Sąmonė, trūkstama grandis

Atskleidžiant senovės šventraščius, pirmiausia mums reikia suvokti kas tai yra sąmonė. Sąmoningos esybės paslaptis ir kosminės kilmės mįslė yra už šiuolaikinio intelekto suvokimo galimybių ribų. Ir nors geriausių šiuolaikinių mokslininkų ir teoretikų pastangos pažinti sąmonę yra bergždžios, panašu, kad  Vedų tekstai turi atsakymą. Todėl sąmoningos esybės mįslė ir yra tinkamas objektas mūsų tyrimo apie senovės Vedas pradžiai.

      Gali kilti klausimas, ką senoviniai tekstai gali turėti bendro su tokia šiuolaikiška tema? Tačiau iš tiesų, jei mes pakiltume aukščiau savo išankstinių nuostatų, turbūt mums kiltų klausimas: kodėl šiuolaikinė civilizacija taip ilgai nesigilino į sąmonę?

    Niekas mūsų gyvenime nesuteikia mums didesnės asmeninės patirties, nei mūsų pačių sąmonė. Tačiau, nepaisant to, kad mūsų sąmonė yra mums labai artimas, įprastas dalykas, taip pat ji yra ir didžiausia šių laikų paslaptis.  Ir tikrai, ji yra tinkamas barometras Vedų intelektualinės galios matavimui. Tam, kad pažvelgti į sąmonę ir jos santykį su asmenybe, kaip tai pateikta Vedose, galime pabandyti atlikti keturis labai paprastus eksperimentus, paremtus Vediniu asmens analizės metodu.

    1-as eksperimentas: Nurimkit minutei ir pabandykit pajausti savo kūno dalis. Kieno tai yra jutimo organai ir juslės?

   Mes nedvejodami atsakome: „Tai mano ranka, kurią tiesiu, mano nosis, su kuria užuodžiu, tai mano gurgiantis skrandis.“ Niekas nesako angliškai, vokiškai ar rusiškai: „Aš ranka, aš nosis, aš pilvas.“ Tiek remiantis mūsų kalba, tiek kasdienine patirtimi, darome aiškią prielaidą, kad yra kažkas paslaptingo, kas laiko mūsų kūno galūnes, jusles ir organus savo nuosavybe. Visa tai yra „mano“, o kur esu „aš“?

    Tuo tarpu, kūnas pastoviai keičiasi. Ką mes paprastai vadiname augimu ir senėjimu, Vedose yra žinoma kaip kūno keitimasis.

    Mokslininkai spėja, kad žmogaus kūną sudaro apytiksliai 60 trilijonų ląstelių. Tačiau, nors kiekvienos rūšies ląstelės periodiškai yra pakeičiamos naujomis, mūsų tapatybė išlieka tokia pati. Vedinis ugdymas prasideda tokiu pastebėjimu: nors kūnas keičiasi, yra kažkas kas išlieka nepakitęs.

     2-as eksperimentas: Pasistenkite pažvelgti į „savo vidų.“  Palengva stenkitės pajausti pačią asmenybės šaknį „Aš“, užslėptą savo subjektyvios patirties branduolį. Kas yra „Aš“ esmė? Pasistenkite tai atrasti.

     Galite sakyti, kad kai jūs „žiūrite į vidų“, analizuojate save, visa ką jūs „matote“ yra įvairios psichologinės būklės. Galite manyti, kad protiniai dalykai yra „aš“. Bet kas yra tas, kuris „žvalgosi po vidų“?  Taip kaip egzistuoja nepaneigiamas jausmas, kad yra stebėtojas atskiras nuo fizinio kūno, taip egzistuoja ir suvokiantysis psichologinį turinį. „Mano nuotaika, mano fantazija, mano mintys“ -  sakome mes. Kitaip tariant, tas kuris stebi visada skiriasi nuo to, kuris yra stebimas. Jūs negalite paliesti savo emocijų ir proto apreiškimo stebėtojo, taip kaip ir negalite matyti jo, tačiau jis egzistuoja ir yra tas, kuris patiria ir suvokia.

       Stebėtoją mes laikome patį save. Mes negalime jo pažinti „atsitraukdami“, kad stebėti iš šalies, nes jis visada „atsitraukia“ kartu su mumis. Galime toliau tęsti mūsų mažą eksperimentą mintyse, nulupdami socialinės ir individualios kilmės sluoksnius, dengiančius šią mūsų subjektyvumo šaknį. Šiame pagrinde, kurį mes laikome savo asmenybe, mes aptiksime neišvengiamą visų mūsų patyrimų dalyvį – sąmoningumą.

     3-ias eksperimentas: Jūs kas vakarą atsigulate miegoti visiškai tamsiame kambaryje. Pabandykite tai šiąnakt. Savo akimis jūs nieko nematote. Bet jūsų sąmoningumas vis dar čia. Jis patiria nesibaigiantį proto turinio paradą.  Mintys, prisiminimai, norai, fantazijos kyla ir dingsta. Nors sąmonės objektai pastoviai keičia vienas kitą, pati sąmonė lieka nepakitus.

     4 - as eksperimentas: Toliau, kol jūs gulite visiškoje tamsoje, pasistenkite „iššokti iš“ jūsų sąmoningumo ir pabandykite jį tirti iš „išorinio stebėjimo taško“. Akivaizdu, kad jūs nepajėgsite iššokti iš jūsų sąmonės, nes sąmonė yra tai, kuo jūs tiriate viską, taip pat ir pačią sąmonę. Be jūsų sąmonės nebūtų būties patyrimo.

 

           Kaip saulė viena pati apšviečia visą visatą, taip ir gyva būtybė, viena pati savo sąmone apšviečia visą kūną. (Bhagavat – Gita 13.34)

 

   Tik dėka to, kad turime sąmonę, mes galime suvokti savo aplinką ir save patį. Bet nors sąmonė yra vienas esminių mūsų egzistencijos dalykų , vakariečiams tai vis dar didžiausia paslaptis. Šiuolaikiniai mąstytojai susiduria su dideliais sunkumais, vien tik bandydami apibrėžti sąmonės koncepciją. Iš tiesų, patys mokslininkai pripažįsta, kad  dar visai neseniai norintys tyrinėti sąmonę, kad neprarastų akademinės visuomenės pagarbos ir projektų finansavimo, turėdavo savo tyrimus atlikti slapta.

       Senovės Vedų išminčiai pritartų akivaizdžiai tiesai:  negalime suvokti visatos, nesuvokę pačio suvokėjo. Prieš penkiolika amžių, vienas iš Katalikybės pradininkų Augustinas teigė:      „Tai ko mes ieškome yra tai KUO mes ieškome“. Šiuolaikiniai mokslininkai nesugebėjo pasiekti tokio išsivadavimo lygio. Galbūt dėl to, kad sąmonė yra pats asmeniškiausias dalykas mūsų gyvenime, dalyvaujantis kiekvienoje mūsų mintyje ir veiksme, daugumai mokslininkų vis dar taip sunku pripažinti sąmonės egzistavimą. Pirmiausia, dauguma iš jų turi pripažinti, kad tokia kaip sąmonė egzistuoja. Tada jie gali bandyti ieškoti jos šaltinio. Vokiečių kvantinės fizikos išminčius Maksas Plankas (Max Planck) pastebėjo: „Mokslas nepajėgus išspręsti didžiausių gamtos mįslių, ir tai yra todėl, kad mes patys esame tos paslapties, kurią mes bandome atskleisti dalis.“

          Rimtai studijuojantis Vedų tekstus netrukus pastebi, kad sąmonė Vedų išminčiams yra kaip sniegas eskimams.  Ji yra dominuojanti tikrovė, ir jie supranta kad nuo jos neįmanoma pabėgti. Iš tiesų, senovės Vedų mokslininkai lengvai priėmė akivaizdžią tiesą: mūsų pasaulio materialumo apraiška, gali būti patirta tik sąmonėje.  Todėl, vietoje to, kad bėgti nuo sąmonės paslapties, mes galime pabandyti  pasinaudoti Vedų literatūra. Vedų metodologija prasideda priėmus akivaizdžią tiesą: sąmonė yra pamatinis elementas, o visi kiti elementai ją papildo. Viskas prasideda nuo šios suvokimo platformos.

 

Nakties Sapnas, Gyvenimo Sapnas

     Sugrįžkime prie greitų eksperimentų ir pasigilinkime į Vedinį savęs analizavimo būdą. Mes lengvai pastebėsime, kad mūsų sąmoningoje patirtyje yra erdvės ir fiziniams objektams. Bet mums, iš tiesų, ne tai yra svarbu. Mes turime išsiaiškinti ar fiziniuose objektuose yra erdvės patyrimui. Kitaip tariant, kaip fiziniai objektai gali sukurti sąmingą patirtį? Jūs pamatysite, kad vediniai tekstai smerkia aklą dogmatinį tikėjimą fizine materija, kaip visagale substancija.

       Bent jau savęs pažinimo kelio pradžioje, Vedos gali mus paskatinti pasitelkti empirinį požiūrį. Tai galite padaryti pradėdami nuo to, ką jūs išties turite  – nuo sąmoningos patirties. Toliau jūs turite suvokti, kas tai yra ir kodėl jūs tai turite. Tada jūs turite pasistengti suprasti fizinius arba protinius objektus kylančius jūsų sąmonėje.

           Mes turime suprasti, kad Vediniuose tekstuose naiviam realizmui neteikiama dėmesio. Sakoma, kad tik kvailiai tiki, kad šis pasaulis yra būtent toks kokį mums jį perteikia mūsų juslės. Kadangi žmogaus regėjimas mums yra tokia įprasta juslė, mums atrodo, kad vaizdinys kurį mes matome ir yra tas išorinis pasaulis. Nors buvo laikas, kai vaizdo specialistai tikėjo, kad vaizdas patekęs į akies tinklainę atitinka vaizdą, kurį registruoja mūsų smegenys, vėliau jie atsisakė tokios idėjos. Kitaip tariant, smegenų žievei nėra perduodamas fotografiškai tikslus vaizdinys.  Tai reiškia, kad kai akys mato apskritimą, reginio sukelta elektrocheminė smegenų veikla neįgauna apskritimo formos.

        Kas atsitinka kai jūs pamatote žalią medį? Įvairūs šviesos dažniai atsimuša nuo medžio ir patenka į žmogaus akies tinklainę. Ląstelės reaguoja į trijų dažnių diapazoną, atitinkantį trims pagrindinėms spalvoms. Tada elektrocheminiai impulsai yra siunčiami į žmogaus smegenis. Toliau nutinka stulbinantis dalykas. Kažkokiu, paslaptingu būdu jūsų sąmonėję – kuri irgi mums yra paslaptis – iškyla vaizdas, kurį žmogus suvokia kaip „žalią medį“.

          Vedos teigia, kad mūsų pasaulio suvokimas arba mūsų nuomonė apie jį priklauso nuo mūsų sąmonės būsenos, mūsų sąmoningumo lygmens. Vedų tekstai nurodo, kad mes susiduriame tik su kažkuo išoriniu, kas yra virš mūsų sąmonės apsireiškimo. Tas kažkas yra paslėpta mūsų juslių filtruojamojo poveikio, tarpininkaujant mūsų sąmonei.

          Žmogui, tiek mokslininkui, tiek eiliniam piliečiui yra pateikiama tik sąmonės suvokiama dalykų išorė, sudaryta iš juslių perduodamų duomenų ir jų tarpusavio sąveikų. Kad ir kokie „tobuli“ mes būtume, ar mes  nesuvokdami kas yra sąmonė, tikrai galime pasikliauti šiais reiškiniais ir hipotetinėmis sąveikomis tarp jų? Atsakymą į šį klausimą gauname ryte suskambus žadintuvui.

         Kol miegodami matome ryškius sapnus, galvojame, kad matom nepriklausomus fizinius objektus. Mes meilinamės mylimiesiems ar bandome atsikratyti baisių užpuolikų. Bet, kai mūsų sąmonė pereiną į budrumo būklę, sapnų pasaulis iškart prapuola.

            Kai asmuo yra giliai įmigęs jis savyje mato daug kitų objektų, tokių kaip didžiuliai kalnai, upės ir gal net visa visata, nors jie yra labai toli. Nubudęs iš sapno, jis mato kad yra lovoje, gulinčio žmogaus kūne. Tada jis save mato skirtingų sąlygų, tokių kaip priklausomybės tam tikrai tautybei, šeimai ir pan. atžvilgiu. Visos gilaus miego, sapno ir budrumo būklės sąlygos yra Aukščiausiojo Dievo Asmens energijos. Kiekvienas turėtų visada atminti pirminį šių sąlygų kūrėją - Aukščiausią Viešpatį, kuris Pats nėra jų veikiamas.

(Šrimad – Bhagavatam 6.16.54)

            Kaip mes atskiriame, kad miego metu patiriami pojūčiai yra sapnas? Tikrai ne pagal jų išvaizdą. Daiktai ir asmenys mūsų sapnų pasaulyje atrodo mums tokie pat tikri, kaip ir mūsų budriajame pasaulyje. Mes juos atskiriame pagal jų egzistavimo trukmę. Sapnuojami dalykai prapuola, kai mes nubundam. Budriojo pasaulio daiktai, nors kai mes užmiegam, juos užmirštam, kaskart mums nubudus jie yra šalia mūsų. Tačiau budriojo pasaulio daiktai laikui bėgant irgi išnyksta. Vedų mokytojai pasakoja, kad mirties momentas yra labai panašus į sapno nutrūkimo momentą. Vadinasi, galima teigti, kad yra sapnai kurie tęsiasi naktį, kiti tęsiasi dieną o treti – visą gyvenimą. Taigi Vedos užduoda klausimą, ką mes turėtume laikyti tikrąja egzistencija - nakties sapno ar dienos sapno potyrius? 

                                                                   Nežinomas Žinantysis

           Pagrindinė kliūtis trukdanti mums priimti Vedinį žinojimą yra Vakarų kultūros primygtinis teigimas, kad nefizinės sąmonės patirtis kyla iš fizinio pasaulio. Mūsų geriausi protai stebisi: „Kodėl iš vienų sudėtingų fizinių procesų atsiranda šis keistas dalykas „sąmonė“ o iš kitų ne?“

           Mokslininkai tiriantys šį reiškinį pradeda savo tyrimą tikėdami savaiminiu šio fizinio pasaulio egzistavimu ir tada bando suvokti, kaip iš jo kyla sąmonė. Britų filosofas J.J.C. Smart'as labai tiksliai apibūdino tokį požiūrį: „Sąvoką „materializmas“ aš suprantu kaip teoriją, kad pasaulyje nėra nieko daugiau kaip fizikos mokslo postulatais apibrėžtos tikrovės (arba tos tikrovės, kuri bus apibrėžta ateityje pažangesnėmis fizikos teorijomis)“. O išties, tai tik subjektyvios sąmonės, kuri yra didžiausia mįslė, dėka mūsų mokslininkai yra pajėgūs išvis tirti jų, taip vadinamą objektyvų fizinį pasaulį.

 

           Šis kūnas yra vadinamas lauku, o tas kuris pažįsta kūną, vadinamas lauką pažįstančiu subjektu. (Bhagavad-gita 13.2)

 

      Dar visai neseniai, dauguma mokslininkų išjuokdavo asmenis ir kultūras, kuriose vyravo ne materialus, sąmoningos esybės suvokimas. „Štai ir vėl jūs ieškote šmėklos mašinoje“ - replikuodavo jie. Tačiau prasidėjus 21- ąjam amžiui, šiuolaikiniuose vakaruose įsigalėjęs materializmo mitas, ėmė prarasti savo pagrindą. Batas dabar jau ant kitos kojos. Šiandien jau ir eilinis žmogus gali suprasti, kad Vakarų mokslo problema yra ne šmėkla mašinoje, o mašina šmėkloje.  Teiginiai laikomi kaip akivaizdūs, nepajudinami faktai, yra suvokiami nežinomo suvokėjo- toks yra  vedų iššūkis iš amžių glūdumos!

     Vengdami dogmatinio mąstymo, mes daug lengviau priimsime Vedinį mokymą. Todėl, mes pradedame nuo to, kas yra tiesiogiai ir nenuginčijamai duota mūsų patirčiai – nuo sąmonės. Svarbiausia nepainioti realios patirties su proto padarytomis išvadomis. Tada tampa aišku, kad nesuvokę sąmonės, tiek eilinis žmogus, tiek Nobelio Premijos laureatas gyvena neišmanyme.

      Kadangi mūsų Vakarietiškų mokslo šakų žinios, išties neturi tvirto pagrindo, turėsime gyventi savo gyvenimus stengdamiesi ramiai plūduriuoti tamsoje, audringo mįslių vandenyno paviršiuje. Todėl, empirinių žinių nebuvimas nėra geras argumentas, kad atmesti Vedinę versiją. Galbūt šiuolaikiniai žmonės ir turėtų būti šiek tiek empiriški. Mes galėtume pradžiai priimti tik tai ką galime patys patirti, o vėliau atvirai priimti informaciją, kad ir labai senovinę, kurioje tai drąsiai analizuojama. Ir mums nereikėtų per daug kreipti dėmesio į tai, kad Vedų mokslas neturi pagrindo atitinkančio mūsų šiuolaikines pažiūras ir suvokimą, kurie neturi jokio pagrindo.

         Atsikratę Vakarietiško „pranašumo“ komplekso mes greitai pasieksime Vedų jūrą. Vedinę patirtį mes suvoksime, kaip sąmonę – vienintelį dalyką kurį galime patirti tiesiogiai – ir tai taps mums pagrindu tolesniam pažinimui. Kai išlaisvinsime savo mąstyseną nuo dalykų, kuriuos galėtume pavadinti šiuolaikiniu okultizmu, ji padės mums užimti teisingą poziciją.  Tada mes galėsime išsiaiškinti, kas iš tiesų yra tas išorinis pasaulis arba subatominis šiuolaikinės fizikos pasaulis. Taip pat galėsime analizuoti kitų sąmonių egzistencijas. Galėsime pabandyti suvokti kitas sąmoningas esybes, ribotas ar net begalines:

    „Tu turi suprasti, kad Aš irgi randuosi visuose kūnuose kaip kūną pažįstantis subjektas, o suprasti šį kūną ir jį pažįstantį subjektą yra žinojimas. Tai Mano nuomonė.“ (Bhagavat – Gita 13.3)

       Žiūrint iš senovės Vedų perspektyvos, šiuolaikiniai psichologai ir filosofai daro klaidą, painiodami sąmonės turinį su sąmoninga esybe. Jie nesugeba skirti sąmonės nuo fizinės ir protinės – materialios asmenybės transformacijų. Tačiau Vedų tekstai tvirtina, kad sąmonė yra fundamentali visam jos turiniui – tiek fiziologiniam, tiek psichologiniam ar jų abiejų kombinacijoms.

       Vedos mus moko, kad norėdami progresuoti pažinime, mes privalome suvokti, kad sąmonė yra visad pastovi ir jos neįtakoja kūno ir proto pokyčiai. Tai reiškia, kad sąmonės negalime nei prarasti, nei pakeisti. Aišku, Vedų tekstai pritaria, kad mūsų išorinio pasaulio suvokimas gali keistis vykstant pokyčiams kūne, prote ir juslėse. Tačiau sakoma, kad pati sąmonė visada yra pastovi.

      Būtina žinoti, kad norint tęsti Vedinio savęs pažinimo studiją, būtina suvokti kaip tarpusavyje sąveikauja sąmonė, sąmonės turinys ir proto, kūno pokyčiai. Kai įsisavinsime šį principą, tada lengvai galėsime siekti ne tik Vedino savęs pažinimo, bet ir Vedinio visatos pažinimo.

       „Taip, kaip oro buvimą suprantame pagal jo pernešamus kvapus, taip, padedant Aukščiausiam Dievo Asmeniui, pagal tris intelekto būsenas – budrumą,  sapną ir gilų miegą - suprantama gyvos esybės siela. Šios trys būklės nėra pati siela - jas sudaro trys materialios gamtos gunos ir jos kyla iš materialios veiklos.'' (Šrimad – Bhagavatam 7.7.26)

           Pirmas dvi iš šių trijų sąmonės būsenų galime suvokti tiesiogiai, taip kaip mes jas suprantame. Tačiau trečiajai – giliam miegui – suvokti reikalingas paaiškinimas. Netgi esant taip vadinamoje „nesąmoningoje“ būsenoje mes vis vien išlaikome sąmonę. Gilus miegas priskiriamas tokiai būklei, kurios metu visi protiniai ir fiziniai pojūčiai atsijungia ir netgi sapnai yra nematomi. Tokiems atvejams naudojami medicininiai terminai, kaip „ sąmonės praradimas“ arba komos būsena. Medikai netgi naudoja Glasgow Komos Skalę komos būklės gyliui matuoti. Tačiau Vediniu požiūriu, ši būsena yra tik dar viena sąmoningo egzistavimo fazė.

        Visose trijose sąmonės būsenose – budrumo, sapno ir gilaus miego – mes patyriame skirtingus pojūčius. Vedos teigia, kad atma arba siela yra neutrali šių trijų materialios egzistencijos būsenų stebėtoja. Kūno ir proto veikla, nors ir kyla iš sielos energijos, yra atskira nuo sielos veiklos.

     Kadangi atma yra labai sunkiai suvokiama tema, Vedų tekstai ją aiškindami, pateikia daug neigiamų apibūdinimų. Siela yra pristatoma aiškinant, kas ji nėra arba kas jai negali atsitikti. Pavyzdžiui galiu apibūdinti obuolį sakydamas: „jis nėra purpurinės spalvos, jis nėra dygliuotas ir jis niekad nemąsto“. Tačiau ši neigiamybių analizė jums tiesiogiai nenurodys kas yra obuolys.

      Vedinė loginio neigimo metodologija yra vadinama neti neti: „Tai nėra tas, tai nėra anas.“ Ji ypač naudinga apibūdinant nesuvokiamus dalykus. Pirmiausia neti neti procesas išrauna išankstinio nusistatymo „piktžoles“. O tada paruoštoje derlingoje žemėje gali sudygti tiesos daigas. Vedų tekstai vadinami Upanišadomis, naudoja šią taktiką. Jų pagrindinis siekis yra įtikinti kad gyva esybė ir Aukščiausiasis nėra materialūs.

      Pavyzdžiui, teigiama, kad Brahmanas, Aukščiausia Absoliuti Tiesa yra nesuvokiamas, nepaaiškinamas žodžiais, neturintis savybių ir formos. Aprašant antimaterialias Absoliuto savybes Upanišadose panaudojant  neti neti  procesą nukrypstama į labai sudėtingų temų aptarimą, tokių kaip dvasinė forma, dvasinės savybės ir dvasinė asmenybė. Paprastai remdamiesi savo ribota patirtimi, individualumą, veiklą ir savybes žmonės sieja su materialia egzistencija. Todėl, jie įsivaizduoja, kad dvasinis tobulumas turi būti priešingas tam – be asmenybės, be formos, be veiklos ir be savybių.

      Naivius Upanišadų skaitytojus dažnai suklaidina impersonalių gyvos esybės ir Aukščiausiojo apibūdinimų gausa. Dėl to, jie nepastebi pateikiamos esminės išvados. Tarp neti neti jie nebepastebi posmų atskleidžiančių nesuvokiamą, personalią transcendencijos tikrovę. Tarp impersonalių teiginių, kurie pateikiami su tikslu išsklaidyti mūsų išankstinį, materialų nusistatymą, nusimanantis Upanišadų studentas būtinai atras tekstų kulminaciją. Tekstuose aiškiai teigiama, kad siela yra personali – asmeniška, savo tobuloje padėtyje ji sąveikauja su Aukščiausia Siela, kuri taip pat yra asmeniška.

       Bhagavad-gita dar yra vadinama Gitopanišada, nes joje pateikiama vedinio mokymo esencija ir ji yra viena iš svarbiausių Upanišadų. Gitoje, Krišna pateikia daug neigiamų sielos apibūdinimų: „Ji negimsta ir nemiršta. Ji iš niekur neatsirado ir niekada neišnyks. Jos negalima suskaldyti nei ištirpdyti, supjaustyti nei sudeginti, jos nepermerkia vanduo ir neišdžiovina oras. Ji nekintama ir nedalijama.“ Tokiu būdu, remdamiesi savo patirtimi, mes pirmiausia įsivaizduojama kokia siela nėra.

        Bet kas yra siela? Bhagavat –gitoje pateikiama keletas, labai tikslių apibūdinimų: „ Ji amžina, visada egzistuojanti ir pirminė. Ji visad išlieka ta pati. Ji visur esanti.“

         Vedos mus moko, kad sąmonės apsireiškimas mums parodo egzistuojant nematerialią  gyvą būtybę, sielą, taip kaip saulės šviesa nurodo esant saulę. Mes negalime matyti vėjo, proto arba laiko, tačiau mes suprantame šiuos nematomus dalykus egzistuojant, remdamiesi netiesioginiais įrodymais. Kartai rytais debesys arba rūkas dengia saulę. Tačiau, nors nematome pačios saulės, matydami kad lauke šviesu mes neabejojame, kad diena jau prasidėjo, ir saulė mums šviečia. Panašiai stebėdami sielos būvimą įrodančius požymius, mes galime suprasti, kad ji egzistuoja.

 

SIELOS PAIEŠKOS

 

        Vedinio mokymo šalininkai yra įsitikinę, kad jei mes tik panorėsime, mes intuityviai suvoksime, kad išties egzistuoja sąmoninga esybė – siela, ir ji generuoja visus mūsų gyvybinius požymius. Ne vienam mokslininkui ramybės neduoda, toks labai stipriai kasdien pasireiškiantis jausmas širdyje, nors jų sielos tyrimai laboratorijose neduoda jokių rezultatų.

     Kadangi Vakarietiška kultūra remiasi principu „tikiu tuo, ką matau“, gali savaime kilti klausimas, kodėl mes nesame sielos pastebėję? Kai kurie tyrėjai netgi ieškojo sielos pasitelkdami PET skenerį, tikėdamiesi ją rasti smegenyse. Šiuolaikinė fiziologija ir tiriamieji mokslai  bergždžiai ieškojo aukštesnės tapatybės fizinės buvimo vietos. Dėl tiesioginių įrodymų trūkumo paprastai daroma išvada, kad nėra jokios asmens esmės – jokio vidinio patyrimų priėmėjo.

         Būdami nešališki Vedų požiūriui, turime priminti, kad dauguma šiuolaikinių mokslinių teorijų remiasi netiesioginiais, niekad neaptiktų dalykų įrodymais. Pavyzdžiui, nei vienas mokslininkas nesiginčys dėl elektrono sąvokos, nors jis buvo aptiktas netiesioginiais tyrimais. Universitete fizikos profesorius skaitydamas paskaitą mums sakys: „Štai mes matome elektroną“. Nors išties, tai mes stebėsime tik ryškesnį ruoželį debesyje. Tačiau autoritetų teigimu, mes galime būti tikri, kad tai elektrono egzistavimo požymiai.

          Vizualiai suvokiamas paprasto žmogaus pasaulis, jau seniai užleido kelią, kuo toliau tuo keistesnei ir tuo labiau magiškai fizikos loginei struktūrai. Subatominės materijos tyrimų teorijos tikrai pribloškia. Tačiau jos nesuteikia pilno patvirtinimo mūsų pojūčiais tiesiogiai suvokiamai realybei. Nobelio premijos laureatas Richard'as Feynman'as,  akademiniame pasaulyje žinomas, kaip „fizikų fizikas“ sakė: „(mūsų šiuolaikiniai fizikai) žiūrint iš blaivaus proto pozicijų, gamtą aprašo kaip absurdą. Ir jų teiginiai eksperimentiškai patvirtinti. Aš tik tikiuosi, kad jūs sugebėsite priimti gamtą, tokią kokią ji yra – absurdišką.“

           Fizikai sako, kad paruošti naujoką taip, kad jis suvoktų fundamentalią tikrovę pagal kvantinės mechanikos chimerą,užtrunka nuo aštuonių iki dešimties metų. Kandidatas ne tik turi suprasti, kad pasaulis pilnas komponentų, kurių neįmanoma stebėti, bet dar jis turi suvokti kaip savo pažinimo objektą bangas ir daleles kurios neturės jokios objektyvios tikrovės iki tol, kol nebus išmatuotos.

 

        „Kvalifikuotas geologas žino, kur yra auksas ir imdamasis, tam tikrų veiksmų gali išgauti jį iš aukso rūdos. Panašiai, dvasiškai pažengęs asmuo žino, kaip kūne egzistuoja dvasinė dalelė ir ugdydamas dvasinį žinojimą jis gali pasiekti dvasinio gyvenimo tobulumą. Tačiau, taip kaip nekvalifikuotas nežino kur yra auksas, taip kvailys kuris neugdė dvasinio žinojimo negali suprasti kaip kūne egzistuoja siela.“ (Šrimad – Bhagavatam 7.7.21)

          Materialistai, kaip ir mechanistai, didžiuojasi savo įsitikinimu, kad gyvybė yra materiali. Jie yra įsitikinę, kad tie patys fundamentalūs dėsniai valdantys negyvas substancijas, veikia ir gyvybę. Pasigrožėkite šia neseniai pareikšta panegirika apie Jacques'ą Monod'ą ir jo knygą Galimybė ir Būtinybė, kurią jau citavome šio skyriaus pradžioje: „Monod'as mirė 1976 metais, tačiau molekulinės ir ląstelinės biologijos specialistai iki šiol cituoja jo knygą, kaip nuostabų pavyzdį filosofijos teigiančios mechanistinį požiūrį į gyvybę ir švenčiančios jos didingą pasekmę – visą Žemės gyvąjį pasaulį“.

        Materialistai įsivaizduoja, kad visa gyvybės sistema gali būti supaprastinta iki milijardo materijos kamuolių. Jie paniekinamai vadina vitalistais tuos, kurie tvirtina, kad gyvas organizmas skiriasi nuo nejudrios materijos tuo, kad jame egzistuoja gyvybės jėga, ypatinga energijos rūšis.

        Devyniolikto amžiaus pirmoje pusėje vitalizmas buvo plačiai priimtas mokymas. Populiarioje ląstelinės biologijos istorijos apžvalgoje sakoma: „Nors dabar toks požiūris yra išjuokiamas, iki kol buvo surinkta išsamesnių žinių apie ląstelę, vitalizmo teorija buvo pagrindinis mokslas . .....Kai mokslininkai palaipsniui ėmė reikalauti daugiau įrodymų teorijai pagrįsti, vitalizmo teorija pamažu ėmė silpti.“  Per paskutinius 150 metų vitalizmas buvo visiškai išstumtas iš oficialių Vakarietiško mokslo kanonų. Nežiūrint į tai, ne vienas iš didžiųjų šiuolaikinių mokslininkų, tame tarpe ir Nobelio premijos laureatų, iki šiol dar flirtuoja su šia teorija. O kai kurie, neoficialiai ją palaiko.

      Spragų pagrįsti materialiam gyvybės paaiškinimui netrūksta. Tačiau,, jie vis vien lieka išdidžiais laboratorijų valdovais, nereikalaujančiais įrodymų savo teorijoms pagrįsti. Pavyzdžiui, Duke Universiteto ląstelinės biologijos mokslininkas Harold'as Erickson'as sako:

    „Gyvybės paslaptis jau visai nebe paslaptis. Mes jau dvidešimt ar trisdešimt metų žinome, kad gyvybė nėra labiau paslaptinga, nei cheminės reakcijos, kurių dėka ji egzistuoja. Aišku, vykstančių cheminių reakcijų kompleksas yra labai sudėtingas, bet jos visos logiškos ir suprantamos. Mes dar nesuprantame jų visų, tačiau suprantame didelę dalį, ir nesunku suvokti, kad galų gale mes perprasime jas visas.“

     Ir šis į ateitį parašytas čekis – „apmokėti ne dabar, bet kažkada ateityje“ – gali skristi dar aukščiau. Pavyzdžiui Tom'o Pollard'o, ląstelinės biologijos mokslininko, vadovaujančio įžymaus Salk Instituto Kalifornijoje, rankose jis kyla į arogantiškų vakarietiškų mitų lygį. Pollard'as, buvęs Amerikos Ląstelinės Biologijos Asociacijos prezidentas, su nuostaba klausia, kada žmonės prabus ir suvoks neabejotiną dalyką, kad gyvybė tėra chemijos ir fizikos gniužulas: „Kuom molekulinės biologijos specialistai tikėjo ištisas dvi kartas, dabar jau yra vertinama kaip neabejotinai įrodyta. Gyvybė yra vien tik fizinių ir cheminių procesų vykstančių ląstelėse ir tarp jų rezultatas. Tik ar visuomenė yra pasiruošusi tai pripažinti?“

     Kai kurie sąžiningesni mokslininkai jau atsisakė pripažinti tai. Nobelio Prizo laimėtojas, chemikas Albert'as Szent-Gyorgyi yra klasikinis pavyzdys. Siekdamas suvokti gyvybės paslaptį, jis ėmėsi studijuoti organizmus jų natūralioje aplinkoje. Toliau jis studijavo ląsteles. Paskui ėmėsi proteinų chemijos. Galų gale, jis apsistojo ties elektronais, tikėdamasis kad tyrimas duos užuominą apie gyvybės kilmę. Prieš savo gyvenimo pabaigą jis su gailesčiu pripažino: „Savo gyvybės paslapties sprendimo paieškas aš baigiau tirdamas atomus ir elektronus, kurie neturi jokios gyvybės. Kažkurioje vietoje gyvybė prasprūdo pro mano pirštus nepastebėta. Taigi savo senyvame amžiuje aš turiu atlikti tyrimą iš naujo.“ ¹

    Kitas Nobelio premijos laureatas Eugene'as Wigner'is sako, kad tikimybė savaime atsirasti organizmui, kuris gali pats daugintis yra lygi nuliui. Kadangi gebėjimas daugintis yra viena iš fundamentalių gyvo organizmo savybių, taigi Wigner'is daro išvadą, kad mūsų šiuolaikinės chemijos ir fizikos žinios neleidžia paaiškinti gyvybės fenomeno.

      Amerikos Nacionalinė Mokslų Akademija įsteigė komitetą, kurio užduotis yra peržiūrėti gyvybės kilmės tyrimus. Komiteto vadovas Harold'as P. Klein'as padarė išvadą: „Paprasčiausia bakterija, žiūrint iš chemijos pusės, yra tokia velniškai sudėtinga, kad praktiškai neįmanoma net įsivaizduoti kokia jos kilmė“. Peržiūrėjęs krūvą paskutiniu metu iškeltų teorijų, komitetas negalėjo patvirtinti nei vienos, ir išreiškė viltį, kad ateities tyrimai atsakys į šiuos klausimus.

        Ar atsimenate įžymiąją sriubos teoriją apie gyvybės kilmę? Vadovėliuose vis dar dėstoma kaip 1953 metais Stanley Miller'is savo laboratorijoje labai vaizdžiai pademonstravo, kaip savaime susikūrė pirmieji gyvybės cheminiai junginiai. Iš pagrindinių cheminių elementų, kurie kaip spėjama jau egzistavo pirmykštėje Žemės planetoje, mišinio savaime atsirado molekulės, kurios paskui pačios dauginosi. Miller'is buvo garbinamas už tai, kad pateikė nuostabų cheminį gyvybės kilmės mįslės sprendimą. Po keturiasdešimties metų jau senyvo amžiaus Miller'is pats pripažino, kad jo garsusis eksperimentas iš ties nieko neįrodė. ¹²

      Net ir labiausiai užkietėję materialistai iš žymiausių mokslininkų tarpo pripažįsta savo suglumimą, tačiau neatsisako savo tikėjimo. Verkšlendamas, kad net ir naudojant pačius įmantriausius biotechnologijos instrumentus, niekaip nepavyksta iš negyvos materijos sukurti gyvybės, Francis Crick'as, DNR tyrimų Nobelio Premijos laureatas, skundėsi, kad gyvybės kilmė atrodo „stebuklinga, nes tiek daug sąlygų turi būti išpildyta kad būtų galima palaikyti gyvybę“.

 

 

Tikra kaip mirtis

 

          Aukščiau pateikta prisiminimų ir pamąstymų apžvalga rodo, kad vitalizmas dar gyvas net ir aukščiausiuose moksliniuose sluoksniuose. Pabandykime paieškoti Vedose išsamesnės vitalizmo versijos. Vedų tekstuose tiesiai sakoma, kad siela negali būti aptikta materialiais metodais.  Yra teigiama, kad nei plikomis juslėmis, nei pasitelkus technologinę įrangą neįmanoma pamatyti sielos. Tačiau Vedos tvirtina, kad pradėjęs naudotis sveiku protu ir palaipsniui išvystęs pažangią dvasinės disciplinos techniką, mąstantis aiškaus proto žmogus gali gauti patvirtinimą, kad siela egzistuoja ir ji yra veiksnys aktyvuojantis kūną.

       Vedos nurodo, kad mirtis yra didžiausias akstinas skatinantis mus domėtis biologine gyvybe. Kas atsitinka kai būtybė miršta? Kūnas, tiek gyvas, tiek miręs, turi tą patį svorį, formą ir sudėtines dalis. Tačiau negyvame kūne augimas, medžiagų apykaita ir kitos funkcijos visiškai sustoja. Negyvas kūnas tuoj pat ims irti, jei tik nelaikysite jo ant ledo.

       Vedinis požiūris ragina mus svarstyti: Koks skirtumas tarp gyvo ir mirusio kūno? Kas yra tas aktyvusis veiksnys atsakingas už kūno augimą nuo kūdikystės iki brandaus amžiaus, kuriam neegzistuojant gimsta negyvas kūdikis, nors visi gyvybei reikalingi organai yra? Jei gyvybė tėra biocheminė mašina, mes turėtume įšvirkšti teisingą cheminę formulę ir sutaisyti mechanizmo gedimą. Atvirai kalbant, tik kai sugebėsime negyvėlį prikelti iš numirusiųjų, mes pagrįsime šią teoriją.

         Vedos daro išvadą, kad gyvybė yra transcendentali viskam ką suvokia mūsų šiuolaikinė fizika ir chemija. Mirus mūsų mylimam žmogui, mes savo kalbomis pritariame Vedinei literatūrai. Mes sakome: „Jos nebėra“ arba „Jis iškeliavo“. Bet kas mus paliko? Tas pats kūnas, kurį jūs apkabindavote, dabar guli prieš jus nebegyvas, bet jis jums jau nebepatrauklus. Ko trūksta? Dabar mes tik norime atsikratyti šiuo kūnu, žinoma, po atitinkamų ritualų. Ir ši nekrofilija yra ganėtinai atstumianti, turint galvoje, kad tikrojo asmens, kurį mes mylėjome, mes niekada nematėme. Vedos daro išvadą, kad paslaptingos būtybės, kurios jau nebėra, mes niekada nematėme ir nelietėme. Taigi kam visos šios ašaros?

      „O raudotojai, jūs esate kvailiai! Asmuo dėl kurio jūs raudate, vis dar guli prieš jus ir niekur neiškeliavo. Tad kokia gi jūsų raudų priežastis? Anksčiau jis jus girdėjo ir atsakydavo jums, o dabar nerasdami jo jūs raudate. Jūsų elgesys yra prieštaringas, nes jūs niekada išties nepažinote asmens šiame kūne. Jums nėra ko raudoti, nes kūnas, kurį jūs visada matėte guli čia prieš jus.“ (Šrimad-Bhagavatam 7.2.44).

      Begalės priešmirtinės patirties (PMP) liudijimų, sukrėtė materialistinį tikėjimą. PMP meta iššūkį suvokimui, kad mirtis tai visiška baigtis, tai galas bio chemikalų maišams, kurie anksčiau buvo gyvi. PMP aprašančios knygos taip išplitę, kad nėra reikalo kartotis šiame tekste. Trumpai kalbant, daugeliu atveju, nors kūnui būdavo paskelbta klinikinė mirtis, jo savininkas sklandydavo virš operacinio stalo stebėdamas, kaip chirurgų komanda taikosi su savo nesėkme. Vėliau asmuo gali tiksliai nupasakoti, kas vyko operaciniame kambaryje, nors tuo metu buvo be sąmonės ir net pripažintas mirusiu.

       Kaip bebūtu keista, Vediniu požiūriu PMP nėra dvasinė patirtis. Tai patirtis, taip vadinamo subtilaus kūno, kuris gebą funkcionuoti, kartu su siela ir atskirai nuo grubaus kūno.

     „Kiekviena individuali siela turi dviejų rūšių kūnus – grubų fizinį kūną, sudarytą iš penkių grubių elementų ir subtilų kūną, sudarytą iš trijų subtilių elementų. Tačiau šiuose kūnuose yra siela. Siela yra analizuojama sakant: „Tai ne ji.“ Tokiu būdu, reikia atskirti dvasią nuo materijos“. (Šrimad-Bhagavatam 7.7.23)

          Šiame posme glaustai pateikiamas Vedinis asmens suvokimas, kaip vidinio ir išorinio, arba esminio ir pašalinio. Materiali egzistencija reiškia, kad grubus apvalkalas ir subtilus, arba astralinis apvalkalas dengia dvasinę sielą. Grubus kūnas yra sudarytas iš mums pažįstamų įprastų žemiškų elementų – kietos materijos, skysčių, dujinės materijos, šviesos energijos ir erdvės. Bet yra ir subtilusis kūnas. Tai fizinis kūnas sudarytas iš subtilesnių substancijų, įvardijamų kaip protas, intelektas ir netikras ego. Šis kūnas yra sielos nešėjas, atsakingas už taip vadinamas astralines projekcijas, astralines keliones ir PMP. Jis yra ir aurą kuriantis laukas.

       Lygiai taip, kaip siela naudoja fizinį kūną kaip mechanizmą, ji gali keliauti subtiliame astraliniame kūne be fizinio dangalo. Siela gali išsiugdyti sugebėjimą tokioms kelionėms arba jos gali ištikti atsitiktinai, kaip pvz. priešmirtinė patirtis. Be to daugelis žmonių leidžiasi į astralines keliones sapnuose, nors kai kurie to ir nesuvokia.

       Vedinio mokymo, kad dvasinė siela yra padengta grubiu ir subtiliu kūnais pėdsakų galime rasti Egipte ir Graikijoje. Vedų patriarchų tai nestebina, jų teigimu Egiptiečiai ir Graikai buvo ištremti iš Vedinės visuomenės.

         Egiptiečiai manė, kad visi turi keletą kūnų, pradedant grubiu ir subtiliu materialiais ir baigiant visiškai dvasiniu. Fizinis kūnas buvo vadinamas khat, kas reiškia „tai, kas turi suirti“.  Šį kart buvo bandoma mumifikuoti ir visaip kitaip išsaugoti, o apie tuos bandymus šiandien skaito kiekvienas moksleivis. Tačiau išties Egiptiečiai nesitikėjo, kad fizinis kūnas kažkada prisikels ir paliks kapą. Jie manė kad už grubaus fizinio kūno egzistuoja subtilūs astraliniai sluoksniai, vienas kurių, vadinamas ka, galėjo atsiskirti nuo grubaus kūno. Galiausiai siela, vadinama ba, buvo amžina ir jai buvo skirta gyventi danguje. Yra nesutariama dėl keleto tarpinių subtiliųjų aspektų, funkcinių skirtumų ir terminologijos, nes Egiptologai paprasčiausiai nerado pakankami aiškių jų apibūdinimų.

         Taip vadinamos slaptosios Graikų religijos Vedinė kilmė akivaizdi. Turbūt ji atkeliavo per Egiptą, o gal ir tiesiogiai iš Indijos. Mokslininkas G. R. S. Mead'as atvirai teigia, kad Egipto, Chaldėjų, Bakcho, Orfėjo ar Eleusinio „slaptieji kultai“, visi kilo iš vieno ir to paties šaltinio. ⁴ Graikų Orfėjo slaptas mokslas mokė, kad yra trys kūnai: eterinis, orinis ir žemiškas. Eterinis reiškė nematerialus, žemiškas buvo fizinė forma, o orinis – tai subtilus astralinis. Žemiškas gyvenimas buvo visų trijų dangalų sąveika, o gyvenimo tikslas buvo išlaisvinti sielą nuo jos dangalų. Platonas neabejotinai daugumą savo sielos apibrėžimų paveldėjo iš Orfėjo žinių banko. Iš visų Graikų slaptųjų mokyklų, Orfėjo išsiskyrė asketiškumu, celibatu ir draudimu vartoti vyną bei mėsą.

Didžioji Smegenų Viltis

               Mums gali atrodyti juokingos Egiptiečių pastangos mumifikuotis, tačiau ar jūs žinote, kad taip kaip Rusai išsaugojo Lenino kūną, o Kinijos vyriausybė Mao Zeduno lavoną, taip Vakarų mokslininkai užmarinavo Einšteino smegenis? Jo pilkoji materija buvo užmarinuota, nes ignoruodami senovės Vedų mokslą apie sielą ir jos sąmonę, šiuolaikiniai mokslininkai mano, kad visus atsakymus gaus tirdami smegenis. Tokiu būdu esybės tyrimas tapo neuronų tyrimu.

             Kanadietis chirurgas Dr. Wilder'is Penfield'as, psichologijos ir medicinos Nobelio premijos laureatas, atliko savotiškus sielos tyrimus, operuodamas žmonių smegenis. Elektriniu zondu jis stimuliuodavo smegenų žievės zonas atsakingas už motoriką, tokiu būdu bandydamas išskirti, kuri smegenų dalis atsakingą už kokią kūno dalį. Jam stimuliuojant tam tikrą smegenų žievės vietą imdavo kilti paciento ranka. Penfieldui paprašius paciento papasakoti kaip jis jaučiasi, jis gaudavo atsakymą „mano ranka kyla“. Pacientas neigdavo, kad jis įtakoja rankos judėjimą. Tada Penfieldas prašydavo paciento pajudinti ranką kita kryptimi. Ranka pajudėdavo ta kryptimi, kurią pacientas būdavo pasirinkęs. 

           Net ir pasitelkę pačius geriausius šiuolaikinių technologijų siūlomus prietaisus, mokslininkai niekada neaptiks to, kas priima sprendimą, kas suvokia, kad ne jis pasirinko pajudinti ranką, kai chirurgo zondas stimuliavo atitinkamas motorines smegenų žievės zonas. Kaip ir joks mokslininkas nesugebės užfiksuoti veikėjo priėmusio sprendimą pakelti ranką. Mokslininkai gali atrasti tą smegenų zoną, kurios dėka sprendimas yra įvykdomas, bet jie negali aptikti generuojančio mintį ir priimančio sprendimą. Penfieldui stimuliuojant žmogaus smegenis smilkinių zonoje pavyko sukelti praeities potyrių prasiveržimus, pilnus tikroviškų reginių, garsų ir kvapų. Berniukas girdėjo savo mamos, kalbančios su juo telefonu, balsą ir galėjo perpasakoti visą pokalbį; moteris atsidūrė savo virtuvėje ir girdėjo savo sūnų dūkstantį lauke. Tačiau kiekvienu atveju, kai vykdavo eksperimentas, dalyvio būdavo paklausta ar jis dalyvauja šiose scenose, jis atsakydavo: „Ne, aš esu ant operacinio stalo ir stebiu šiuos reginius“. Kur smegenyse yra stebėtojas?

          Kai Penfieldas pradėjo šiuos eksperimentus, jis pamanė, kad jo atradimai atvers psichinį langą, pro kurį bus galima stebėti ir tirti sąmoningą esybę. Praėjus keturiems dešimtmečiams Penfieldas priėjo išvados, neurologija šio reiškinio nepaaiškinsi – esybė yra kitokios prigimties. „Šios energijos forma yra skirtinga nuo neuroninio potencialo energijos (elektrocheminio aktyvumo), kuri keliauja aksonų (nervų) kanalais. Aš esu priverstas teigti, kad mūsų būtis gali būti paaiškinta remiantis dviem fundamentaliais elementais.“¹⁵ Keletą dienų prieš savo mirtį jis pareiškė: „Smegenys yra kompiuteris... Tačiau jį programuoja kažkas, kas yra už jo ribų.“¹

        Kitas Nobelio premijos laimėtojas, Seras John'as Eccles'as 1965 metais, veikale Smegenys ir Sąmoningo Suvokimo Vieningumas parašė: „Aš tikiu mistine mano egzistencijos priežastimi, netelpančia į jokius biologinius mano kūno (įskaitant smegenis) vystymosi procesų rėmus“.¹⁷ Praėjus šešiolikai metų šis negro fiziologas viename interviu sakė: „Daugumoje šiuolaikinių mokslinių raštų apie evoliuciją, jūs nerasite nieko apie protą ir sąmonę. Priimta manyti, kad išsivysčius smegenims šie dalykai atsiranda automatiškai. Bet argi tai atsakymas?“¹⁸

           Po daugiau nei keturiasdešimties tyrimo metų, Wilder'is Penfield'as atsisakė savo tikėjimo smegenimis. Jis suprato, kad asmenybės paslapties priežastis yra kitame fundamentaliame elemente, esančiame už materijos ribų. Savo karjeros pabaigoje Seras John'as Eccles'as taip pat neslėpė savo galutinių išvadų. Savo 1985-ų metų knygoje Buvimo Žmogumi Stebuklas pateikęs savo viso gyvenimo darbo suvestinę, jis paskelbė, kad kiekvienas asmuo turi „dieviškai sukurtą psichiką“.¹⁹ Tačiau žiūrint tikinčiųjų smegenų galia akimis, galima pagalvoti, kad šiuos Nobelio Premijos laureatus senyvame amžiuje įveikė sentimentalumas. Šiandien užkietėjusių redukcionistų mokslininkų tarpe „smegenų“ teorija karaliauja kaip niekad anksčiau.

       Dažnai eiliniai žmonės būna nustebinti išgirdę, kad mokslininkai, tikintys tik materija, be skrupulų vadina save materialistais. Kadangi šie išsilavinę specialistai yra visiškai įsitikinę, kad neegzistuoja nieko nematerialaus, jie nemato jokių neigiamų termino „materialistas“ aspektų. Ir netgi atvirkščiai, jie labai didžiuojasi tuo. Jie tiki, kad visa egzistencija yra sudaryta iš materijos. Jie sako, kad visata ir gyvybė – viskas, įskaitant taip vadinamą dvasinį mokslą – kilo iš materijoje vykstančių fizinių procesų. Tai atsitiktinumas, padedamas „gamtos dėsnių“, kurie kažkokiu būdu irgi yra materija, tai yra visagalis kūrėjas.

        Stengdamiesi pagrįsti savo įsitikinimą, kad gyvybė kyla iš materijos, kietakakčiai materialistai mokslininkai, dabar atkakliau nei bet kada, bando paaiškinti asmens ir sąmonės kilmę vien tik mechaniniais smegenų procesais.

         Neprilygstamasis DNR gigantas Francis Crick'as  stovi priešaky šiuolaikinių išminčių būrio. Būdamas  vienu iš DNR struktūros atradėjų, paskutiniuose etapuose pradėjęs tirti sąmonę, jis suteikė šiai tyrimų sričiai anksčiau nematyto prestižo ir svorio. ²⁰ Prityręs mokslininkas Crick'as, beveik devyniasdešimties metų amžiaus, dirba kartu su jaunu Vokiečiu vunderkindu Christof'u Koch'u. Kartu jie visam pasauliui skelbia svarbų savo atradimą, kad sąmonė atsiranda iš mūsų neuronų elektrinių virpesių.

       Tokie užkietėję redukcionistai mokslininkai kaip Crick'as ir Koch'as viešai skelbia savo ryžtą sunaikinti, bet kokius paaiškinimus alternatyvius materialistiniams. Sąmonės mūšio lauke Crick'as pasirodė su fanfaromis. Savo knygoje Stulbinanti Hipotezė: Mokslinės Sielos Paieškos, jis paskelbė: „Jūs, jūsų džiaugsmai ir liūdesys, jūsų atsiminimai ir troškimai, jūsų asmens tapatybės jausmas ir laisva valia, visa tai yra ne kas kita, kaip didžiulio nervų ląstelių būrio veiklos pasekmė. Kaip pasakė Lewis'o Carroll'o Alisa: „Jūs ne kas kitas, kaip neuronų krūva“.“²¹

       Įspūdinga bravūra. Tačiau nešališka analizė atskleidžia ką kitą. Taip kaip šiuolaikiniai medicinos pasiekimai žmogaus kūno pažinimo, analizuojant jo biocheminę sudėtį, srityje nedavė jokių laimėjimų bandant sukurti gyvybę, taip ir naujausi bandymai suprasti fizinį nervinės sistemos procesą buvo nesėkmingi. Smegenų mokslas vis dar neapčiuopė sąmonės. Kaip ir ankstesniais dešimtmečiais, kartojasi ta pati sena istorija: nei viena iš šiuolaikinio mokslo šakų neperkėlė mūsų per nykų tarpeklį, skiriantį fizinį aprašymą ir subjektyvią, sąmoningą tikrovę.  Būdami sąžiningi senoviniam Vedų mokslui, turime pripažinti, kad nors šiuolaikinių tyrimų debesys griaudi, tačiau lietaus neduoda. Kodėl?

       Be to, ką mes išvis žinome apie smegenis ir asmenybę? Yra sakoma, kad neuronai yra vienintelės kūno ląstelės, kurios iš esmės nekinta. Neuronai kurie susiformavo išnešiojimo periodu, didžiąja dalimi išliks visą likusį gyvenimą. Tačiau staiga netikėtai, 1998 –aisiais, ši mokslinė dogma susvyravo ir sugriuvo. New York Times mokslinis žurnalistas pranešė:

        Daugelį metų negro biologai buvo tvirtai įsitikinę, kad kai gyvūnas ar žmogus sulaukia brandaus amžiaus, jų žuvusios smegenų ląstelės nebeatsistato ... Tačiau neseniai ši dogma buvo sugriauta eksperimentų, kuriuos ekspertai vadina stulbinančiais. Mokslininkai atrado, kad beždžionės pastoviai gamina naujas smegenų ląsteles hipokampe, smegenų zonoje atsakingoje už ilgalaikę atmintį. Be to buvo pranešta, kad naujų ląstelių gamyba būna prislopinta, kai gyvūnai patiria didelį stresą. Ekspertai teigia, kad jie neabejoja, kad žmonės taip pat brandžiame amžiuje gamina naujas smegenų ląsteles. ²²

      Šį atradimą padarė Princetono Universiteto daktarė Elizabeth'a Gould su savo kolegomis.  Ji taip kalbėjo apie tradicijų barjerą, kurį jai teko pralaužti: „Žmonės buvo įsitikinę, kad tam kad išsaugoti prisiminimus visam gyvenimui yra reikalingos stabilios smegenys. Jei ląstelės pastoviai miršta ir yra gaminamos naujos, tai kaip tai gali būti įmanoma?“²³  Rokfelerio Universiteto Daktaras Arturo Alvarez – Buylla savo kolegoms pateikė teoriją, kad brandūs smegenys gali formuoti naujus neuronus. Tačiau, jo teigimu: „žmonės tai laikė fantazijomis“.²⁴

       Paskutiniais dvidešimtojo amžiaus mėnesiais, mokslas pateikė daugiau staigmenų apie neuronus. Be to, kad buvo žinoma naujus neuronus kasdien pasirodant hipokampo srityje, buvo nustatyta kad tūkstančiai šviežių neuronų kasdien papildo cerebrinės smegenų žievės sritį, išorinę smegenų dalį, atsakingą už intelekto funkcijas ir asmenybę.

         „Mokslinė bendruomenė gali lengvai patikėti žiniomis, kurias 50 procentų yra pasiruošusi priimti, bet ne kažkokiomis keistenybėmis“, sakė Eric'as R. Kandelis, įžymus Kolumbijos Universiteto neurologas. „Tačiau čia mes esame tam pasiruošę.“ ²⁵

            Kandelis palygino šio perversmo sukėlusio tyrimo įtaką mokslui su istoriko Thomas'o Kuhn'o įtakotais pokyčiais. Kandelio manymu, jis sugriaus svarbiausias mokslines teorijas ir atvers kelią naujam požiūriui.

            Mokslininkai laikosi vieningos nuomonės, kad nors atradimas apie neuronus buvo padarytas tiriant beždžionės smegenis, jis pasiteisins ir žmonių atžvilgiu. Žmonės paprastai viskuo atitinka savo draugužius primatus. Tyrėjų komanda, suformuota iš Harvardo Universiteto, Salko Instituto ir Švedijos Sahlgrenska Universitetinės Ligoninės mokslininkų, tęsia Gould darbą. Tik dabar, vietoj to, kad daryti netiesiogines išvadas iš gyvūnų smegenų tyrimų, jau atlieka eksperimentus su žmogaus smegenimis. Komanda Nature Medicine (Gamtos Medicina) žurnale rašė: „Mūsų tyrimas parodo, kad ląstelės pradeda rastis žmogaus smegenyse ir kad žmogaus smegenys išlaiko sugebėjimą atsinaujinti visą gyvenimą.“ ²

           Žmonių neuronai pasirodė besą nepastovūs. Todėl, pabandykime užduoti klausimą, ar gyvos būtybės sąmonė gali išgyventi be neuroninio įrenginio? Arba paklauskime kitaip, ar sąmonei išvis reikalinga neurologija? Žemiau pateikiame keletą atvejų iš Anglijos, parodančių kiek mes išties ne daug išmanome.

              Hidranencefalų medicininiai tyrimai buvo pradėti septintame – aštuntame praeito amžiaus dešimtmečiuose.  Pirmieji rezultatai buvo paskelbti moksliniame žurnale Vystymosi Medicina ir Vaikų Neurologija. Sheffield'o Universiteto neurologas John'as Lorber'is Anglijoje tyrė du vaikus, kurie vietoj smegenų turėjo vandenį. Jų kaukoles buvo galima peršviesti nestipria šviesa. Tačiau nors abu vaikai neturėjo jokios smegenų žievės, pas abu buvo normalios protinės funkcijos. ²⁷ Kaip tai įmanoma? Kaip jie galėjo išlaikyti savo asmenybę? Kaip išvis jie galėjo mąstyti?

           Po nedidelio sąmyšio populiarioje mokslinėje spaudoje, šis atradimas buvo užmirštas. Ar galimos išvados buvo per daug gąsdinančios kad jas svarstyti? Tuo tarpu, kol tradicinis smegenų mokslas vystėsi savo keliu, žmonių be smegenų tyrimai toliau tyliai tęsėsi. Pasirodė daugiau tokių atvejų. Greitai Lorberas surinko bandomąją pacientų grupę, turinčių didesnį nei 95 procentų smegenų masės trūkumą. Kitaip tariant, neperdėsime pasakę, kad jų kaukolės buvo tuščios. Kai kurie iš šių pacientų buvo labai neįgalūs, tačiau pusės jų intelekto koeficientas viršijo 100 balų.

              O didžiausio iššūkio smegenų dogma sulaukė iš to paties Sheffield'o Universiteto. Puikus šio Universiteto studentas kartą nuėjo pas gydytoją. Gydytojas pastebėjęs, kad jauno žmogaus galva buvo didesnė nei normali, vien iš smalsumo rekomendavo jį John'o Lorbero tyrimui. Įprastinė neurologo smegenų apžiūra pateikė pritrenkiančius rezultatus: būsimojo matematiko galvoje trūko vieno svarbaus dalyko.

          Lorberas dokumentavo šį atvejį: „Jaunas šio universiteto studentas, kurio IQ yra 126, gavęs pirmos klasės garbės laipsnį matematikoje ir yra visiškai socialiai normalus, tačiau šis berniukas beveik neturi smegenų.“²⁸

          Ir vis vien, sąmonės atsiradimo iš smegenų idėjos, šalininkai aklai laikosi savo. Jie tiki, kad pagal neo – Darvinizmo dėsnius išsivysčiusi pilka minkšta masė kažkuriuo savo  evoliucijos momentu sukūrė „antrinį reiškinį“ vadinamą sąmone. Kitaip sakant, jei mes turime pakankamai sudėtingą materialią sistemą, joje atsiranda sąmonė, ar tai iš smegenų, o gal iš kompiuterio?!

          Tačiau, kitaip manančių šiuolaikinių mokslininkų skaičius vis auga. Jie teigia, kad net tobulai ir detaliai ištyrę smegenis, mes nesugebėsime atsakyti į fundamentalų klausimą: kaip smegenų masė sukuria sąmonę? Jų teigimu, analizuoti smegenų pažintinius procesus yra vienas dalykas, tačiau visai kas kita yra pademonstruoti pavyzdžiu, kaip sąmonė kyla iš fizinio objekto.

          Senovės Vedos gali mums padėti išsiaiškinti šiuos dalykus. Vedose pateikiama egzistencijos analizė išryškina mūsų šiuolaikinio mokslo krizinę situaciją. Kad vakarietiška mokslinė sistema išgyventų, reikalinga pirma pripažinti egzistuojant neįprastą vidinę problemą, o po to ją išspręsti. Problema ta, kad mokslas nežino kaip paaiškinti tokio subjektyvaus dalyko, kaip sąmonė atsiradimą iš grynai fizinės sistemos, tokios kaip smegenys ar panašiai.

        Ar mes tikėsimės atsakymą atrasti elektrocheminiuose neuronų procesuose, ar subatominių dalelių pasaulyje, ar net stebuklinguose kvantiniuose laukuose, mes vis vien prieisime tą patį aklavietę. O gal paskatindama mus atsakymo paieškoti kažkur kitur, senovinė Vedų išmintis padės mums sutaupyti tuos šimtmečius, kuriuos mes praleistume tamsoje apgraibomis ieškodami kelio?

         Standartinis redukcionistinis šiuolaikinis mokslas davė mums technologijas, pateikusias mums daugybę įrodymų. Tačiau po mokslų „katedromis“ ir tyrimų „bažnyčiomis“ ima drebėti žemė. Tačiau atiduokime užtarnautą pripažinimą.  Panašu, kad senovės Vedų mokslas labai tiksliai numatė, kur yra vakarietiško mokslo, filosofijos ir religijos stipriai uždelsto žemės drebėjimo epicentras. Esmė tame, kad dabartinis mūsų žinių bagažas neleidžia pripažinti nefizinių reiškinių, kurie nėra sudaryti iš fizinių sudedamųjų dalių, tokių kaip atomai ir molekulės, dalelės ar bangos. Vediniuose teiginiuose dėl to, nekyla jokių dvejonių.

 

Toliau >>>