Prisimenu savo pirmuosius susilietimus su Krišna. Net po kelių metų paskaitų klausimo ir prasado valgymo man visa tai atrodė ne itin protinga ir patikima. Tik prarado valgymu aš tikrai neabejojau.

Kai sutikau mokytoją - prasidėjo tikrasis lūžis. Aš visą gyvenimą gyvenau it kokiam drėgnam ir purvinam rūsyje, kuris buvo aklinai tamsus. Ir aš blaškiausi ieškodamas viso to prasmės. Kartais rasdavau kokį šiltą vamzdį ir prie jo šildydavausi, bet netrukus iš viršaus imdavo kapsėti vanduo, ar kažkas pan.

Bet kai sutikau mokytoją - aš patyriau kažką nepaprasto ir niekad neregėtą. Tarytum būčiau pirmą kartą pamatęs šviesą. Tarytum į mano rūsį nusileido mokytojas su šviestuvu ir švelniai tarė: ar tau dar neatsibodo čia? Eime su manim į šviesą! Nelik tamsoje.. Būnant šalia jo - jokių abejonių, - šviesa tikrai yra, nes aš ją matau, jaučiu visa širdim.

Tačiau tik mokytojui išvažiavus vėl stojo tamsa. Ir jau po kelių savaičių mąstau: "Gal aš tai tik įsivaizdavau? Juk nėra jokios šviesos. Nėra." Bet galvoj skambėjo žodžiai: "Tu turi priimti dvasinio mokytojo prieglobstį." Nors tai atrodė nerealu. Mane galutinai pasiglemžė tamsa, ir atrodė šviesos niekad net nebuvo.

Po pusės metų vėl sutikau savo mokytoją - vėl viskas nušvito. Stebuklinga!!! Kaip nuostabu būti šviesoje. Kaip gera. Kaip saugu. Viskas aišku ir realu. Viską matau savo akimis!

Mokytojui išvažiavus, vėl imu abejoti. Gal man buvo haliucinacijos? Hipnozė? Savitaiga? Gal tai tik sureikšminimas.... Nors kažkas širdyje jau nori tikėti labiau, bet abejonės ima viršų, o aplinkui tik tamsa. Tamsu, drėgna ir šalta.

Drėgmė persmelkia iki kaulų. Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė... Kartas nuo karto kreipiuosi į Dievą ir prašau: "Padėk man! Kur tu? Vesk mane namo.. ". O kartais abejojiu.. Klaidžioju tamsoje ir ieškau šilto kampo..

Atsidavusieji man labai padėjo, davė galimybę pasitarnauti, pakviesdavo į praktinius seminarus. Juose vėl radau daug daug dvasinės stiprybės. Švento vardo dėka vėl viskas ėmė švytėti!! Tiesiog viskas aišku kaip ant delno. Jaučiu visa širdimi, kad Krišna mane veda namo. Aš seminaro metu č paras praleidau šventykloje tarp bhaktų ir kartojau šventus vardus (pirmą dieną 6 ratus, o antra net 8!!) Antrą dieną į mantrą įdėjau dar daugiau širdies: "Krišna!!!! Krišna!!!" Pajutau kaip Krišna maloningai suspaudė manę savo glėbyje ir širdį užplūdo džiaugsmas, it kas medų į ją lietų. Rodosi taip ilgai Jo ieškojau. Krišna!!!! Kaip gera būti tavo šviesoje. Niekad nebuvau jutęs tokio džiaugsmo. Nors tai tik mažas plyšelis rūsio lubose, bet Jis teikia tokia palaimą! Grįžus namo šis plyšelis vėl užako, stojo tamsa.

Bet jau pradedu daugiau tikėti, supratau, kad susilietus su Kršna kažkas įvyksta.. Kažkokia neįtikėtina patirtis, už kurią nieko nuostabesnio nesu radęs.. Tikras nektaro vandenynas. Kai jis paliečia mano kojas jaučiu tikrą atgaivą ir širdis plyšta iš džiaugsmo!

Kaip paukštis, patyręs laisvę nebenurimsta, taip ir aš. Neberandu pasitenkinimo aptikęs šiltą vietelę rūsyje, aš noriu daugiau. Manęs ši rūsio smarvė nebetenkina! Juk aš žinau- ten yra tikras nektaras! Visas nektaro vandenynas! Kodėl nepasinerti į jį?

Aš desperatiškai mėginu krapštyti lubas, kur kadaise, kaip man atrodė, švietė šviesos spindulėlis. Laikas nuo laiko pavyksta atkasti mažą angelę, ir vėl blyksteli šviesa, bet netrukus vėl užbyra žemėm ir aš lieku su savo abejonėm. Ar aš nesapnavau? Gal tai tik iliuzija? Gal nebuvo jokios šviesos? Gal aš tai įsivaizdavau? Bet giliai giliai širdy vis stiprėjo troškimas ir tikėjimas. Būdamas tamsoje esu nuolat pasiklydęs. Vaikštau pilnomis fekalijų rūsio grindim ir laikas nuo laiko trinkteliu galvą į kokį skersai kelio esantį vamzdį.

Vis mėginu krapštyti sienas ir lubas, bet tai vaisių neduoda. Rodosi esu taip giliai po žemėm, ir kad ir kiek jų iškasčiau, jos vėl užbyra ir mano darbas rodosi bergždžias.

Aš visiškai nuvargęs puolu ant kelių ir desperatiškai meldžiu: "Krišna, būk geras, ištrauk mane iš čia! Ištrauk mane!" Suprantu iš ties esąs bejėgis. Ir galvoje vėl išgirstu skambant guru žodžius: "Tu turi priimti dvasinio mokytojo prieglobstį".

Nukankintas ir pripažinęs kad nieko pats padaryti negaliu, aš parašiau mokytojui laišką: "Prašau paimkite manę į šviesą. Padarykite mane vertu būti Jūsų tarnu. Nes tikrai žinau, jog be Jūsų globos aš liksiu giliai tamsoje."

Mokytojas atrašė: "Aš meldžiuosi, kad tu kuo greičiau grįžtum pas Krišną".

Tik perskaičius šiuos žodžius lubos sutraškėjo ir prasivėrė maža skylutė, iš kurios sklido saulės šviesa. Vadovaudamasis visais guru nurodymais , aš toliau puoliau krapštyti tą skylutę,. Ir nors kartas nuo karto ji vėl užvirsta ir stoja tamsa, bet vis didesnis tikėjimas verčia dar rimčiau darbuotis ir tas šviesos spindulėlis tampa vis didesnis, kartais plyšys toks didelis, kad pro ji telpa ranka. O kartais vos gali įžiūrėti menkutį spindulėlį.

Taip kiekvieną dieną kasu ir kiekvieną dieną plūsta vis naujos jėgos ir vis mažiau lieka tamsos.
Taigi, kad ir kas nutiktu. O tikrai nutiks. Kad ir kaip tamsu, šalta ir drėgna - niekad niekad niekad nenustoki kasti. Nugriuvęs vėl kelkis ir tęsk. Tęsk tiek kiek gali. Bet niekad nenustok. Ir palinkėk, kad ir aš taip sugebėčiau. Ir aš tau visiškai garantuoju - tai atneš sėkmę.

Tavo tarnas!