Salygotos sielos materialiame pasaulyje

  1. Visos sielos yra dvasinės prigimties.
  2. Visos sielos turi dvasinį pavidalą, kuris nesiskiria nuo Krišnos.
  3. Sielos yra apreiškiamos iš 3 skirtingų šaltinių ir veikia skirtinguose lygmenyse:
    1. Nesuskaičiuojamos sielos, kurias apreiškia Baladeva Prabhu, tarnauja Vrindavana Vihāri Šrī Krišnai kaip Jo amžinieji palydovai Goloka Vrindavanoje.
    2. Kitos sielos apsireiškia iš Viešpaties Sankaršanos, kad tarnautų Viešpačiui Nārājanai dvasinėse Vaikunthos planetose. Šios sielos visuomet užimtos tarnyste savo Viešpačiui, todėl jų konstitucinė padėtis labai tvirta.
    3. Nesuskaičiuojamos atomo dydžio sąmoningos sielos sklinda iš Kāranadokašājī Māhā-Višnu žvilgsnio į Mājā-šakti, tarsi saulės spinduliai. Šios sielos, būdamos šalia Mājos suvokia jos nuostabų veikimą.
  4. Nors ir turėdamos visas sielų dvasiniame pasaulyje savybes, trečios grupės sielos dėl savo paribio prigimties ir menkumo, kartais žvelgia į dvasinį pasaulį, o kartais į materialų.
  5. Tuo metu, kai siela apreiškiama iš Tatastha šakti (paribio galios) ji yra silpna, kadangi dar neįgijo jėgos iš savo garbinamo objekto (sevā vastu) malonės.
  6. Tarp šių nesuskaičiuojamų džīvų, tos, kurios nori mėgautis māja, pasineria į juslinį pasitenkinimą ir taip tampa nitya-baddha – amžinai sąlygotomis.
  7. Iš kitos pusės, tos sielos, kurios užsiima čid-anušīlanam (dvasine tarnystę, atliekamą nuolatos trokštant patenkinti Viešpatį), Jo malone gauna dvasinę jėgą (čid-bala) ir įžengia į dvasinį pasaulį.
  8. Tai mūsų pačių didelė nesėkmė, kad mes pamiršome tarnystę Šrī Krišnai ir taip buvome surišti mājos grandinėmis. Mūsų dabartinės apgailėtinos sąlygos yra tik todėl, kad pamiršome apie savo konstitucinę padėtį.
  9. Tatastha džīvos visuomet yra ant ribos tarp materialaus ir dvasinio pasaulio. Todėl kyla klausimas, kodėl vienos džīvos iš čia keliauja į materialų, o kitos į dvasinį pasaulį? Krišnos savybės būdingos taip pat ir gyvoms būtybėms, tačiau mažu kiekiu. Krišna yra aukščiausias nepriklausomas Asmuo, todėl troškimas būti nepriklausomu amžinai būdingas ir mažoms gyvoms būtybėms. Jei džīva savo mažyte nepriklausomybe pasinaudoja teisingai, ji visada išlieka palankiai nusiteikusi Krišnos atžvilgiu, bet jei pasinaudoja savo laisve neteisingai, ji tampa vimukha (abejinga) Jam.
  10. Abejingumas Krišnai sukelia džīvos gelmėse norą mėgautis māja. Šis noras mėgautis išugdo mūsų širdyje klaidingą ego, kad mes galime mėgautis savo jutimų pagalba, o tada prasideda penkių rūšių neišmanymas:
    1. Tamaḥ - nieko nežinoti apie sielos prigimtį.
    2. Moha – kūniškos gyvenimo sampratos iliuzija.
    3. Mahā-moha – beprotybė dėl jutiminio pasitenkinimo.
    4. Tāmisra – užmarštis apie savo konstitucinę padėtį, kylanti iš pykčio ar pavydo.
    5. Andha-tāmisra – laikyti mirtį visa ko pabaiga.
  11. Išsivadavimas ar įkalinimas visiškai priklauso nuo to, ar savo mažyte nepriklausomybe pasinaudojame tinkamai ar ne.
  12. Klausimas: Jei Dievas yra kupinas gailesčio (karunamaja), kodėl Jis sukuria sielą tokią silpną ir leidžia jai pakliūti į mājos pančius?
    Atsakymas: Dievas yra ne tik kupinas gailesčio, bet taip pat ir žaidimų (līlāmaya). Trokšdamas įvairių situacijų savo žaidimams, Jis sukūrė taip pat ir sielas tinkamas įvairioms sąlygoms, nuo paribio energijos iki aukščiausios mahābhāvos. Kad sudarytų sąlygas sieloms tapti kvalifikuotomis tarnauti Krišnai, Jis sukūrė žemesnius materialios egzistencijos lygius, pradedant negyva materija ir baigiant ahankāra, kurie yra nesuskaičiuojamos kliūtys pasiekti paramānandą (dvasinę palaimą). Sielos, atitolusios nuo savo konstitucinės prigimties ir susipainiojusios mājos pančiuose, yra abejingos Šrī Krišnai. Tačiau Krišna yra malonės vandenynas. Kuo labiau siela puola materialioje egzistencijoje, tuo daugiau galimybių pasiekti aukščiausią dvasinę padėtį suteikia Krišna. Jis nužengia pats, atsivesdamas su savimi savo dvasinę buveinę ir savo palydovus. Džīvos, kurios pasinaudoja šia galimybe ir nuoširdžiai stengiasi pakilti į aukštesnę padėtį, palaipsniui pasiekia dvasinį pasaulį ir tą pačią padėtį, kaip ir amžinieji Šrī Hari tarnai.
  13. Klausimas: Kodėl džīvos turi kentėti vien tik dėl Dievo žaidimų?
    Atsakymas: Gyvos būtybės gavo savo nepriklausomybę iš Dievo, kaip ypatingos Jo malonės ženklą. Negyvi objektai yra labai menki ir nereikšmingi, kadangi neturi galios norėti savarankiškai. Džīva gali viešpatauti negyvai gamtai tik todėl, kad turi savo nepriklausomus troškimus. Laimė ir kančia yra proto būsenos. Tai ką vienas laiko laime, kitas laiko kančia. Visos juslinio pasitenkinimo formos galiausiai baigiasi kančia, ir kai ši kančia pasidaro ypatingai nepakeliama, materialistiškas žmogus pradeda ieškoti laimės. Noras būti laimingu sukelia sugebėjimą skirti gera nuo blogio, o iš šio sugebėjimo gimsta smalsumas. To pasekmėje žmogus suranda sat-sangą (šventų žmonių draugiją), o bendravimas su jais yra šraddhos (tikėjimo) priežastis. Kai atsiranda tikėjimas, džīva stoja į bhakti kelią. Auksas apvalomas kaitinant ir kalant. Gyvos būtybės susiteršė noru tenkintis materialiomis juslėmis. Todėl ją reikia apvalyti kalant kančių kūjais ant materialios gamtos priekalo. Tokiu būdu gyvų būtybių, nusisukusių nuo Krišnos kančios galiausiai kulminuoja laimėje. Todėl kančia yra Bhagavāno malonės ženklas. Todėl toli regintys išminčiai mato, kad kančios tų būtybių, kurios dalyvauja Krišnos žaidimuose yra palankios, nors trumparegiai negali matyti šio palankumo.
  14. Klausimas: Kodėl visagalis Krišna negali sugalvoti lengvesnio būdo ištobulinti sielas?
    Atsakymas: Krišnos žaidimai yra ypatingi ir įvairūs. Šis yra tik vienas iš Krišnos žaidimų. Bhagavānas yra nepriklausomas ir visagalis. Jis atlieka pačius įvairiausius žaidimus, kodėl šis turėtų būti vienintelis, kurį Jis ignoruoja? Nei vieno žaidimo negalima atmesti, jei norime patirti visą įvairovę. Be kita ko, tie, kurie dalyvauja kituose Krišnos žaidimuose taip pat turi patirti vienokią ar kitokią kančią. Šrī Krišna yra besimėgaujantis (puruša) ir aktyvusis veikėjas (kartā). Visi žaidimų subjektai ir objektai yra kontroliuojami Jo norų ir paklūsta jo valiai. Tai yra natūralu patirti kančią, paklūstant kito aktyvaus veikėjo kontrolei. Tačiau jei galiausiai ši kančia atneša malonumą, jos negalima iš tiesų vadinti kančia. Kaip tai gali būti kančia. Taip vadinamos kančios, kurios kyla padedant ir praplečiant Krišnos žaidimus yra tik pasimėgavimo šaltinis. Džīvos nepriklausomi troškimai privertė ją atsisakyti malonumo tarnauti Krišnos žaidimams, ir vietoje to priimti Majos primestas kančias. Tai yra džīvos kaltė, ne Krišnos.
  15. Klausimas: Kokia būtų žala, jei Dievas nebūtų suteikęs nepriklausomų troškimų? Krišna yra visažinantis ir Jis žinojo, kad gyvos būtybės šia laisve pasinaudos neteisingai ir todėl kentės. Todėl, ar Jis nėra atsakingas už gyvų būtybių kančias?