PREMAVATI DEVI DASI

MASKVA

 

Olga Kiseliova, gerai žinoma kūrybiniuose  sluoksniuose  poetė, buvusi SSRS MA Orientalistikos Instituto mokslinė bendradarbė,  besispecializuojanti Tailando ir Laoso klausimais, dvasinį vardą gavo 1978 metais.

Ne stalininėje epochoje, bet 1983 metų rugpjūtį, Premavati suėmimu, prasidėjo represijų, prieš senovinės monoteistinės religijos – Krišnos Sąmonės pasekėjus, banga. 1984 metų vasarį, dviejų vaikų motina, besilaukianti trečiojo kūdikio, buvo nuteista keturiems metams laisvės atėmimo už „vadovavimą Krišnos Sąmonės judėjimui ir Bhagavad – gitos vertimą“. Kūdikio, gimusio praėjus vos keturioms dienoms po teismo proceso pabaigos, mirtis kalėjime, iššaukė pasipiktinimo audrą visose civilizuotose šalyse.

Po to, kai krišnaitus išleido iš kalėjimų ir Krišnos Sąmonės Bendrija buvo oficialiai įregistruota 1988 metais, Premavati, kartu su savo vyru Vakta prabhu, pamokslaudami  išvažinėjo visą buvusią SSRS ir daugelį Europos šalių. Nuo 1994 metų, Premavati neišsenkančios energijos ir dvasinio atsižadėjimo dėka, buvo pradėta visą parą, be sustojimo, trunkanti, vaišnaviškos radijo stoties „Krišnaloka“, transliacija.

 

Aš turėjau draugą, žinomą sanskritologą, Vsevolodą Simencovą, jis išvertė Bhagavad – gitą su Ramanudžos komentarais. Mes susipažinome studentavimo metais, kuomet kažkokios paskaitos apie mistiką metu, jis prisėdo šalia ir mes įsišnekėjome.

 

Tuo metu, aš buvau ką tik įstojusi, o jis jau bebaigiąs institutą. Kuomet mes pradėjome susitikinėti, jis man daug papasakojo apie vegetarizmą, Bhagavad – gitą. Vsevolodas nebuvo paprastas mokslininkas, jis buvo tikintis mokslininkas, aš manau, kad jis buvo vaišnavas. Įdomu yra tai, kad Seva Simencovas apie Bhagavad – gitą man papasakojo 1965 metais, kuomet Šrila Prabhupada „Džaladutos“ laivu išplaukė per Atlanto vandenyną pamokslauti Krišnos sąmonės Amerikoje.

Taigi, aš buvau orientalistė, domėjausi Rytais, Indija ir Bhagavad – gita. Mane domino įvairūs  šios knygos leidimai. Aš skaičiau bibliotekose, ieškojau ir pirkdavau įvairius jos leidimus knygynuose. Tai nebuvo vien tik profesinis susidomėjimas, juk ne visi orientalistai domisi šia šventa knyga. Iš esmės, visi mes buvome netikintys, bet domėjomės mistika, kuri tuo metu buvo draudžiama. Dėl tos priežasties, visi ja domėjosi, tai buvo madinga. Pirmasis įžymus jogas Zubkovas taip pat dirbo dėstytoju mano Azijos ir Afrikos institute. Tai buvo antroji domėjimosi Rytais banga Rusijoje. Pirmoji buvo dar caro laikais. Jau tada pasirodė Ramakrišnos, Vivekanandos knygos, kiti  kūriniai apie jogą, tačiau, kas joga yra iš tikrųjų, tada dar niekas nežinojo.

Kuomet Maskvoje buvo atidaryta pirmoji knygų paroda, aš buvau viena pirmųjų, kviestinių jos lankytojų. Tačiau, nežiūrint didelės eksponuojamų knygų įvairovės, man viskas ten atrodė neįdomu, nors aš laikiau save užkietėjusia knygų gerbėja. Mūsų karta labai abstrakčiai suvokė religines ir filosofines knygas. Bhagavad – gitą mes vertindavome kaip filosofinę knygą, nors suprasdavome, kad joje kalbama apie Dievą. Tačiau, kadangi mes domėjomės tiesos ieškojimu, mums, vis tik, buvo  įdomu sužinoti apie Dievo Asmenį, juo labiau, kad Bhagavad – gitoje viskas buvo argumentuota, galėjai jausti, kad tai – tikros žinios. Tačiau aš nepanirau į šį mokslą tol, kol nesutikau dvasinio mokytojo ir nepajaučiau jo tiesioginės įtakos. Iki tol aš negalėjau suvokti tikrosios Bhagavad – gitos posmų prasmės. Aš manau, kad asmenybė daro didelę įtaką tiek atskiro žmogaus gyvenimui, tiek visos visuomenės istorijai. Demokratijos sąvoka man nėra labai priimtina, aš manau, kad prie valdžios vairo turi stovėti ne nuasmeninta visuomenė, o asmenybė, kuri gali būti demokratiška. Tik asmenybė gali mus vesti į tobulėjimą.

Taigi, aš vaikščiojau po parodą be ypatingo susidomėjimo, kol neišvydau stendo su dvasine literatūra. Šalia jo stovėjo du sanjasi: vienas iš Prancūzijos, kitas iš Indijos. Tai buvo dabar visiems gerai pažįstamas Guru - Gopal Krišna Gosvamis. Perskaičiusi pavadinimus: Šrimad Bhagavatam, joga, Bhagavad – gita, aš nusprendžiau, kad tai yra literatūra, skirta man. Iškart užsimaniau jas nusipirkti, tačiau knygos buvo neparduodamos. Aš pradėjau prašyti. Ten buvo ir Ananta Šanti, o mano draugė, poetė, su kuria kartu atėjome į parodą, pažinojo jį ir mus supažindino. Mes pasikeitėme telefonų numeriais ir pradėjome bendrauti. Pamenu, kaip jis pakvietė mane kartu švęsti kovo Aštuntosios. Pas jį buvo svečių ir jis vaišino visus juoda grikių koše su kmynais (nuostabia, skania koše). Aš paklausiau:

-          Košė puiki, grikių skonis kažkoks ypatingas. Kas tai?!

Jis atsakė, kad tai – prasadas. Labai taktiškai ir subtiliai ėmė man pamokslauti, vengdamas  tiesiogiai atsakyti į klausimus, suteikdamas galimybę man pačiai susivokti.

Pamenu, vienąkart priėjusi prie jo, paklausiau:

-Kiek pamenu, Jūs pasakojote apie kažkokią tai mantrą, tačiau iki šiol taip ir nepasakėte, kas tai per mantra?

Jis man atsakė:

-Žinote, aš jaučiu, kad Jums dar kartą reikia čia apsilankyti, tuomet aš ir papasakosiu, kas yra mantra.

Tačiau ir kitą kartą jis man nepapasakojo apie mantrą. Mano susidomėjimas augo, aš pradėjau bendrauti su kitais atsidavusiais.

Surja das ir Krišna devi pasakė man, kad, greičiausiai, aš tapsiu atsidavusia, tačiau aš atsakiau, kad, būdama laisvu žmogumi, niekada negalėsiu laikytis principų, kurių laikėsi jie. Iš esmės, aš iš tikrųjų esu laisvas žmogus ir galiu pasakyti, kad Krišnos sąmonėje esu dėl vienos priežasties: man labai labai patinka dainuoti Harė Krišna.

Aš suprantu, kad mūsų judėjime dabar gali būti labai skirtingi žmonės, todėl jie ir jaučiasi skirtingai, gali turėti įvairius motyvus, kažkam, gal būt, reikalingi rėmeliai akims, taisyklės, apribojimai. Tačiau, galų gale, mes visi žinome esantys kilę iš to paties šaltinio, į kurį ir sugrįšime.

Krišnos Sąmonė sujungia visiškai nepanašius žmones,  skirtingos kultūros, skirtingos praeities, besilaikančius skirtingų šeimyninių tradicijų. Aš nežinau kitos organizacijos, galinčios sujungti tiek daug visiškai skirtingų žmonių. Tai – dvasinė organizacija, o dvasingumas visuomet yra aukščiau paprastų kultūrinių, šeimyninių ar religinių tradicijų. Mes esame čia visiškai susimaišę. Tačiau mes jaučiame laisvę, todėl netrukdome vieni kitiems. Tai yra tai, ko ieškojo hipiai. Mano vyras buvo hipių lyderis Rusijoje. Mums tiko būti laisvais, išmintingais, ieškančiais. Daug žmonių tuomet ateidavo ir išeidavo, kontingentas nuolat keisdavosi. Tačiau aš manau, kad Krišna liko daugelio širdyse. Daugelis žmonių ieško Dievo, negalėdami suvokti, kad Jis – čia pat, jų širdyse. Arba nesuvokia, kas yra nuolankumas, dvasinės savybės...

Aš, pavyzdžiui, negaliu suvokti, kodėl mūsų bendruomenėje kartas nuo karto nutinka neteisingi dalykai, tačiau mane čia laiko saldus Švento Vardo kartojimo skonis. Kartais aš mąstau, kaip padaryti, kad dvasinis gyvenimas taptų suvokiamas žmonėms ir prieinu išvados, kad, tik tuomet, kai žmogus kiekviena kūno ląstele pasijaus esąs siela, kuomet jis išgyvens tai savyje, tik tuomet jis realizuos dvasinio gyvenimo sąvoką. Šrila Prabhupada norėjo, kad mes vystytume šį judėjimą, kad tai, kas nesuprantama, taptų suprantamu. Aš manau, kad svarbiausia – kokybiškas mantros kartojimas. Dar, siekiant nuraminti protą,  galima praktikuoti jogą, atsipalaidavimo pratimus.

1979 metais, pas Jakovą Maršaką (įžymiojo Samuilo Jakovlevičiaus Maršako sūnų), jo dideliame bute, vyko antroji iniciacija ir netgi ugnies ceremonija. Į iniciaciją atvyko atsidavę iš Rygos, jie visi gavo dvasinius vardus.  Mahamantra, Lakšmi, Mahešvara, Ramabhakta, aš ir Dhira Lalita, kuri gerai pažinojo garsų muzikantą Sacharovą iš Staso Namino grupės. Stasas Naminas, tuo metu, taip pat kartojo Harė Krišna. Pamenu, mes visuomet jautėmės laimingi, nesukaustyti, visąlaik juokdavomės.

Kai dvasinis mokytojas atvažiavo trečiąjį kartą, mes susitikome bute, kur jis mokė mus dainuoti kirtaną, o mes, tuo tarpu, visiškai nesugebėjome jam pritarti: pirmieji atsidavusieji nesugebėjo dainuoti. Jis su užuojauta pažvelgė į mus ir pasakė, kad palaipsniui tai praeis. „Greitai ateis laikas, kuomet jūs dainuosite ir šoksite, jūs negalėsite nusėdėti“. Mes klausėmės jo ir negalėjome patikėti, kad sugebėsim išmokti visas tas maldas, tačiau iš tikrųjų, viskas atėjo su laiku ir mes galėjome viską suprasti.

 

Kuomet jausmai manieji taps paklusnūs,                                   Когда все чувства будут мне послушны

Kai protas vien tik į Aukščiausią susitelks,                                  И ум сосредоточен на Всевышнем,            

Kai kūno ląstele kiekviena Krišną aš pajausiu,                           И Кришну тело каждой клеточкой услышит,

Tuomet tvinksnius, Jo skleidžiamus, išgirsiu.                             Тогда пульсацию Его смогу я слушать.

 

Siela išeis pas Jį, dorybėje pailsus,                                              Душа уйдет к нему в благой истоме,

Tuomet ir aš išeisiu!                                                                    И я уйду тогда!

O Viešpatie!                                                                                  Господь!

Priimk mane į dangiškus namus Tavuosius.                               Прими меня в Своем блаженном доме.                                                                                                             

 

 

 

Premavati devi dasi