O dabar - dėmesio visiems skeptikams. "Iš kur aš galiu būti tikras, kad visa tai, ką jūs man sakote, yra tiesa?" Kiekvienas mąstantis žmogus susiduria su šiuo klausimu. Siūlau paskaityti ištrauką iš žymaus vedų filosofo ir dvasinio mokytojo Suhotra Svamio knygos "Šešėliai ir tikrovė"

ABEJONĖ IR TIKRUMAS


IPSE DIXIT

"Iš kur aš galiu būti tikras, kad tai, ką jūs man sakote, yra tiesa?" Kiekvienas mąstantis žmogus susiduria su šiuo klausimu. Vedų filosofija teigia, kad žinias mes gauname įvairiais būdais -  pramanomis. Sanskrito žodis "pramana" reiškia žinių gavimo šaltinį. Brahma-Madhva-Gaudiya sampradaya, t.y. vedų filosofinė mokykla, kurią atstovauja Krišnos Sąmonės judėjimas, pripažįsta tris pramanas: anumaną (loginį protavimą), pratjakšą (tiesioginį juslinį patyrimą) ir šabdą (autoritetingą liudijimą). Iš šių trijų šabda yra lemiama, tuo tarpu dvi likusios yra papildomos pramanos. Todėl kai mūsų klausia koks mūsų tikėjimo pagrindas, mes cituojame autoritetus: guru (dvasinį mokytoją), šastrą (vedų šventraščius) ir sadhu (kitus atsidavusius, kurie yra pasiekę aukštą guru ir šastros suvokimą).

Tačiau šiuolaikinėse Vakarų filosofinėse mokyklose įrodymas, besiremiantis autoritetu, nebėra laikomas labai vertingu. Tokį įrodymą priimta vadinti "ipse dixit" (jis pats taip pasakė). Ši lotyniška frazė kilusi iš Antikos laikų, kada vieno žymaus graikų išminčiaus mokiniai šitaip gindavo savo mokytojo idėjas, kai jomis suabejodavo oponentai. Šiuolaikiniams mąstytojams ipse dixit problema yra ta, kad visas įrodymas tėra žodžiuose. O žodžiai patys vieni nieko neįrodo.

LIUSI NARNIJOS ŠALYJE

C.S. Luiso apsakymas "Narnijos kronikos" puikiai iliustruoja sunkumus, su kuriais susiduria šiuolaikiniai žmonės, turintys reikalą su ipse dixit problema. Apsakymo siužetas toks: Liusi, kartu su trimis vyresniais už ją vaikais, svečiuojasi seno dėdės profesoriaus name. Ten jai nutinka keistas dalykas. Įėjusi į sieninę spintą ji pereina kiaurai ją ir patenka į kitą pasaulį, vadinamą Narnija. Kai ji grįžusi papasakoja visa tai kitiems vaikams, šie nusprendžia, kad tai jos fantazijos vaisius. Galiausia jie nutaria kreiptis į autoritetą - profesorių. Išklausęs vaikų pasakojimą, profesorius pareiškia, kad kadangi Liusi nėra nei beprotė, nei melagė, vadinasi ji sako tiesą. Tačiau Liusės vyresnysis brolis Piteris vistiek negali ja patikėti. Jis teigia, kad kiti vaikai taip pat ėjo į tą spintą, tačiau  nieko ten nerado. "Na ir kas?" - klausia profesorius. "Bet jei kas nors iš tikrųjų egzistuoja, vadinasi tai egzistuoja visą laiką" - atsako Piteris? "Ar tikrai?" - suabejoja profesorius. "Tačiau sere," - nenustygsta Piteris, - "nejaugi jūs tikrai manote, kad kiti pasauliai gali egzistuoti čia pat, tiesiog spintoje?" "Tai visiškai įtikėtina", - atsako profesorius.

Galime tarti, kad šioje istorijoje Piteris simbolizuoja racionalų šių laikų žmogų, kuris visiškai teisėtai abejoja vedų raštais ir juose aprašomais dalykais. Na o kai dėl senojo profesoriaus, tai, su visa derama pagarba, galima įtarti, kad jam jau nebetoli antroji vaikystė. Šiuolaikiniams modernistams vedose aprašyti kiti pasauliai - tai tas pat kas mažų vaikų ir kvaištelėjusių senukų išmislai. Tai, kad kažkoks pamaldus žmogus pamatė kažką, ką jis palaikė transcendentiniu pasauliu ir tai, kad jo guru, remdamasis kažkokia sena knyga, tai patvirtino, moderniam žmogui dar neįrodo, kad transcendentinis pasaulis tikrai egzistoja. Šiuolaikinį požiūrį galima apibendrinti kita lotyniška fraze: de ominus dubitandum - viskuo abejok. Šios frazės autorius - Renė Dekartas (1596 - 1650), moderniosios filosofijos tėvas. Kaip žinoma kiekvienam, studijavuiam Europos filosofiją, Dekartas abejojo ne tik ipse dixit autoritetais, bet ir savo paties pojūčiais. Šitaip viskuo abejodamas, jis priėjo prie garsiosios savo išvados cogito ergo sum - mąstau, vadinasi esu. Oksfordo universiteto profesorius A.J. Ayeris tai paaiškina šitaip: "aš negaliu abejoti tuo, kad egzistuoju, nes priešingu atveju nebūtų pačios abejonės. Jei nėra abejojančiojo, nėra ir abejonės. Vadinasi, jei aš abejoju, aš esu."

ŠIUOLAIKINIS PAŽINIMO METODAS

Taigi, abejonė buvo Dekarto išeities taškas. Taip viskuo abejodamas jis priėjo išvados, kad egzistuoja. Toliau sekdamas šiuo metodu jis priėjo daugelį kitų išvadų apie save ir aplinkinį pasaulį, kiekviename žngsnyje vis abejodamas tiek savo paties pojūčiais, tiek ir ankstesniais autoritetais. Šiuolaikiniam žmogui šis metodas atrodo visiškai natūralus ir priimtinas, tačiau Dekarto laikmečiui tai buvo tikras perversmas viduramžių intelektualinėje tradicijoje. Dekarto sistemingo abejojimo metodas davė pradžią šiuolaikiniam moksliniam racionalizmui.

Tačiau sugrįžkime prie mūsų istorijos. Kaip Dekartas susijęs su Liusi ir Narnija? Kaip jis pats rašė: "ieškodami tiesos mes turime atmesti viską, ko negalima įrodyti ir pademonstruoti aritmetiškai ar geometriškai." Kitaip tariant, ko nors realumas ar nerealumas gali būti patvirtinamas tik racionaliomis, matematinėmis ar geometrinėmis priemonėmis (anumana):  neužtenka, kad Liusi pamatė Narniją (pratjakša) ar kad ji gavo autoritetingą profesoriaus patvirtinimą (šabda). Jei anumana (logika) patvirtina, kad Narnija egzistuoja, vadinasi ji egzistuoja, net jei Piteris Narnijos ir nematė ar nesimokė apie ją mokykloje. Tačiau jei anumana to nepatvirtina, vadinasi Narnija neegzistuoja, nesvarbu ką pamatė Liusi ar ką pasakė profesorius.

Kaip pažymi fizikas Polas Deivisas, Dekarto teorija yra istorinis šiuolaikinės kvantinės fizikos precedentas. Kvantinė fizika pirmenybę atiduoda anumanai prieš pratjakšą ar šabdą. Kaip ir Dekartas, šiuolaikinis fizikas, spręsdamas kas yra tikra, o kas ne, remiasi matematine logika. Kaip ir Dekartas, jis teigia, kad matematinis įrodymas aukščiau net ir už tiesioginį juslinį patyrimą. Senas posakis "matyti reiškia tikėti" šiuolaikiniam fizikui nebegalioja. Mes nematome kvarkų, juodųjų skylių ir panašių dalykų, bet matematiniai skaičiavimai įrodo, kad jie yra. Vadinasi jie yra. Taškas.

KVANTINĖ NARNIJA

Kaip daugelis mūsų žino iš mokslo populiarinimo žurnalų ir knygų, kvantinė teorija teigia, kad egzistuoja "alternatyvūs pasauliai", kurie veikia mūsų pasaulį. Dabar tarkime, kad Liusi nustoja tvirtinti, kad ji matė Narniją, tačiau vietoj to pareiškia: "fizikai teigia, kad viskas pasaulyje remiasi matematiniais dėsniais. Jie taip pat teigia, kad matematiškai galima įrodyti, kad egzistuoja neribotas kiekis paralelinių pasaulių. Įvertinus neribotas teorines galimybes, aš esu visiškai tikra, kad vienoje iš šių paralelinių visatų egzistuoja vieta, vadinama Narnija." Profesorius sutinka, kad Liusi teisi. Tačiau Piteris protestuoja: "nejaugi jūs tikrai manote, kad kiti pasauliai gali egzistuoti čia pat, tiesiog spintoje?" "Tai visiškai įtikėtina", - atsako profesorius.

"Piteri, dabar tu jau turėtum atkreipti dėmesį į profesoriaus žodžius", įsikiša Liusi. "Tai ne pasakos. Tai mokslas. Tu visiškai teisėtai abejojai, kai aš pasakojau apie Narniją. Bet dabar mes kalbame apie fiziką. Mes esame tiek visko girdėję apie kvantinius pasaulius, kad šiais laikais Narnija tikrai nėra nieko naujo."

Daugelis išsilavinusių žmonių būtų linkę palaikyti Liusi. Tačiau Piteris vis dar abejoja ar "kvantizuota" Narnijos pasaka yra labiau įtikėtina. Ji sako: "Net jei pasakyčiau, kad dabar tavim tikiu, vistiek aš pats tos Narnijos nemačiau. Kvantinės fizikos specialistai teigia, kad paraleliniai pasauliai yra visiškai atskirti vienas nuo kito. Bendravimas tarp jų yra neįmanomas. Žmogus negali palikti vieno pasaulio ir patekti į kitą. Mes net akies krašteliu negalime žvilgtelti kaip ten žmonės gyvena. Tu ne tik negali pamatyti Narnijos, tu negali man duoti net rimtos priežasties ja tikėti, kadangi aš, kaip vaikas, niekada nesugebėsiu pats atlikti visų tų matematinių išskaičiavimų. Pripažinkite, Profesoriau, jūs verčiate mane priimti tą patį ipse dixit įrodymą, kaip ir anksčiau!"

Profesorius raminančiai ir tėviškai sako: "Nusiramink, Piteri. Pradžioje vienintelis Narnijos įrodymas buvo Liusės tiesioginis patyrimas. Mes negalime juo pasitikėti, kadangi, kaip ten bebūtų, Liusi tėra žmogus. O žmonės klysta. Tačiau logika yra aukščiau tiesioginio juslinio patyrimo. Todėl kvantinis aiškinimas yra labiau patikimas. Kadangi tavo juslinis patyrimas taip pat nepatikimas, tu negali juo remdamasis abejoti loginiais ir matematiniais įrodymais. Net jai tu ir negali suprasti matematinių kvantinės mechanikos išskaičiavimų, jie turi savo autoritetą ir šis autoritetas nėra ipse dixit. "

"Vadinasi jūs sakote kad kvantinė Narnija yra visiškai patvirtinta matematinių apskaičiavimų autoritetu?"

"Piteri, aš sakiau kad tai visiškai įmanoma. Aš negarantavau, kad tai tiesa. Esmė ta, kad mokslinė logika yra autoritetas, kurio reikia klausyti, jaunuoli."

Piteris atsako: "Be abejo, mokslinė logika yra labiau patikima, negu mažos mergaitės žodžiai, tačiau man atrodo, kad būtent jūs nesuprantate reikalo esmės. Jei mes tiesiog tikėsime, ką mums sako mokslininkai, ir netikrinsime ar tai tiesa ar ne, jie mums taps absoliučiais autoritetais. Tai nėra tas pat, kas teorinis autoritetas. Teorinį autoritetą aš galiu priimti, tačiau išklausęs galiu sutikti ar nesutikti su juo. Tuo tarpu absoliutų autoritetą ir visa tai, ką jis sako, aš privalau besalygiškai priimti, jei noriu įgyti žinių. Jūs pripažįstate, kad negalite garantuoti, kad tai, ką sakote apie Narniją, yra tiesa. Narnijos buvimo negalima patvirtinti ir tiesioginiu patyrimu. Nežiūrint to, jūs vistiek liepiate man priimti jūsų autoritetą. Tačiau kaip aš galiu žinoti, kad tai, ką jūs sakote yra tiesa?"

SAVAIME AKIVAIZDUS AUTORITETAS

Kitaip tariant, Piteris ir Profesorius nesutaria ar logika yra autoritetas. Profesoriaus teigimu, jei kas nors yra paremta moksline logika (kuri, jis pripažįsta, nėra būtinai teisinga), tai ši logika turi būti pripažinta kaip autoritetas. Piteris ginčija, kad logika pati savaime dar nėra tiesos garantas. Jis kaltina Profesorių (ir šiuolaikinį mokslą), kad šie verčia jį ir kitus mokinukus tikėti neregėtais dalykais, tokiais kaip Narnija. Iš esmės, tai yra tas pats Dekarto atmestas ipse dixit autoritetas. Piterio "maištą" prieš logikos autoritetą vertėtų ypatingai pabrėžti. Šiuolaikinių racionalistinių sistemų silpna vieta yra ta, kad jų pretenzijos į autoritetą yra logiškai neįrodomos. Pavyzdžiui, ar galima logiškai įrodyti Profesoriaus teiginį, kad logika yra tobulesnis žinių gavimo metodas? Pats Profesorius sutinka, kad logika negarantuoja tiesos. Vietoj to, jis operuoja tikimybėmis - "tai visiškai įtikėtina". Bet jei logika negali garantuoti tiesos, tai kaip mes galime teigti, kad kas nors net ir tikimybiškai egzistuoja? Taigi, Profesoriaus teiginys, kad logika yra aukštesnis pažinimo būdas, pats nėra logiškas.(1) Vadinasi, jo argumentas apie logikos autoritetą tėra tuščias teiginys. Faktiškai, Profesorius siūlo aksiomą: "Logika yra autoritetas, todėl kad AŠ taip sakau." Tačiau kodėl mes turėtume priimti šią aksiomą vien todėl kad jis taip sako? Būtent čia yra Piterio "maišto" esmė. Lygiai taip pat mes negalime įrodyti juslinio patyrimo (pratjakšos) autoriteto, remdamiesi pačiu jusliniu patyrimu. Mūsų juslės yra ribotos. Jos negali įrodyti, kad nėra jokios realybės už juslinio patyrimo ribų. Todėl nėra visiškai jokio pagrindo suteikti jusliniam patyrimui aukščiausią autoritetą sprendžiant ar kas nors egzistuoja ar ne.

Kaip ir Piteris, vedų pramana skiria šiuos du žinių gavimo šaltinius: logiką ir autoriteto liudijimą (šabdą). Žodis "šabda" reiškia "garsas", tačiau autoritetingas vedų liudijimas yra vadinamas "šabda-brahman" - dvasinis garsas. Tai yra visiškai atskira žinių gavimo kategorija, besiskirianti nuo anumanos (logikos) ir pratjakšos (tiesioginio juslinio patyrimo). Dvasinis garsas, priešingai paprastam garsui, yra "svata-pramana". Tai reiškia, kad jo autoritetas yra savaime akivaizdus ir nereikalaujantis tolesnių įrodymų. Jam patvirtinti nereikia kitų pramanų: pratjakšos ar anumanos. Šrimad Bhagavatam (vienas svarbiausių Vedų šventraščių, vert. past.) nurodo esminį skirtumą tarp dvasinio garso, turinčio savaime akivaizdų autoritetą, ir paprasto garso.

dharmam tu saksad bhagavat-pranitam
na vai vidur rsayo napi devah
na siddha-mukhya asura manusyah
kuto nu vidyadhara-caranadayah

"Autoritetingi religijos įstatymai tiesiogiai ateina iš Aukščiausio Dievo Asmens. Šių įstatymų negali nustatinėti net ir didieji išminčiai, pusdieviai ar Siddhalokos valdovai. Ką ir bekalbėti apie demonus, paprastus žmones ir kitus" (Šrimad - Bhagavatam 6.3.19)

Dievo sakomi žodžiai turi visišką tiesos autoritetą. Pats Krišna yra Aukščiausioji Tiesa - Param Brahmanas. Bhagavad Gita (10.12-13) teigia, kad didieji išminčiai, tokie kaip Asita, Devala ir Vyasa "patvirtina" šią tiesą. Tačiau tai nereiškia, kad Krišnos žodžiai turi būti kieno nors kito patvirtinti. Jų teisingumas nepriklauso nuo to, ar kas nors juos patvirtins ar ne. Minėtieji išminčiai, cituodami Krišnos žodžius, patvirtina žiną tiesą. Todėl vedos pripažįsta šiuos išminčius autoritetais, kurių žodžiai visada teisingi, tačiau jų autoritetas ateina iš Krišnos. Tačiau nei išminčiai, nei paprasti žmonės, pusdieviai, angelai ar velniai patys savaime neturi aukščiausio neginčijamo autoriteto. Panašiai ir juslinis patyrimas bei logika neturi akivaizdaus autoriteto, jie priklauso nuo šabdos. Pavyzdžiui, aš patiriu, kad žmonės miršta. Loginis mąstymas mane verčia klausti ar tikrai visi žmonės, įskaitant ir mane, mirs. Tačiau mano juslės ir protas negali padėti tvirtai atsakyti į šį klausimą. Aš turiu kreiptis į autoritetingą liudijimą. Iš jo sužinojus, kad visi žmonės, įskaitant ir mane, tikrai mirs, logika mane verčia klausti toliau: "kam šis gyvenimas?" Kaip ir anksčiau, juslės ir protas negali man duoti tvirto atsakymo. Tik šabda yra tvirtas autoritetas.

Anumana (pvz. kvantinė fizika) gali mums duoti loginį pagrindą tikėti kitų pasaulių egzistavimu. Tačiau jokia logika nepadės mums betarpiškai patirti šių pasaulių net ir šioje materialioje dimensijoje, ką ir bekalbėti apie dvasinės dimensijos realybes (Vaikunthą). Dvasinė dimensija gali tapti akivaizdžia tik šabdos keliu, t.y. girdint tyrą dvasinį garsą ateinantį iš Dievo ir Jo autoritetingų atstovų. Kita vertus, šabda nėra laikomas garsas, sklindantis iš lūpų žmogaus, neturinčio akivaizdaus autoriteto, t.y. to, kuris remiasi tik pratjakša ir anumana. Toks autoritetas nėra absoliutus. Jei mes, tartum papūgos, kartojame tokių žmonių žodžius, tai tėra tas pats ipse dixit autoritetas, kuris nieko nepatvirtina.

UŽDARA SAVYJE LOGIKA

Tačiau ar mes, vedų filosofijos pasekėjai, nedemonstruojame savo ribotumo, remdamiesi šabda kaip tiesos garantu? Ar yra kas nors labiau abejotino už apeliaciją į kažkokio tai autoriteto neklystamumą? Taip, yra: tai pačios absoliutaus autoriteto sampratos atmetimas. Tam tikra prasme aš negaliu abejoti pačia absoliutaus autoriteto sąvoka, nes jei aš ja abejoju, aš suteikiu absoliutų autoritetą savo abejonei (anumanai). Dekartas yra žinomas kaip absoliutus racionalistas. Pagrindinė jo filosofijos (vad. kartezinio principo) idėja yra ta, kad anumana turi aukščiausią autoritetą. Dekartas manė, kad protas, remdamasis pačiu savimi, gali prieiti prie visiško tikrumo apie pagrindinius egzistencijos dalykus: aš egzistuoju, Dievas egzistuoja, geometrinė logika yra aukštesnė už visus kitus pažinimo būdus. Šiais laikais filosofų tarpe yra madinga atmesti Dekarto logiką, liečiančią Dievą ir sielą. Jie teigia, kad ši logika buvo tik jo krikščioniško auklėjimo palikimas. Tačiau pagrindinė kartezinio principo idėja - kad protas pats turi nuspręsti kas yra tikra, o kas ne - tebelieka privaloma vakarų filosofijos dogma. Šios filosofijos terminologija, proto priimtos loginės išvados vadinamos apriori, t.y. akivaizdžiomis. Jei bet koks tikras žinojimas gali būti pasiektas tik loginių abejonių keliu, tada tikrai - de ominus dubitandum, "viskuo abejok".

Dekartas bandė pagrįsti savo logiką (aš mąstau, vadinasi aš esu) tapatindamas mąstymą (aš mastau) su pačiu savimi, savo siela (aš esu). Kadangi jis buvo krikščionis, teiginys "aš esu", jam reiškė "aš esu amžina siela, mąstanti, todėl besiskirianti nuo materijos". Ši nefizinė tapatybė ir tapo pagrindu, kuriuo rėmėsi visa "nepaneigiama" kartezinė filosofija. Tačiau iš tikrųjų šis samprotavimas viso labo gali pasakyti tik tiek, kad aš mąstau dabar, vadinasi aš egzistuoju dabar. Tačiau mūsų "aš" ne visada mąsto. Kartais mes būname visiškai nesąmoningoje būsenoje, pavyzdžiui giliai miegodami ir nesapnuodami. Jei mąstymas ar loginė abejonė yra mano egzistavimo prielaida, tačiau aš mąstau ne visada, vadinasi tai neįrodo, kad aš visada egzistuoju. Teiginys "aš mąstau, vadinasi aš esu" yra ne daugiau ir ne mažiau pagrįstas, negu teiginys "aš miegu, vadinasi aš nesu". Vadinasi, anumana uždara pati savyje negali duoti patikimo amžinos būties arba nebūties pagrindo.

Kita problema yra tai, kad uždara savyje logika veda į paradoksą. Kiekvienas, kuris reguliariai naudojasi kompiuteriais, žino, kad jie kartais "pakimba", t.y. nustoja funkcionuoti ir negali vykdyti tolimesnių komandų. Vienintelė išeitis tokiu atveju - išjungti ir vėl įjungti visą sistemą. Kompiuteris "pakimba" tada, kai patenka į loginę "kilpą" iš kurios negali ištrūkti. Lygiai taip pat mūsų protas patenka į loginę kilpą bandydamas laikytis pagrindinės Dekarto taisyklės: "viskuo abejok". Jei šis teiginys yra teisingas, vadinasi jis neteisingas, nes liepdamas viskuo abejoti, jis neleidžia abejoti pačia būtinybe viskuo abejoti. Vadinasi, jis prieštarauja pats sau. Tačiau jei šis teiginys neteisingas, vadinasi jis teisingas, kadangi jo klaidingumas verčia toliau viskuo abejoti. Ir vėl iš naujo: jei jis teisingas, vadinasi jis klaidingas ir taip be galo. Iš šios loginės kilpos nėra jokios išeities, kadangi ji uždara savyje ir nėra nieko už šios kilpos ribų, kas galėtų padėti iš jos išeiti. Teiginio logika gali remtis tik pačia savimi. Todėl norint kad logika būtų prasminga. ji turi būti nukreipta į kažką, esantį anapus jos, lygiai kaip ir "pakibęs" kompiuteris gali pradėti funkcionuoti vėl tik įsikišus išoriniam operatoriui. Tiesa yra anapus anumanos. 

Pagaliau, trečia problema yra ta, kad net pats Dekartas nesugebėjo įgyvendinti šio savyje uždaros logikos principo. Jis darė įvairius bandymus patikrinti savo loginėms teorijoms, vadinasi naudojosi pratjakša, tam kad patvirtintų anumaną. 

AŠ NESU MANO PROTAS

Dekarto ketinimai nebuvo bedieviški. Jo įsitikinimu, maksima "mąstau, vadinasi esu", turėjo padėti žmonėms nesunkiai suvokti savo dvasinę tapatybę: aš esu ne kūnas, bet mąstanti siela. Dekartas tikėjosi, kad ši loginė analizė padės suteikti religijai racionalų pagrindą. Deja, Dekarto metodas nepadėjo žmonėms suvokti jų dvasinės tapatybės, kadangi jis sielą sutapatino su protu.

Vedų šabda atskleidžia tiesas, kurių protas, besiremiantis pats savimi, negali pažinti. Viena iš šių vedinių tiesų skelbia, kad protas yra subtilus sąmonės apvalkalas, tarytum dūmų debesis, gaubiantis liepsną. Liepsna lyginama su siela, nes ji skleidžia šviesą, t.y. sąmonę. Kartais liepsnos beveik nematyti, tačiau iš laužo virsta dūmų kamuoliai. Tokia liepsna - tai siela majoje, t.y. būsenoje, kai ji yra užmiršusi Dievą. Iš tokios būsenos atsiranda protas, lygiai kaip iš nešvariai degančios liepsnos atsiranda dūmai. Dūmai ir liepsna yra glaudžiai susiję, tačiau jie turi priešingas savybes: liepsna skleidžia šviesą, o dūmai ją temdo.

Sanskrito kalba protas vadinamas "čančala", t.y. nepastovus. Kartais jis būdrauja, kartais sapnuoja, kartais giliai miega. Kai sielos liepsna yra užtemdyta, šios trys būsenos klaidina sąmonę. Todėl mes neteisingai sakome pvz. "aš galvoju", "vakar aš sapnavau", "aš buvau be sąmonės" ir pan. Tačiau liepsna, t.y. siela dega visą laiką, nežiūrint į dūmus, kurie ją dengia. Nepastovus protas nuolat pasiduoda išoriniams juslių dirgikliams. Per protą ir jusles sielos dėmesys nukreiptas į nuolat kintantį išorinį materialų pasaulį. Šis neteisingas sąmonės nukreipimas ir yra samsara čakros (gimimų ir mirčių rato) sukimosi priežastis.

Kadangi protas negali pats sau suteikti žinių, jis turi priimti netobulą informaciją iš netobulų juslių. Suklaidintas šios nepatikimos informacijos, protas daro klaidas. Jei, nežiūrint viso to, mes užsispyrę manome, kad protavimu pasieksime neabejotiną tiesą, mes atsiduriame iliuzijoje. Tarkime, kad jūs ir aš sutinkame, kad pagal elementarius loginius ir empirinius dėsnius, vienas plius vienas yra du. Tuo remdamiesi, mes įkuriame filosofinę mokyklą "vienas plius vienas lygu dviems". Mes metame iššūkį kitoms filosofinėms mokykloms, kurios su tuo nesutinka. Mes iškviečiame juos į diskusiją ir sutariame, kad pralaimėjusieji turėtų iškratyti laimėjusiems savo pinigines ir gali sau pasilikti tik po vieną banknotą. Konkuruojančios mokyklos "vienas plius vienas gali būti ir vienas" atstovas priima mūsų iššūkį ir sutinka dalyvauti diskusijoje. Jis pasiima pipetę ir užlašina vieną vandens lašą ant lygaus stiklo pavišiaus, o po to į tą pačią vietą atsargiai užlašina dar vieną  lašą. Mūsų nemaloniam nustebimui, rezultatas yra ne mūsų naudai. Mes pralaimime apgauti savo proto ir juslių. Atidavę savo pinigus, pamatome, kad mano piniginėje liko dešimties, o jūsiškėje - vieno dolerio banknotas. Norėdami po llygiai pasidalinti pinigus, mes vėl susiduriame su rimta filosofine problema: mano juslės sako, kad mes turime du banknotus, o jūsų protas sako - kad vienuolika dolerių. Mes susiginčijame: "tikėk savo akimis! Juk čia du!" - "Tikėk savo protu! Juk čia vienuolika!" Taip bardamiesi mes paleidžiame savo filosofinę mokyklą.

KAIP AŠ GALIU TIKĖTI ŠABDA?

Šis ginčas dėl dviejų banknotų nėra vien tik juokinga hiperbolė pavargusiam skaitytojui. Nesutarimai tarp racionalistų (tikinčių savo protu, t.y. logika) ir empirikų (tikinčių savo akimis, t.y. juslėmis) tokie pat seni, kaip ir pati Vakarų filosofija. Tarytum išdykę vaikai, palikti be priežiūros, pratjakša ir anumana nuolat tarpusavyje ginčijasi ir pešasi, kai tik jų autoritetingas tėvas, šabda, juos palieka vienus. Mūsų dienomis anumana ima viršų prieš pratjakšą. Tačiau kaip matome iš istorijos, tai ilgai nesitęs. Fizikos mokslo superžvaigždė Stivenas Hokingas savo knygoje štai ką rašo apie ne-vedinę anumaną: "mes statome vieną loginę teoriją ant kitos. Negaliu atsikratyti įtarimo, kad mes viso labo konstruojame labai efemerišką kortų namelį."

Deja, šiuolaikiniai intelektualai būtent vedinę šabdą linkę laikyti tokiu kortų nameliu, t.y. ipse dixit autoritetu, kurį Dekartas atmetė. Todėl, nepaisant visų abejonių, jie linkę pasikliauti anumana kaip patikimiausiu žinių gavimo šaltiniu, nors jis ir nėra tobulas. Semantikoje (teorijoje apie kalbinį bendravimą) yra trys taisyklės, kurias įgyvendinus galima pademonstruoti skirtumą tarp šabdos ir ipse dixit teiginių. Jei aš noriu sužinoti ar teiginys turi tikrą autoritetą, aš turiu: a) žinoti ką tas teiginys reiškia; b) žinoti teisingą būdą, kaip jį patikrinti; c) turėti gerą įrodymą juo tikėti. Visų pirma, norėdamas sužinoti ką teiginys reiškia, aš turiu būti susipažinęs su atitinkama mokslo sritimi. Pavyzdžiui, aš negalėsiu sužinoti ką reiškia žodžiai "nondeterministinis", "polinominis" ir pan., jei aš bandysiu juos aiškinti iš sodininkystės, krepšelių pynimo ar literatūrologijos mokslų taško. Norėdamas sužinoti jų reikšmę, aš turiu studijuoti kombinatorikos mokslą. Lygiai taip pat, norėdamas sužinoti ką reiškia teiginys "šabda yra garsinis Krišnos įsikūnijimas", aš turiu susipažinti su šia žinių sistema (parampara), kuri ir perduoda pačią šabdą.

Antra, aš patikrinu teiginį "šabda yra garsinis Krišnos įsikūnijimas" pasitelkdamas tris autoritetingus paramparos žinių šaltinius: guru (dvasinį mokytoją), šastrą (vedų šventraštį) ir sadhu (aukštą dvasinį vedų suvokimą pasiekusį žmogų). Jei aš perskaitau šį teiginį šastroje, aš jį patikrinu pasitelkęs guru ir sadhu. Jei išgirstu jį iš guru, tikrinu pasitelkęs šastrą ir sadhu, o jei išgirstu iš sadhu - šastrą ir guru.

Galiausiai, yra labai geras pagrindas tikėti teiginiu "šabda yra garsinis Krišnos įsikūnijimas". Žmogus, kuris savo jusles ir protą padaro savo autoritetais, yra jų supančiojamas, vadinasi, supančiojamas savo neišmanymo. Kitoms gyvoms būtybėms šis neišmanymas yra natūralus, tačiau žmogui jis yra yda, kuri gimdo kitas ydas. Ipse dixit garsas neturi galios išvaduoti žmogaus iš ydingų proto ir juslių poreikių. Kiek ipse dixit'ų jis besiklausytų, jis tebelieka jų supančiotas; žmogus lieka gyvulio egzistencijoje: pagrindiniai jo gyvenimo interesai lieka valgymas, miegas, seksas ir gynyba. Tačiau šabda, suvokta ir patikrinta minėtais būdais, turi galią iš esmės pakeisti tą, kuris jos klauso. Ipse dixit to padaryti negali. Kaip rašo Šrila Prabhupada "Bhagavad Gitoje, kokia ji yra": "Tobulos žinios, gautos iš Aukščiausiojo Dievo Asmens yra kelias į išsivadavimą." Sąmonės išsivadavimas nuo proto ir juslių diktato, o taip pat nuo neišmanymo ir ydų, aiškiai matomas einančiuose šiuo keliu. Betarpiška apvalančios šabdos galios patirtis įtikina jos autoritetingumu. Galiausiai, kai nuoširdus atsidavęs ateina iki šio išsivadavimo kelio (šabdos klausymosi kelio) pabaigos, Krišna save asmeniškai atskleidžia kaip Absoliutus Žinojimas, Absoliutus Žinantysis ir Absoliutus Žinojimo Objektas. Ši visiško tiesos suvokimo būsena ir vadinasi Krišnos sąmonė.


Na kaip? Čia tik įvadas! Jei susidomėjote, siūlau perskaityti visą knygą. Ją galite įsigyti originalo kalba (angl. "Substance and Shadow") arba rusų kalba ("Тень и реальность").