Reinkarnacija

 

Nuostabioji reinkarnacija, arba veikla, verčianti mus degraduoti.

 

Gyvenime mes susikuriame daugybę planų, išskyrus patį svarbiausią - kaip atsikratyti visų savo trūkumų. Tai rodo visišką mūsų abejingumą svarbiausiam gyvenimo įvykiui - mirčiai.

Maharadža Judhišthira prieš penkis tūkstančius metų pasakė: „Nuostabiausia tai, kad niekas negalvoja mirti, nors jų tėvai, seneliai ir protėviai jau išmirė".

Levas Tolstojus rašė: „Na, gerai, tu turi šešis šimtus dešimtinių žemės, du šimtus arklių, o paskui? Gerai, tu išgarsėsi labiau už Gogolį, Puškiną, Šekspyrą, Moljerą, galų gale, tapsi žymiausiu pasaulio rašytoju -na, ir kas? Anksčiau ar vėliau prasidės ligos,  numirs artimiausi žmonės, ateis ir mano eilė, ir nieko, išskyrus smarvę ir kirmėles, neliks. Visi mano darbai užsimirš. Tai ko rūpintis? Kaip žmogus šito nesupranta - štai kas nuostabu!"

Reinkarnacijos koncepcija gyvuoja įvairiausiose kultūrinėse ir religinėse struktūrose. Tai vedinė tradicija, Šiaurės Amerikos indėnų genčių kosmologinės sistemos, Platono filosofija ir neoplatonizmas, taip pat kitos mistinės senovės Graikijos religijos ir ankstyvoji krikščionybė.

Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai atkreipia dėmesį į kai kuriuos įdomius reiškinius, susijusius su reinkarnacijos teorija. Įrodyta, kad kas septyni metai mes visiškai pakeičiame savo kūną. „Jūs esate tai, ką valgoto", tai yra mūsų kūno ląstelės keičiasi, plaukai, nagai auga, ir per septynis metus visi kūną sudarantys elementai pilnutinai pasikeičia. Jeigu jums dvidešimt vieneri metai, vadinasi, jūs jau tris kartus reinkarnavote. Žinoma, galima netikėti reinkarnacija, bet tai ne tikėjimo klausimas, tai

-   akivaizdus faktas.

Bhagavadgytoje pasakyta: "Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visada keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie kitimai nekelia rūpesčių tam, kuris pažino savo dvasinę prigimtį (BG 2,12)". Vadinasi, jeigu aš nesu šitas kūnas, tai reiškia, kad aš joks amerikietis, turkas ar rusas, nesu baltasis ar juodasis, vyras ar moteris. Ūgis, svoris — taip pat ne mano atributai.

 

Aš esu siela, keliaujanti per visus šituos kūnus. Tačiau tuo netiki net labai garsūs mokslo vyrai.

Atsiminimai.

Amerikiečių tyrinėtojas Stanislavas Grofas sukūrė reberfingo (rebiofingo) metodą, suteikiantį galimybę prisiminti praeitą gyvenimą su visomis smulkmenomis, kurias nesunkiai galima patikrinti. Bandomieji lengvai prisimindavo savo buvimą gimdoje ir kartas nuo karto patiriamą didelį skausmą. (Embriologiniai tyrimai liudija, kad kai nėščia moteris surūko cigaretę, po penkių minučių jos išnešiojamam kūdikiui labai pagreitėja pulsas ir pasireiškia konvulsiniai kvėpavimo judesiai — akivaizdus požymis, kad jis patiria stiprų skausmą).

Bandomieji prisimindavo netgi gimimus gyvūnų kūnuose ir augaluose, net grūde. Jie iki mažiausių smulkmenų apsakydavo savo išgyvenimus tokioje būsenoje, ir biologai juos patvirtindavo.

 

Hipnotinė regresija.

 

Jos poveikyje žmogus palaipsniui grįžta j savo jaunyste, vaikyste, gimimo momentą ir paskui dar į tolesne praeitį. Visi jo išgyvenimai patvirtinami dokumentiniais faktais. Bandomieji laisvai kalbėdavo to laikmečio kalba, į kurį jie patekdavo regresijos metu. Keisdavosi net balsas - nepriklausomai nuo lyties, bandomieji kalbėdavo tai vyrišku, tai moterišku balsu.

 

Gydymas praeitų gyvenimų prisiminimais.

 

Amerikoje ir kitose šalyse plačiai žinomas M. Nezertono metodas. Jis gydo ligas, ieškodamas jų priežasties praeituose pacientų gyvenimuose. Gydymas labai efektingas ir greitas.

 

 

Netikėti prisiminimai.

 

Dažnai jie sukyla po kokio nors staigaus išorinio poveikio. Mergaitė iš Vokietijos netikėtai prakalbo itališkai, nors niekada negirdėjo šios kalbos. Psichiatrijos profesorius Jan Stivenson, knygos Nenutrūkstamo gyvenimo įrodymas, remiantis prisiminimais apie buvusius įsikūnijimus autorius, tyrinėjo atvejį su berniuku, kuris nuo pat gimimo atsiminė savo praeitą gyvenimą, ir pilnai įrodė tų atsiminimų autentiškumą. Štai dar vienas atvejis iš jo praktikos, su geležinkeliečio iš Bengalijos dukra, vardu Sukla. Jos mėgiamiausias užsiėmimas buvo sūpuoti pagalvę, kurią ji vadino Mina. Mergaite ją laikė savo dukra ir visiems pasakojo apie Minos tėvą ir du jo brolius. Pasak jos, jie gyveno Bhatparo mieste, todėl Sukla vis prašė tėvų, kad jie nuvežtų ją tenai. Tėvas išsiaiškino, kad ten tikrai gyveno moteris, vardu Mana, kuri prieš keletą metų pasimirė, palikdama mažą dukrelę - Miną. Tai jį įtikino, kad jo paties dukra Sukla praeitame gyvenime buvo ta pati Mana. Suklos šeima atvyko į Bhatparą, ir visus nuvedė tiesiai į namus, kur savo laiku gyveno Mana. Trisdešimties žmonių būryje ji tuoj pat pažino Manos vyrą, jos anytą, svainį ir pačią Miną. Visos šios ir dar daug kitų detalių buvo kruopščiai patikrintos ir patvirtintos kaip neginčijami faktai.

Nors Stivenson skeptiškai žiurėjo į hipnotinę regresiją, tačiau ksenoglosijos atvejis jį privertė susimąstyti. Amerikietė iš Filadelfijos hipnozės poveikyje prisiminė praeitą gyvenimą ir pasisakė, kad ji yra švedų fermeris. Nežiūrint to, kad ji niekada nebuvo toje šalyje ir nė žodžio nemokėjo jos kalbos, hipnotinėje būklėje ji laisviausiai kalbėjo švediškai. Specialiai pakviesti švedai patvirtino, kad ji kalba be mažiausio akcento, nors amerikiečiai praktiškai negali ištarti kai kurių švedų kalbos balsių.

Psichinės sveikatos ir neuropatologijos instituto Bangalore specialistai ištyrė 250 užregistruotų vaikų prisiminimų atvejų. Pasirodė, kad praeitus gyvenimus geriausiai prisimena vaikai nuo trijų iki septynių metų, o vėliau viskas po truputį užsimiršta. 82% vaikų tiksliai prisiminė savo vardus praeituose gyvenimuose, taip pat įvairias smulkmenas. 25% jautė didelę baimę viskam, kas buvo jų mirties priežastis praeityje. Pavyzdžiui, mergaitė iš Mathuros labai bijojo šulinių, nes praeitame gyvenime ji jame nuskendo.

 

Širdies persodinimas.

 

Siela yra širdies srityje, tačiau ją persodinus, siela išlikdavo tame pačiame kūne, nes ji laikosi ant neregimų oro srautų. Tačiau kartą įvyko stebuklas. Moteriškei buvo persodinta ne tik širdis, bet ir plaučiai, ir štai tame moteriškame kūne apsireiškė vyras. Deja, istorija nutyli, kas buvo toliau.

 

Polinkiai išlieka.

 

Kartu su siela į naują kūną pereina ir subtilus proto kūnas, kuriame saugomi polinkiai, taip pat abejonės, norai, atmintis, ir kuris atsakingas už sprendimus, kas mums priimtina ir kas ne. Nors visa tai slypi pasąmonėje, bet polinkiai pasireiškia labai realiai. Geras vaikas toks buvo ir praeitame gyvenime, o piktas ir anksčiau buvo netikęs. {Brihad-aranjaka upanišada, 4.4.5 ir Bhagavadgyta 15.8). Todėl mes pasirenkame atitinkamus gyvenimo atributus - muziką, šokius, maistą, drabužius, ką taip pat galima pavadinti mūsų karma.

 

Karma kaip moralinės energijos išsaugojimo garantas.

 

Universalusis karmos, arba moralinės energijos išsaugojimo dėsnis byloja - ką pasėsi, tą ir pjausi. Išvada: mūsų vargų priežastis - mes patys. Neužmušk. Karmos dėsnis žudiką baudžia mirtimi. Svetimas kraujas nuplaunamas savu krauju. Bausmė ta pati tiek už žmogaus, tiek už gyvūno nužudymą. Žodis „mėsa" kilęs iš sanskritiško „mamsa“. Mam - mane, sah -jis. Dabar tu mane, ateis laikas - aš tave. Kai gyvūnas nužudomas skerdykloje, už tai atsiims šeši žmonės: tas, kurio nurodymu tai vyksta; tas kuris tą nurodymą įvykdo; tas, kuris padeda; tas, kuris perka mėsą; kuris gamina valgį iš tos mėsos; ir tas, kuris ją valgo -visi jie bus užmušti tiek kartų, kiek plaukų yra ant gyvūno kūno.

 

 Mokslas pripažįsta reinkarnacijos atvejus.

 

Psichiatrai ir psichologai panašius faktus laikė protiniais sutrikimais. Tačiau neseniai daktaras Aleksandr Kanon, devynių Europos universitetų laipsnių laureatas, paskelbė 1382 moksliškai patvirtintus reinkarnacijos atvejus ir savo nuomonę, kad tai akivaizdus faktas, kurį reikia visapusiškai tyrinėti.

Zoologijos sode, prie liūtų narvo, berniukas klausinėja savo tėtušį: „Tėti, kas čia? - Tai liūtas, žvėrių karalius. - O kodėl jis karalius? -Todėl, kad jis pats stipriausias ir gali bet ką sudraskyti. - Ir tave? - Ir mane, jeigu ištruks iš narvo. - Tėti, o kaip man parvažiuoti namo, kai jis ištruks?"

Mirtį mes visada gretiname su kitais, bet ne su savimi. Taip yra todėl kad mes intuityviai jaučiame savo, kaip sielos, amžinumą, tik šį pojūtį taikome materialiam kūnui, kuriame dabar esame. Tai vadinama iliuzija.

Reinkarnacija yra kūno formos pakeitimas, požymis, kad gyvenimo užduotys neatliktos ir reikalingos tolesnės studijos, kaip atsikratyti gyvuliškų polinkių. Naujo kūno forma priklauso nuo žmogaus prisirišimų. Bhagavadgytoje pasakyta: „Kokį būties būvį atsimins kūną paliekantis žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks (BG 8.6)". O prisimins tai, apie ką gyvenime daugiausiai galvojo.

Kas prisirišęs prie priešingos lyties, kitą gyvenimą tokį kūną ir gaus. Reikia pažymėti, kad moteriai vyro kūną gauti palankiau, negu vyrui -moters kūną.

Kas prisirišęs prie sekso ir kupinas gašlumo, apibūdinamas žodžiu „durmada" (einantis neteisingu keliu). Kitą gyvenimą jis gims šuns, kiaulės ar beždžionės kūne.

Prisirišimas prie gyvenimo sąlygų neleidžia po mirties gauti naują kūną, todėl tokiems žmonėms prisieis vargti vaiduoklio pavidale.

Reinkarnacijos dėsnių aprašymus bei konkrečių nuodėmių požymius naujuose kūnuose galima rasti įvairiuose vediniuose šaltiniuose: Bhagavadgytoje, Garudapuranoje, Sarodharoje...

Sielos, dorai pildžiusios savo pareigas, pakyla į rojaus planetas, būtent:

Kariai, žuvę mūšio lauke, patenka į Saulės planetą. Puolimo metu jie šaukia „Ura!", kas reiškia „Pirmyn, į Ra (Saulę)".

Dorybinga ir ištikima žmona patenka į tą pačią planetą, kaip ir jos dorybingas vyras.

Kas mylisi su moterimi iš kitos šeimos, gimsta pas mešką.

Žmogus, suviliojęs santūrią moterį, tampa vaiduokliu dykumoje.

Kas tvirkina nepilnametes mergaites, tampa didžiule miškine gyvate.

Kas stengiasi suvilioti mokytojo žmoną, tampa chameleonu; draugo žmoną-asilu.

Kas kenkia gamtai, gaus kiaulės kūną. Šiuo atveju žaliųjų judėjimas labai naudingas.

Kas nepasninkauja per ekadašį, gimsta šuniu.

Brahmano žudikas gimsta asilu, kupranugariu arba buivolu.

Girtuokliai ir narkomanai gimsta vilkais, šunimis ar šakalais.

Pavogęs auksą, gauna kirmino, vabzdžio ar paukščio kūną.

Kas meilinasi mokytojo žmonai, tampa žole ar krūmu.

Žmogus, ignoravęs savo pareigas ir už tai atkentėjęs keliuose pragaruose, gimsta aklu ir skurdžiumi.

Kas atėmė savo paties ar kito dovanotą žemę, šešiasdešimt tūkstančių metų gimsta išmatose kirminu.

Žmogus, jėga atėmęs tai, ką pats dovanojo, pragare kankinasi iki pat pasaulio pabaigos.

Turintis pragyvenimo šaltinį ir sklypelį žemės, turi juos ginti iš paskutiniųjų. Tas, kas negina, o plėšikauja, gimsta raišu šunimi.

Kas padeda brahmanui, gauna atlygį, prilygstantį šimto tūkstančių karvių bandai; kas atima iš jo pragyvenimo šaltinį, gimsta beždžione arba šunimi.

Kas nedalina dovanų, tampa elgeta; neturėdamas iš ko pragyventi, daro nuodėmes; už tai atlieka bausmę pragare ir vėl gimsta skurde; ratas užsidaro.

Kiekvienas turi atsiimti savo karmos vaisius, gerus ar blogus. Savaime jie neišnyksta net per milijonus gyvenimų.

Ką daryti?

Šeštoje Šrimadbhagavatam giesmėje yra pasakojimas apie brahmaną Adžamilą. Būdamas aštuoniasdešimt aštuonerių metų, jis vedė prostitutę, ir jiems gimė berniukas Narajana. Kadangi Adžamilą buvo labai senas, jį bet kuriuo metu galėjo pasiimti Jamaradžas. Netikėtai jis išvydo tai, ko anksčiau niekada nematė. Vietoj Jamaradžo atėjo kažkokie baisūs žmonės, užmetė ant jo virvę ir ėmė traukti iš kūno. Jis labai išsigando ir ėmė šaukti sūnų: „Narajana!" Tačiau jį išgirdo Pats Viešpats Narajana ir, kadangi buvo paminėtas Jo vardas, nedelsiant pas Adžamilą nusiuntė Savo tarnus, višnudutus, kurių paskirtis - palydėti sielas į dvasinį pasaulį. Tarp jų ir jamadutų (Jamaradžos tarnų, kurie norėjo nusitempti Adžamilą į pragarą) įsiplieskė karštas ginčas. Višnudutai pasakė: „Dinkit iš čia!" Jamadutai atsikalbinėjo, kad jie atlieka savo pareigas. Višnudutai pasakė: „Jūs teisūs, tačiau užmirštate, kad jis ištarė Dievo vardą ir taip apsivalė nuo visų nuodėmių".

Perskaitę šią istoriją, nepasidarykite išvados, kad dvasinė praktika nereikalinga, užtenka savo vaikams duoti Dievo vardus. Padarykite nors vieną žingsnį, kartokite šventus Viešpaties vardus Hare Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare, ir jūs išsivaduosite iš reinkarnacijos rato.

 

 

Literatūra „Karma“ A. G. Chakimov ir V. O. Ruzov