės ploto bei darbo sąnaudų nei užauginti atitinkamą kiekį augalinio maisto. Tai lemia ir didesnį poveikį aplinkai.

Žemės naudojimas

2005 metais grupė mokslininkų iš JAV Wisconsin-Madison universiteto surinko palydovines nuotraukas bei duomenis apie augalininkystės ir gyvulininkystės gamybos mąstus iš įvairių pasaulio šalių tam, kad kuo tiksliau galėtų nustatyti, kiek gi žemės naudojama žemės ūkiui. Paaiškėjo, kad dirbama 40 proc. planetos sausumos plotų.
Pasėliai tiesioginiam žmogaus vartojimui yra auginami 18 milijonų kvadratinių kilometrų ir tai sudaro 14 proc. planetos sausumos plotų.

Plotai, kurie naudojami mėsos, pieno ir kiaušinių gamybai (įskaičiuojant žemę pašarams auginti bei ganyklas) užima 34 milijonus kvadratinių kilometrų arba 26 proc. Žemės sausumos paviršiaus. Kitaip tariant, net ketvirtadalis Žemės paviršiaus yra naudojama mėsos, pieno ir kiaušinių gamybai. Tai paaiškina, kodėl gyvulininkystės poveikis aplinkai yra toks didelis.

Natūralių arealų netektis

Kadangi mėsos suvartojimas auga, ypač besivystančiose šalyse, vis daugiau žemės paverčiama dirbamais plotais. Tai didina rūšių, priklausomų nuo tam tikro arealo, nykimą.

Kaip pavyzdį imkime Amazonės atogrąžų miškus, vienus svarbiausių atogrąžų miškų pasaulyje. Jie kertami nerimą keliančiais tempais dėl kelių priežasčių: papildomos žemės sojos pupelių auginimui (dauguma kurių skirtos pašarams) poreikio ir ganyklų ploto plėtimo.

CIFOR (Tarptautinis Miškininkystės Tyrimų Centras) duomenimis, viena iš priežasčių, kodėl atogrąžų miškų kirtimas suintensyvėjo, yra išaugusi braziliškos jautienos paklausa. Mažai kas suvokia, kad pirkdami jautieną iš Brazilijos, finansiškai prisideda prie Amazonės miškų kirtimo.

Trąšų perteklius

Dauguma žemdirbystės šakų į aplinką išskiria vienokias ar kitokias medžiagas. Gyvulininkystės atveju, tai - gyvūnų srutos, išmatos, trąšos pašarų auginimui. Trąšos sukelia vandens eutrofikaciją (fosforo ir azoto junginių koncentracijos padidėjimą vandens telkiniuose). Tai keičia aplinkos sąlygas į tokias, kur vienos rūšys sunkiai išgyvena, o kitos, tokios kaip įvairūs dumbliai, sparčiai plinta. Tūkstantmečio Ekosistemos Įvertinimas, didžiausias iki šiol vykdytas planetos „sveikatos patikrinimas“, kurį vykdyti Jungtinės Tautos baigė 2005 metais, nustatė, kad maisto medžiagų gamybos masto didėjimas ir eutrofikacija yra viena iš labiausiai paplitusių aplinkosaugos problemų, tačiau daugumoje pasaulio vietų žmonės tik pradeda tai suvokti.

Nors besivystančiose šalyse mėsos suvartojama vis dar mažiau negu išsivysčiusiose, problemą ten aštrina pašaro, pavyzdžiui, sojos pupelių, auginimas eksportui.

Kaip pamenate, mėsos gamyba reikalauja apie 10 kartų daugiau sąnaudų negu augalų tiesioginiam žmogaus vartojimui auginimas.

Pesticidai ir herbicidai

Pesticidai ir herbicidai, medžiagos naudojamos naikinant kenkėjus ir piktžoles, taip pat patenka į aplinką iš įvairių žemdirbystės šakų. Taigi, kuo intensyvesnė veikla žemės ūkyje, tuo daugiau jų atsiduria aplinkoje.

Pesticidai ir herbicidai kenkia tiek žmonėms, tiek aukštesnės grandies plėšrūnams, pavyzdžiui, plėšriesiems paukščiams. Nors patys žalingiausi, kaip DDT ir lindanas, yra uždrausti išsivysčiusiose šalyse, jie vis dar paplitę besivystančiose, kur pašaras auginamas ir eksportui. Mažiau kenksmingi pesticidai ir herbicidai tebenaudojami ir Europoje.

Vėlgi, tas pats 10 ir 1 santykis, rodantis kad tam tikro kiekio mėsos gavybai reikia užauginti apytikriai 10 kartų daugiau augalų nei tiesioginiam žmogaus suvartojimui, veda prie išvados, kad gyvulininkystė yra pagrindinis aplinkos teršimo herbicidais ir pesticidais šaltinis.

Pasaulinis klimato atšilimas

Pašarų gyvuliams auginimas taip pat prisideda prie pasaulinio klimato atšilimo. Trys priežastys, kodėl tai vyksta:

Energijos poreikis intensyviojoje žemdirbystėje, kurios dalį sudaro pašarų gamyba, daugiausia patenkinamas iš fosilinio kuro. Deginant šį kurą išsiskiria anglies dvideginis, kuris didina šiltnamio efektą ir prisideda prie klimato atšilimo. Kuo daugiau energijos suvartojama, tuo daugiau anglies dvideginio išskiriama į aplinką. Pavyzdžiui, viena labiausiai energiją vartojančių žemdirbystės veiklų yra trąšų gaminimas. Tam, kad pagaminti vieną kilogramą azoto trąšų, sudeginama daugiau nei litras kuro. Augalininkystėje vidutinis išberiamų trąšų kiekis 1 hektarui yra beveik 1000 kilogramų.

Azoto oksidas dar vienos iš taip vadinamų „šiltnamio dujų“. Kaip ir anglies dvideginis, jos skatina šiltnamio efektą. Azoto oksidas patenka į atmosferą iš azoto turinčių trąšų, kai jos išberiamos laukuose.

Metanas taip pat „šiltnamio dujos“. Priešingai nei dvi pirmosios, kurios atsiranda dėl augalininkystės, metaną virškinimo trakte gamina ir išskiria gyvūnai.

Vietinis poveikis

Centrinė Europa: nitratai gruntiniuose vandenyse, amoniakas ore

Vienas vietinių aplinkos problemų, sukeltų gyvulininkystės, pavyzdžių yra didelė nitratų koncentracija gruntiniuose vandenyse, dėl kurios vanduo tampa nebetinkamas gerti. Nitratai yra viena iš vėžinių susirgimų priežasčių. Jie susidaro, kai į aplinką nuteka dideli azoto kiekiai. Intensyvi gyvulininkystė reiškia didelį kiekį gyvūnų, kurie išskiria šlapimą bei išmatas, mažame plote augina. Su tokiomis fermų keliamomis problemomis susiduria Olandija, auginanti didelius kiekius paukščių bei kiaulių.

Kita problema, kurią sukelia dideli kiekiai šlapimo ir išmatų, tai amoniako išskyrimas į orą. Amoniakas sukelia neigiamą poveikį aplinkai - dideli šio chemikalo kiekiai silpnina medžius ir daro juos pažeidžiamus nepalankioms oro sąlygoms. Olandijoje amoniako išskyrimas iš gyvulininkystės ūkių yra reguliuojamas valdžios, bet problema dar neišspręsta.

Suomija ir eutrofikacija: prieštaringos ES politikos pavyzdys

Suomijoje ir kitose Šiaurės Europos šalyse eutrofikacija yra pagrindinė gyvulininkystės sukelta aplinkos problema. Taigi pasaulinis klimato atšilimas neišvengiamai turės poveikį ir čia.

Eutrofikacija yra pavyzdys, kaip ES vykdoma politika nesugeba visiškai išspręsti aplinkosauginių problemų. ES bando kontroliuoti trąšų išskyrimą į aplinką - jos aplinkosaugos subsidijos skiriamos atsižvelgiant į ūkininko pastangas sumažinti trąšų patekimą į vandenis, pavyzdžiui, neišplečiant laukų iki pat upės kranto. Tačiau egzistuoja ir kitos ES subsidijos - išmokos už auginamų javų hektarus, kurios didina trąšų patekimą į aplinką. Pagal MTT Agrifood Research Finland (tyrimų institutas prie Suomijos Žemės ūkio ir miškininkystės ministerijos) atliktą tyrimą, subsidijos už hektarus lemia mažas pašarinių javų, tokių kaip avižos ir miežiai, kainas, nes dėl išmokų jų užauginimo kaštai gerokai sumažėja. Tai keičia ir pieninių karvių dietą, kurios dabar gauna daugiau grūdų nei anksčiau. Pieno kiekis dėl to išauga nežymiai, tačiau gerokai padidėja azoto koncentracija karvių šlapime, taigi ir į aplinką šios medžiagos patenka daugiau.

Sprendimai

Iš vartotojo požiūrio taško, efektyviausias būdas prisidėti prie sprendimo yra mažesnis gyvūlinės kilmės produktų, ypač mėsos, suvartojimas. Worldwatch institutas, pirmaujanti tarp poveikį aplinkai tiriančių organizacijų, apskaičiavo, kad pagal šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į aplinką, suvartotas kilogramas mėsos prilygsta beveik 100 automobiliu nuvažiuotų kilometrų.

Dalinis sprendimas – organinė žemdirbystė, kur naudojama mažiau trąšų, nenaudojami sintetiniai pesticidai, herbicidai.

Žemės naudojimo atveju, aplinkai ne tokia žalinga gyvulininkystės forma, kai galvijai bei avys auginimos ganyklose, kurios netinka augalininkystei ir dėl kurių nebuvo iškirsti miškai. Žinoma, jei tai daroma protingai ir saikingai... Mėsos gamyba tokiu būdu daro mažesnį poveikį aplinkai, nei galvijų, avių ir paukščių auginimas mažame plote, juos šeriant miežiais, avižomis, kukurūzais, sojų pupelėmis ar kitomis laukuose užaugintomis kultūromis.

Netokia intensyvi gyvulininkystė gali veikti kaip nežalinga agrokultūros dalis, gaminanti mėšlą kaip, cheminių trąšų, kurių gamyba reikalauja didelių energijos sąnaudų, pakaitalą. Tačiau šiandieninė problema - gerokai bet kokias ribas viršijantis auginamų gyvulių skaičius.

Žiūrint į ilgalaikę perspektyvą, šie sprendimai negali būti palikti vien vartotojui. Atsakinga valstybių aplinkosaugos politika turėtų imtis finansinio skatinimo - sumažinti mokesčius „draugiškų aplinkai“ produktų augintojams ir juos padidinti didinantiems aplinkosaugos problemas. Tokiu būdu aplinkai mažiau kenksmingi produktai taptų pigesni ir patrauklesni vartotojams.