Siela

Šaltinis: www.krishna.lt

Vedų filosofijos pagrindą sudaro žinios apie savąjį "aš". Norint suprasti, kaip mūsų "aš" yra susijęs su aplinkiniu pasauliu, visų pirma turime suprasti to "aš" prigimtį, kitaip tariant, atsakyti į amžinąjį klausimą - "Kas aš esu"? Šį klausimą gvildeno visų laikų filosofai, tačiau išsamiausiai į jį atsako Vedos. Vienas labiausiai žinomų tekstų yra "Mahabharatos" skyrius, vadinamas "Bhagavad-gīta" (Dievo giesme). "Bhagavad-gītoje" mokslą apie savąjį "aš" labai aiškiai ir suprantamai dėsto Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.

Tiesos, pasiekiančios mus mokinių seka, t.y. tiesos, kurias pirmasis paskelbė Pats Aukščiausiasis, yra absoliučios, o tiesos, gautos netobulais materialiais jutimais - santykinės. Tai, kas esti anapus riboto jutiminio patyrimo ribų, vadinasi transcendencija, o mūsų "aš", giliausioji gyvosios būtybės individualioji esmė, yra transcendentinis asmuo - negimstantis ir nemirštantis. Vadinasi, pažinti savąjį "aš" empiriškai, pasikliaujant eksperimentiniu mokslu, neįmanoma. Santykinės žinios negali paaiškinti to, kas yra aukščiau materialaus pasaulio. Štai kodėl mes semiamės žinių iš "Bhagavad-gītos", "Šrimad-Bhagavatam" ir kitų Vedų tekstų, ir semiamės jų tokia forma, kokia jos pasiekė mus mokinių seka.

"Bhagavad-gīta" moko, kad gyva esybė transcendentiška kūno atžvilgiu. Ji yra gyva, negimusi ir nemari siela. Visagalis laikas pasmerkia pražūčiai tiek šiurkštų, tiek subtilų materialius kūnus, tačiau juose glūdinti siela niekada nemiršta. Šį fenomeną paaiškina vienas "Bhagavad-gītos" posmų:

dehino 'smin yathā dehe / kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir / dhīras tatra na muhyati

"Įkūnytoji siela, dar būdama savo dabartiniame kūne, tolydžio keliauja iš vaikystės į jaunystę, iš jaunystės į senatvę. Lygiai taip po mirties ji pereiną į kitą kūną. Mąslaus žmogaus šie pokyčiai netrikdo".


Niekam ne paslaptis, kad per keletą metų kūnas visiškai pasikeičia. Tai mokslo patvirtintas faktas. Kai kurie medicinos specialistai tvirtina, kad kas septyneri metai visos organizmo ląstelės pasikeičia. Taigi septyniasdešimtmečio žmogaus kūnas per visą jo gyvenimą pakinta 10 kartų. Nepaisant to, pats žmogus, kūno savininkas, nepakinta. Visa tai nesunku suprasti, turint galvoje, kad siela - tikrasis "aš", glūdintis kūne, - yra amžina.

Sielos išvadavimas

Siela neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tai amžinatvės apibrėžimas. Taigi siela tol bus materialiame pasaulyje, tol egzistuos įvairiausiomis gyvybės formomis, kol apsivaliusi neištrūks iš jo nelaisvės. Siela, gyvenanti šiame pasaulyje, yra įstrigusi savo veiklos ir tas veiklos sukeltų padarinių tinkluose, ir tam, kad ji patirtų savo dorų ir nedorų darbų pasekmes, ji turi likti čia ir gimti vis nauju kūnu.

Nuodėmės negalime atsverti dorovingu poelgiu, nes nuodėmė sukelia blogą atoveikį, o dorovingas poelgis - gerą. Norint sumažinti nuodėmių naštą, reikia mokytis atgailos, o tai – tikras menas. Tačiau, remiantis aukščiausiais Vedų filosofijos principais, nesvarbu, geros ar blogos mūsų veiklos pasekmės - jos vis tiek yra blogis, nes mes priversti pasilikti materialiame pasaulyje, kad visas jas patirtume. Ir kol turime vienokį ar kitokį materialų kūną ir egzistuojame materialiame pasaulyje, tol patirsime nesibaigiančias materialias kančias.

Žmogaus kūnas mums duotas tam, kad suvoktume savąjį "aš" ir tai, kaip tas "aš" dėl savo praeities darbų įstrigo uždarame gimimų ir mirčių rate. Išmintingas žmogus anksčiau ar vėliau suvoks, kad yra gimimo, mirties, ligų ir senatvės nelaisvėje, ir stengsis išsiaiškinti savo kančių priežastį.

Didžioji dalis žmonių, nežinodami, kaip spręsti šias problemas, tiesiog su jomis susitaiko. Tiesa, jie vis dar neatsisako mėginimų kovoti su įvairiausiomis ligomis. Deja, dėl to ligų nemažėja; greičiau atvirkščiai - jų atsiranda dar daugiau. Nors medicinos mokslui pavyko įveikti nemaža ligų, žmonės serga kaip sirgę. Ligoninėse pacientų dabar daugiau nei bet kada anksčiau, nes AIDS, širdies kraujagyslių ligos sudaro visas prielaidas, kad žmogui nestigtų kančių nei šį, nei kitą gyvenimą. Vienintelis dalykas, dėl kurio galime būti tikri, yra tai, kad mirtingumas visada bus šimtaprocentinis. "Kas gimė, būtinai mirs, o po mirties vėl atgims" ("Bhagavad-gīta"). Nemari siela nueina evoliucijos kelią, nuosekliai persikūnydama visomis 8 400 000 gyvybės formomis, kol galų gale gauna žmogaus kūną, kuris suteikia jai galimybę ištrūkti iš užburto gimimų ir mirčių rato.

Aš amžinai esu aš

Net kai man bus septyniasdešimt, aš atsiminsiu tuos laikus, kai buvau dvidešimtmetis jaunuolis: "Tada buvau kupinas energijos, bėgiojau, mokiausi ir galėjau daryti daug ką, ko negaliu dabar". Pagyvenęs žmogus žino, kad jis - tas pats asmuo, kaip ir prieš daugelį metų. Aš amžinai esu aš. Aš suvokiu, kad, kaip ir anksčiau, esu tas pats asmuo ir ateityje juo būsiu: Kinta tik mano kūnas. Jis auga, sensta, serga ir galų gale miršta. Tai natūralu ir neišvengiama.

Vedos pateikia dar vieną pavyzdį, kuris padeda geriau suprasti gyvos būtybės esmę. Egzistuoja aiškus skirtumas tarp to, kas esu aš pats, ir man priklausančių daiktų. Savo marškinius aš vadinu "mano marškiniai", nes jie priklauso man, jų savininkui. Lygiai taip aš sakau "mano ranka", "mano koja", "mano galva" ir "mano kūnas". Aš - savininkas. Tarp daiktų savininko ir pačių daiktų egzistuoja akivaizdus skirtumas. Vadinasi, aš pats esu kažkas skirtinga nuo kūno. Mano kūnas tėra apvalkalas, drabužis. Aš dėviu savo šiurkštų kūną, kurį sudaro žemė, ugnis, oras ir eteris, lygiai kaip striukę ir kepurę. Po striuke aš apsivilkęs marškinius (plonesnio audeklo kūno apvalkalą). Tas plonesnis kūno apvalkalas yra subtilusis mūsų kūnas, kurį sudaro protas, intelektas ir netikras ego. Laiko ir aplinkybių veikiami, šie apvalkalai tolydžio kinta, bet jų savininkas išlieka nepakitusios esmės. Nors mes nematome gyvos sielos, kurią gaubia kūnas, galime būti tikri, kad ji egzistuoja, nes savasis "aš" visada yra kūne ir suvokia, kad egzistuoja, per savo sąmonę, kuri persmelkia šiurkštų ir subtilų kūnus.


Amžinoji gyvosios esybės prigimtis

Pirmoji Vedų kultūros pamoka mums yra tai, kad mes neturime tapatinti savęs su savo kūnais. Mes esame aukščiau jų. Niekas nenori mirti - mirtis suvokiama kaip kažkas nenatūralaus. Pamėginkite akimirką įsivaizduoti, kad jūsų nėra, kad jūs neegzistuojate... tai tiesiog nepayks! Kūnas mirtingas: viskas, kas gimsta, neišvengiamai numirs. Todėl tikrai gera žinia yra tai, kad mes nesame šie mirtingi kūnai! Mes - dvasinės sielos, t.y. sąmonė, kuri persmelkia šį kūną. Mes - tai šis sugebėjimas jausti, norėti, mąstyti, veikti, mylėti ir kentėti. Tame yra gyvenimo jausmo esmė ir šis jausmas neišnyksta net ir mirties valandą!

Mes, t.y. sąmonė, esame amžini. Mes galime išreikšti save šiais grubiais materialiais kūnais, tačiau patys mes jais nesame. Būdami iš prigimties veiklūs mes nuolat ko nors trokštame: dabar man norisi ko nors saldaus, o dabar noriu tvirtai apkabinti mylimą žmogų. Kartais šie troškimai būna taurūs, o kartais - žemi ir šlykštūs... Dėl to nieko negalima kaltinti, tai mūsų troškimai. Materiali gamta, tobulai sukurta Aukščiausiojo Kūrėjo, tobulai mus aprūpina tuo, ko mes trokštame, ji patalpina gyvas būtybes į tokius kūnus ir tokią aplinką, kuri atitinka mūsų troškimus. Mūsų kūnas ir aplinka - tai tarytum drabužiai, o materiali gamta - siuvėja, kuri siuva mums šiuos drabužius, tobulai išmatavusi mūsų "figūrą" - troškimus, poelgius, mintis.

Paprastai gyvenimo pokyčiai vyksta pamažu ir nepastebimai. Mes augame, einame į mokyklą, bendraujame su draugais, dirbame, senstame... Gyvendami mes priimame vis naujus sprendimus, gimdome naujus troškimus - dalį jų mes sugebame realizuoti jau šiame gyvenime, kita dalis lieka pasąmonės gelmėse ir lydi mus į sekanti gyvenimą. Mirtis reiškia, kad mūsų kūnas tapo nebetinkamu sielos veiklai ir todėl materiali gamta mums suteikia naują kūną, kur mes galime toliau bandyti įgyvendinti savo įsisąmonintus ir neįsisąmonintus troškimus.

Tai vadinasi sielos persikūnijimu, arba reinkarnacija. Tokiu būdu mes nešame atsakomybę už savo veiksmus. Šiame gyvenime mes pjauname tai, ką pasėjome praeityje ir tuo pat metu kuriame savo ateitį (prisiminkime patarles: "ką pasėjai , tą ir pjausi", "kiekvienas savo laimės kalvis" ir daugybę panašių). Materialios gamtos neįmanoma apgauti. Jei mūsų poelgiai, mintys ir norai yra gyvuliški, tai mes ir gausime gyvulių kūnus - tai bus pats harmoningiausias sprendimas mūsų situacijai. Lygiai taip pat, jei mes laikome save turinčiais teisę prieš kitus naudoti prievartą, tai patys patenkame į situaciją, kada prieš mus bus naudojama prievarta (kita patarlė: "nekask kitam duobės - pats įkrisi"). Šią idėją labai vykusiai perdavė Vladimiras Vysockis, vienoje iš savo dainų:

Пускай был раньше дворником - родишся вновь прорабом,
А после от прораба до министра доростёшь!
Но если туп как дерево - родишся баобабом
И будешь баобабом тысчю лет, пока помрёшь!..

Jūs dabar galite pasakyti: "Atleiskite, tačiau kur čia ta geroji žinia!? Tai juk begalinė kankynė - suktis tame nesibaigiančiame ir pilname kančių gimimų ir mirčių rate!" Taip, jūs teisūs: materija negyva, ir tol, kol mūsų troškimai, jausmai ir norai bus nukreipti į ją, mūsų gyvenimas bus savo esme beprasmis. Materiali sąmonė tokia pat negyva, kaip ir pati materija. Tad kur gi išeitis?

Meilės prigimtis

Gali kilti mintis: o gal reikėtų savo jausmus, troškimus ir ketinimus sieti ne su negyva materija, o su gyvybe - su kitų gyvų būtybių norais, ketinimais ir jausmais? Tačiau santykiai su dvasine energija negali remtis tokiais pačiais principais, kaip kad santykiai su materialia energija. Materiali energija - žemesnė, todėl mes ir bandome nuolat ja manipuliuoti. Tačiau dvasinei energijai, t.y. dvasinei sielai toks principas netinka. Galima priversti kitą žmogų ką nors daryti ar derėtis su juo dėl materialinių vertybių, tačiau prievarta paveikti kito žmogaus ketinimus, jausmus ir troškimus praktiškai neįmanoma.

Santykių su kitomis dvasinėmis būtybėmis pagrindinis principas yra meilė. Meilė - tai noras duoti, skirtingai nuo materialių norų kažką gauti. Vedų filosofija tvirtina, kad būtent ši nesavanaudiška meilė ir yra mūsų sąmonės esmė, pilnas jos parsireiškimas, atnešantis tikrą pasitenkinimą. Visi žmonės ieško tokios nesavanaudiškos meilės santykiuose su artimaisiais, draugais, mylimaisiais, ar net su naminiais gyvūnais. Tačiau, deja, visi santykiai šiame pasaulyje yra laikini. Palikę šį kūną, mes turėsime palikti visus savo artimuosius, draugus, tėvus ir kitus brangius žmones ir kitame gyvenime jau kitos sielos bus mūsų tėvais, artimaisiais ir draugais.

Kita problema tame, kad mūsų noras mylėti ir duoti yra daug kartų didesnis, negu mūsų sugebėjimas priimti meilę. Siela yra be galo maža, tačiau jos prigimtinis troškimas mylėti - be galo didelis. Mes niekada negalime iki galo įvertinti kitų meilės, o tiki negali tobulai atsakyti į mūsų meilę. Mes pasmerkti nusivylimui. Pavyzdžiui, maža mergaitė prirenka mamai puokštę pačių gražiausių lauko gėlių, tačiau mama, užimta kasdieniškais rūpesčiais, per neapsižiūrėjimą išmetą šią puokštę į šiukšlių dėžę... Kaip išspręsti šias dvi problemas: laikinumo ir santykių su kitais pilnatvės?

Meilės tobulumas

Dvasinio žinojimo kultūra teigia, kad visišką pasitenkinimą mes gausime tik tada, kai savo pirminį troškimą mylėti nukreipsime į Dievą. Tarp visų asmenybių, kurias galime mylėti, Dievas yra pati unikaliausia. Jį vadina skirtingais vardais, aprašančiais Jo savybes. Jis - visa ko Kūrėjas, Visagalis, Visažinis, Praamžis. Iš visų begalinių jo savybių mums svarbiausia yra tai, kad Jis - Asmenybė, kuri gali patenkinti mūsų patį giliausią ir brangiausią troškimą - troškimą mylėti ir būti mylimiems. Sanskrito kalboje šie jausmai išreiškiami žodžiu "Krišna", kas reiškia "visų patraukliausias". Rusų kalboje taip pat yra išlikusi šio žodžio šaknis "kras-" ar "kraš-" (tokiuose žodžiuose kaip "украшить", "красивы", "красное солнышко", "красная площадь" ir kt.)

Kiekviena mūsų kūno ląstelė - tai mažytė būtybė, kurios sąmonė ribojasi tik ta ląstele, tačiau mūsų sąmonė - mūsų mintys, jausmai, norai, pojūčiai - apima visą mūsų kūną. Panašiai ir viskas kūrinijoje (ne tik materialioje, bet ir dvasinėje) yra tartum kūnas, kuriame pasireiškia Aukščiausioji Sąmonė - Jo mintys, jausmai ir troškimai. Būtent dėl to mes nuolat matome, girdime ir jaučiame Dievą, tačiau to nesuvokiame. Mes už medžių nematome miško, kadangi mūsų regėjimą aptemdė noras valdyti ir mėgautis materija. Per daugybę milijardų metų, praleistų materialiame pasaulyje, mes pamažu atpratome regėti Dievą, atpratome Jį mylėti...

Jašomatinandana Das (Rusija)