Grįžti atgal

© 2000-2004, doktor O.G.Torsunov,
www.torsunov.ru

Vaikų auklėjimas
Turinys:


Tipiški charakteriai

Vedos sako, kad yra keturių tipų individai.Pirmas tipas – tai mokslininkai arba žmonės, turintys polinkį studijoms ir tyrinėjimams. Jie ne tik patys siekia pažinimo, bet ir stengiasi šviesti kitus. Jie nuo vaikystės siekia teisingumo, nori kažko mokytis, atidžiai išklauso tai, kas jiems sakoma. Jiems būna labai sunku, kai jie nesuvokia kokių nors dalykų, kuriuos jiems bando įteigti tėvai. Svarbiausias šių žmonių bruožas – sąžiningumas. Jų neįmanoma papirkti. Jeigu vaikui šis bruožas nėra būdingas ir jis gali leistis į nelabai aiškius kompromisus, tai reiškia, kad jis yra kitokio tipo individas.

Antras tipas – žmonės, linkę valdyti, vadovauti, ką nors ginti arba primesti savo gyvenimiškas nuostatas kitiems. Jie bet kokia kaina stengiasi sukurti teisingą gyvenimą, dažnai užima vadovaujančius postus arba kaip nors kitaip randa sau vietą valdžios struktūrose. Pagrindinis jų charakterio bruožas – teisingumas ir gailestingumas. Jeigu žmogus siekia teisingumo ir mano, kad turi visus priversti elgtis teisingai ir pats stengiasi taip elgtis, tai jis priklauso būtent šiam tipui. Jie turi ryškiai išreikštą norą ginti silpnesnius ir dažniausiai siekia užimti kokį nors postą valdžioje, nuo policininko iki prezidento, priklausomai nuo savo intelekto lygio, nuo sąmonės lygio. Jie taip pat mėgsta politinę veiklą, narplioti kolektyve susiklosčiusius santykius ir turi stiprų atsakomybės ir pareigos jausmą. Jeigu iš tokio vaiko mes norėsime padaryti akademiką, tai jis gyvenime susidurs su dideliais sunkumais.

Trečias tipas – žmonės, linkę į prekybą ir ūkinę veiklą. Svarbiausi jų bruožai – dosnumas, noras praturtėti ir praktiškumas. Jie taupūs ir mėgsta, kaip dabar priimta sakyti, daryti biznį. Dar būdami vaikais, jie mainosi žaislais, kažką kolekcionuoja ir stengiasi pasižymėti kokioje nors veikloje. Jie visaip siekia naudos.

Ketvirtas tipas – žmonės, kurie mėgsta meistrauti, daryti kokius nors konkrečius ir praktiškus darbus. Viską nori daryti savo rankomis. Užsiėmę mėgstamu darbu, jaučia didelį pasitenkinimą. Jie neturi bent kiek didesnio noro daryti biznį ar siekti valdžios, nesiekia ir didesnio pažinimo. Svarbiausias charakterio bruožas – darbštumas.

Dar yra penktas tipažas, bet jis neatitinka vedinių standartų. Jis atsiranda tada, kai tėvai neišsiaiškino gimusio vaiko charakterio arba vėliau nuslopino jo polinkius. Reikia pažymėti, kad tokie atvejai jau būna nulemti. Rezultate pozityvios vaiko charakterio savybės užgniaužiamos ir suaugęs jis nežino, kuo jam užsiimti. Jis nesusigaudo, kokius turi polinkius ir koks jo gyvenimo tikslas. Šios kategorijos žmonės laikomi nevykėliais, o jų dalia – atrasti savo vietą gyvenime. Tokie žmonės labai kenčia.

Todėl svarbiausia tėvų užduotis – sužinoti, koks vaiko charakterio tipas, o jų pareiga – nuo mažens visokeriopai ugdyti geriausius jo bruožus ir polinkius. Tai truputį skiriasi nuo mūsiškio supratimo apie tėvų pareigą vaikui – leisti jį į prestižinę mokyklą, surasti turtingą žmoną ir t.t.

Vaikų auklėjimo būdai

Keturis charakterio tipus atitinka keturi auklėjimo būdai.

Pirmasis būdas – dorybingas auklėjimas. Jis įmanomas, kai su vaikais bendradarbiaujama, kas jau savaime yra dorumas. Tai atvejis, kai tėvai supranta, kad prieš juos asmenybė, o ne daiktas ar iškritęs jų kūno gabalas; kad tai yra ne jų nuosavybė ir net ne “mūsų mažuliukas”, o savarankiškas individas, kuris jau pragyveno daugybę gyvenimų ir dar nežinia kiek pragyvens, visai mūsų nepasigesdamas. Dėl persipynusių likimų jis panašus į dabartinius tėvus, bet nereikia jo laikyti savo kopija. Jeigu šeimoje vyrauja toks supratimas, tėvų ir vaikų bendravimas bus teisingas, jų santykiuose bus daugiau jautrumo ir delikatumo. Vaikas savaime pripažįsta tėvų autoritetą, jaučia jiems pagarbą ir yra paklusnus.

Antras būdas – auklėjimas aistroje. Jis vyksta pagal principą: aš – tau, tu – man. Kitaip sakant, jei būsi geras vaikas, skolingi neliksim, o jei neklausysi – tai nieko ir negausi. Tai auklėjimas iš materialaus suinteresuotumo pozicijų.

Trečias būdas – auklėjimas neišmanyme, kai prieš vaiką naudojama prievarta arba kai jis lepinamas.

Ketvirtas būdas – kai tėvai į savo vaiką visai nekreipia dėmesio: “Kaip nori, taip tegu ir gyvena. Visi vaikai taip užaugo ir nieko baisaus. Visi rūko, visi išgeria”.

Auklėjimo būdų priežastys

Trys paskutiniai auklėjimo būdai – neteisingi. Jie atsiranda, kai tėvai vaiką laiko tam tikru savęs pratęsimu, kuris negali egzistuoti pats savaime ir yra jų nuosavybė. Tokiu atveju teisingas auklėjimas neįmanomas, tai nulinis variantas. Netikras vaiko ego būtinai sukils prieš tėvų valią. Tai vyksta automatiškai, nežiūrint, norim mes to ar ne.

Panagrinėkim smulkiau, kokios neteisingo auklėjimo priežastys kiekvienu atskirai paimtu atveju.

Auklėjimas aistroje atsiranda, kai tėvai nuoširdžiai tiki, kad vaikas ką nors darys tik tada, kai jis bus materialiai suinteresuotas, priešingu atveju jis nieko nedarys. Tokios koncepcijos šaknys – nenoras bendrauti, na, o jeigu jau prisieina tai daryti – reikia būtinai gauti kažkokią naudą. Šiuo atveju vaiko asmenybė tėvų nedomina, jiems tik rūpi, kad jis ką nors darytų. Sakykim, jų tikslas – priversti jį ruošti pamokas. Kaip tai padaryti? Paprasčiausias variantas – vaikui už tai kažką pažadėti. Tokio auklėjimo priežastis paprasta – jie nevertina vaiko kaip asmenybės, jiems rūpi tik rezultatas.

Auklėjimas neišmanyme – tai atvejis, kai tėveliai vėlgi nuoširdžiai tiki, kad vaiko asmenybę galima keisti, panaudojant prievartą. Pati koncepcija, kad galima palaužti kažkieno valią ir priversti vykdyti savo norus, yra neišmanymas. Tokių tėvų mąstysena nelabai originali: “Kadangi tu mano sūnus, tai niekur nedingsi, galiu iš tavęs tyčiotis, kiek patinka. Galiu pastatyti į kampą, apšaukti asilu, iškeikti, o galiu ir prilupti, nes dar nesi tiek suaugęs, kad reikėtų su tavimi skaitytis". Jie nesupranta, kad kiekviena gyva būtybė, taip pat ir jų vaikas, turi dvasinę prigimtį. Tačiau bet koks vaikas – visiškai skirtinga asmenybė, kuri pateko į mūsų rankas karmos dėsnių, arba likimo valia. Jo atžvilgiu mes turime tam tikras pareigas. Jeigu jų nevykdome, sekančiame gyvenime automatiškai gauname tokį pat likimą, kokį mes paruošėme savo vaikui. Tėvams jis yra kaip ir Dievo atstovas, tik jis dar mažas ir negali mums labai pasipriešinti. Kaip mes su juo elgsimės, taip paskui ir gyvensime. Retai apie tai susimąstome, užtat ateina kitos mintys: kodėl visi manęs nekenčia, o vyras irgi skriaudžia? Reikia pasižiūrėti, kaip mes elgiamės su tais, kurie nuo mūsų priklauso, ir tada viskas paaiškės.

Auklėjimo aistroje pasekmės

Jeigu vaikui nuolatos tvirtinama: padaryk tą ir aną, už tai tu gausi štai ką, – reiškia, meilė darbui jam absoliučiai neskiepijama. Vietoj to jis pratinamas prie rezultatų, ir čia gali būti du variantai.

Pirmasis – kai vaikas inteligentiškas, jis panorės būti mokslo pirmūnu. Jis supras, kad šiam tikslui visai nebūtina labai gerai mokytis, užtenka įgyti mokytojų pasitikėjimą, arba nusirašinėti, ar dar ką nors sugalvoti – būdų užtenka. Vaikas mokysis tik dėl pažymių, todėl vėliau greitai viską užmirš. Taip surėdyta mūsų atmintis: žmogus ilgai prisimena tik tai, ką jis daro su meile. Todėl, gavęs raudoną diplomą, jis neturės jokio praktinio supratimo apie savo specialybę. Jis mokinosi tik dėl diplomo ir domėjosi tik pažymiais. Viso to rezultate susiformuoja charakteris, kurio pagrindinis bruožas – savanaudiškumas. Jis skirsto – šita mokytoja gera, parašė man dešimt balų, o štai ši – velnio pusė, vos penkis išspaudė. Taip atsiranda pyktis, godumas, egoizmas, apgaulė. Ir pirmieji, kurie tai patiria savo kailiu, yra tėvai. Kai toks sūnus užauga, jis tėvams pareiškia: “Ką gero jūs man padarėte? Nieko! Todėl ne taip jau baisiai aš prie jūsų prisirišęs”. Taigi, ką pasėsi, tą ir pjausi. Laikas mėtyti akmenis ir laikas rinkti akmenis.

Antrasis variantas – vaikas įgyja gudrumo ir tam tikros diplomatijos. “Mama, tėti! Aš baigsiu mokyklą dešimtukais, o jūs man už tai – motociklą! Sutariam?” Jis pats siūlo tokius santykius, ir čia jau negali būti jokios kalbos apie kokią nors meilę – darbui ar tėvams. Vaikas darosi šaltas ir abejingas savo santykiuose su artimaisiais, būsima žmona. Viską užgožia naudos siekimas. Toks žmogus pasmerktas kančioms.

Auklėjimo neišmanyme pasekmės

Čia irgi galimi keli atvejai. Pirmuoju atveju tėvai vaiko visiškai nekontroliuoja, nes galvoja, kad taip geriausia, arba tiesiog neturi laiko juo užsiimti. Vaiką auklėja gatvė, ir jis gali užaugti nevaldomas.

Antruoju atveju tėvai labai prisirišę prie rezultatų. Jeigu vaikas kažką padaro ne taip, jo pradeda nekęsti, mušti ir visaip engti. Taip vyksta todėl, kad tėvai nemato asmenybės, o tik tai, ko jie nori iš vaiko. Šiuo atveju pagrindinis auklėjimo metodas – prievarta. Tėvai įsitikinę, kad galima palaužti vaiko valią, ir jis bus paklusnus. Jie nežino, kad tikrąjį paklusimą duoda intelektas, ir bando įveikti vaiko egoizmą, o tai yra nedėkingas darbas. Jeigu žmogaus netikras ego vis dėlto palūžta, jis pradeda sirgti chroniškomis ligomis ir atsiranda koks nors nepilnavertiškumo kompleksas. Vaikai nuo tokių santykių dažnai suserga apendicitu. Kai jiems nuolatos tvirtinama: “Negalima, negalima ir dar kartą negalima”, – kenčia žarnynas, kurio būklė priklauso nuo žmogaus veiklos. Jeigu vaikui nieko neleidžiama daryti, tai jį ištinka apendicitas – žarnyno uždegimas, ir jis gali numirti. Mirtis ištinka dėl draudimo, o ne dėl to, kad jam nepasisekė. Faktiškai tai žmogžudystė, ir žmogus, ją įvykdęs, būtinai bus nubaustas.

Impersonalistinio auklėjimo pasekmės

Šiame degradacijos amžiuje vyksta žmonių susvetimėjimas. Jų santykiai darosi vis šaltesni, jie jau negali suprasti, kokią didžiulę laimę gali teikti mus supantys žmonės, kokia bendravimo prasmė. Prarandamas asmeniško bendravimo noras. Tėvai galvoja, kad su tuo vaiku – vienos problemos. Koks skirtumas, ar jį auklėsi, ar ne, jiems tai tiesiog neegzistuojantis objektas. Gerai ar blogai pasielgė – nesvarbu. “Šiandien aš gavau dešimt balų!” – “Gerai.” – “O šiandien man nepasisekė…” – “Uhu”.

Yra tokia istorija. Viena mergina sutiktiems žmonėms ėmė dalinti ženklelius su užrašu “Tu man reikalingas!” Ženkliuką ji prisegdavo žmogui prie krūtinės, ir duodavo jam dar vieną tokį patį, perspėdama, kad jis jį turi atiduoti artimam žmogui kartu su kitu, paties padarytu ženkliuku, kurį tas, savo ruožtu, turi duoti dar kitam žmogui. Ir taip toliau, supratote? Visa tai ji darė už ačiū. Vieną kartą ji įteikė tokį ženklelį kažkokiam jaunuoliui, o tas savąjį, paties padarytą, padavė savo viršininkui. Jaunuolis buvo perspektyvus darbuotojas, ir viršininkas jo poelgio nesuprato: “Kam tu man jį davei, juk aš tave ir taip gerbiu?” Jaunuolis atsakė, kad aš jus vertinu ne tik kaip savo viršininką, bet ir kaip žmogų, todėl – priimkite, prašau. Tas nusistebėjo, bet ženkliuką paėmė ir namuose atidavė jį sūnui. Sūnus apsiverkė, o nusiraminęs paaiškino: “Rytoj aš būčiau nusižudęs, nes tu per visą gyvenimą nekreipei į mane jokio dėmesio. Bet dabar aš to nepadarysiu”. Tai nuasmenintų, taip vadinamų, impersonalistinių santykių, pavyzdys. Jie vis labiau plinta visuomenėje, ir ne tik tarp artimų žmonių.

Grįžkime prie asmenybės tipų. Kaip jau minėjome (ir tai labai svarbu įsisąmoninti), juos praktiškai neįmanoma pakeisti. Ar žmogus būtų mokslininkas, ar politikas, ar prekeivis, jis toks ir liks visą gyvenimą. Žmonės, bandantys pakeisti asmenybės tipą, yra neišmanyme. Tie, kurie nekreipia dėmesio į asmenybės tipą, yra aistroje arba neišmanyme. Kai tėvai galvoja, kad jų vaikas turi gauti būtent tokią specialybę, tai reiškia, kad jų nejaudina jo polinkiai. Vaikas palūžta, nes jis nenori daryti to, kas jam nurodoma. Jis dar neturi pakankamai intelekto ir todėl negali tinkamai nuspręsti ar apginti savo pažiūras, ir jam belieka tik aikštytis ir galiausiai – paklusti. Taip nuo vaikystės laužomi žmonių likimai.

Vedinėje sistemoje vaiko polinkiams skiriamas nepaprastai didelis dėmesys. Juos nustato, kai vaikai dar visai maži. Būdavo suruošiama kaip ir nedidelė šventė su tam tikru ritualu. Prieš vienerių-trejų metų vaiką padėdavo knygą, paprastai kokį nors šventraštį, pinigą ar brangakmenį, kokį nors darbo įrankį, sakykim, plaktuką ir ginklą ar jo imitaciją, pavyzdžiui, žaislinį pistoletą. Kiekvienas iš jų turi tam tikrą, subtilią energiją, priklausomą nuo daikto paskirties ar nuo to, kokiam tikslui jie buvo naudojami. Toks mažas vaikas daiktus suvokia ne protu, o intuityviai, jis nesupranta, kas tai ir kam jie reikalingi. Bet jam malonu kažkokius daiktus čiupinėti, apžiūrinėti. Jis nesuvokia, kad knygą reikia skaityti, tik jaučia, kad ji skirta jam, kad joje yra kažkokia gili prasmė. Tas jausmas kyla iš praeitų gyvenimų patyrimo, iš juose buvusių prisirišimų ir atitinkamos veiklos. Šie prisirišimai vadinami skoniu, potraukiu kažkam.

O minėtas ritualas atliekamas taip. Visus keturis daiktus sudeda prieš vaiką taip, kad jie būtų toliau vienas nuo kito, kad jis negalėtų paimti du daiktus iš karto. Dabar vaikas turi galimybę kažkurį iš jų pasirinkti, ką jis ir padaro. Pagal pasirinktą daiktą ir sprendžiama apie asmenybės tipą. Ritualą galima pakartoti kelis kartus, bet rezultatas bus tas pats, ir tai reiškia, kad vaikas gyvenime užsiims atitinkama veikla. Nustačius polinkius, juos reikia stebėti.

Sakykim, vaikiūkštis išsirinko plaktuką. Vadinasi, didžiausia tikimybė, kad gyvenime jis užsiims fiziniu darbu. Jeigu jūs jam nupirksite konstruktorių ir kaladėles su raidėmis, jis žais su konstruktoriumi, nekreipdamas dėmesio į raides. Jam bus neįdomu su vaikais žaisti karą, jis geriau ką nors meistraus. Karą žais tas vaikas, kuris iš minėtų keturių daiktų išsirinks pistoletą. Jis taip pat mėgs vadovauti savo bendraamžiams, eiti imtynių ir paprasčiausiai pasipešti.

Taigi asmenybė formuojasi priklausomai nuo polinkių. Tėvai padeda vaikui vystytis reikiama kryptimi ir iš anksto galvoja, kokį išsilavinimą jam duoti, kuris atitiktų jo charakterį.

Tėvai galvoja, kad svarbiausia – duoti vaikui gerą išsilavinimą, sudaryti jam sąlygas tapti turtingu ir įtakingu ir panašiai. Bet jie klysta. Svarbiausia – rūpintis jo gerų savybių ugdymu ir kad jis taptų kokios nors srities specialistu, bet būtinai pagal savo polinkius ir asmenybės tipą. Kitaip nebus progreso. Kai jau yra dvi rankos, trečia niekaip neišauga. Taip ir polinkiai. Auklėjimas sėkmingas, kai suvokiami tokie dalykai. Sutinkamai su karmos dėsniu, jeigu jūs nesudarote sąlygų tinkamam vaiko vystymuisi, tai sekančiame gyvenime susidursite su ta pačia problema – jus mažą irgi taip auklės. Teisingai auklėjant vaikus, kitame gyvenime pas jus išsivystys geriausi charakterio bruožai.

Jeigu vaikas, atitinkantis ketvirtą asmenybės tipą, taps paprastu, bet kvalifikuotu darbininku, turinčiu geriausius charakterio bruožus, tai jo gyvenimas bus labai laimingas. Gali būti, kad jis neturės nei mažiausio valdžios troškimo, jo nedomins mokslai ar dar kas nors. Žinoma, žmogus kartais turi kokį nors hobį, bet tai mažai įtakoja jo pagrindinę gyvenimo kryptį, kaip ir mažas upeliukas negali pakeisti didelės upės vagos.

Jeigu žmogus nuo vaikystės linkęs į biznį ir jį teisingai šia kryptimi auklėjo, tai jis irgi tampa šio reikalo specialistu ir dosnia asmenybe. Jis yra naudingas visuomenei, gerbiamas ir laimingas žmogus. Jam labai svarbu ugdyti tokias savybes, kaip nesavanaudiškumas, gailestingumas, o jau tada savaime, tiksliau, iš praeitų gyvenimų patirties, atsiras sugebėjimas daryti pinigus. Jeigu jis nebus nei dosnus, nei gailestingas, tai turtai neatneš jam laimės. Jau greičiau jis kentės dėl kitų žmonių pavydo ir meilikavimo.

Jeigu žmogus turi polinkį nurodinėti, komanduoti, jame reikia ugdyti teisingumo jausmą ir norą ginti kitus. Mokyti vadovauti nereikia, tą jis moka ir pats. Tokie žmonės nuo pat gimimo siekia nugalėti priešininkus ir apginti savo ar kitų interesus. Jis visur įvedinėja savo tvarką. Jeigu jis neturės teisingumo jausmo ir nesirūpins jam pavaldžiais žmonėmis, tai visur ir visiems jis neš tik nemalonumus.

Vaiko, turinčio polinkį į mokslus, nereikia versti ruošti pamokas – jis daro jas pats ir su apetitu. Jame reikia ugdyti sąžiningumą ir… “Nesvarbu, kokius pažymius tu parneši. Svarbiausia, vaikeli, kad tu viską darytum su meile ir ne dėl savęs, bet dėl kitų”.

Auklėjant pirmo tipo vaikus, jiems reikia duoti žinias. Šiam tikslui reikia rasti tinkamą žmogų. Reikia žinoti, kad toks žmogus – ne tas, kuris žino šimtą kalbų ir visas enciklopedijas, o tas, kuris turi geriausias charakterio savybes ir praktinį žinojimą, kas reiškia, kad jis yra ekspertas kokioje nors srityje. Skirtingai nuo dabartinės visuotinai priimtos švietimo sistemos Vedos nurodo, kad svarbiausia – išauklėti ne specialistą, o žmogų, turintį gerąsias savybes ir norą savo žinias perteikti kitiems žmonėms.

Antro tipo vaikus reikia mokyti teisės, vadybos, kartu duodant supratimą, ką reikia ginti, koks vadovavimo tikslas, kaip rūpintis pavaldiniais ir kaip siekti tikslo. Tikras vadovas nuolatos galvoja, kaip savo pavaldinius padaryti laimingais, jis nesiekia juos išnaudoti. Reikia, kad visuomenėje būtų tvarka, tada bus klestėjimas ir visi bus laimingi. Šiuo atveju vaiko auklėjimui taip pat reikalinga asmenybė, turinti savybes, kurios ją įgalina vesti paskui save žmones.

Trečio asmenybės tipo vaikams ugdomos savybės sąžiningai, be apgaulės daryti biznį, taupiai naudoti lėšas ir, svarbiausia, teisingai jas panaudoti – didesniam visuomenės labui. Juos taip pat reikia mokyti padėti neturtėliams, aukoti ir panašiai.

Linkusiems į paprastus darbus vaikams reikia suteikti galimybę išvystyti savo darbinius sugebėjimus, mokyti juos kuo geriau atlikti tai, ką jie mėgsta. Jiems reikia pirkti visokius konstruktorius, kad jie galėtų meistrauti, kiek jiems patinka. Labai svarbi detalė – vaiko polinkius apibūdina ne tai, ką jis nori padaryti sau, o tai, ką jis nori padaryti dėl kitų. Nereikia jų versti daryti tai, kas priešinga jų prigimčiai. Taip auklėjant, vaikai irgi užauga žmonėmis, pasižyminčiais kažkokioje darbo srityje.

Svarbiausias auklėjimo principas labai paprastas. Jeigu vaikai jūsų klauso ir daro išvadas, tai reiškia, kad jums sekasi juos auklėti. Visa kita vyks automatiškai. Klausymosi metu informacija pasiekia intelektą, o būtent jis atsakingas už žmogaus valingumą ir psichiką. Šį principą galima apibrėžti ir taip: ką jūs bedarytumėt, bet jeigu vaikas jūsų nesiklauso, auklėjimo rezultatai lygūs nuliui. Ką tai reiškia – klausyti? Jeigu jūsų klauso, vadinasi, jumis pasitiki, laiko jus autoritetu ir stengiasi elgtis taip, kaip sakot jūs. Kaip to pasiekti? Apie tai yra ištisas mokslas, kaip reikia bendrauti su žmonėmis, tam tarpe, su vaikais. Jeigu žmogus nepraktikuos šio vedinio mokslo nurodymų, jis visiškai nesugebės būti vaikui autoritetu. Kiekvienos gyvos esybės širdyje yra taip vadinama Supersiela – tam tikras Dievo aspektas, kuris, be viso kito, žmogui duoda supratimą, kas yra teisinga, o kas ne. Mes tai vadiname intuicija. Jeigu tėvai apgaudinėja, ar kalba su pykčiu, vaikas negalės jų klausyti. Jeigu mama liepia vaikui būti paklusniu, bet pati prieš tėtį nerodo jokio paklusnumo, vaikas vėlgi jos neklausys. Taigi, supraskite, jog tėvai turi taip elgtis, kad vaikas jų klausytų. Tai padaryti ne taip paprasta. Be bendradarbiavimo ir darbo su savimi nieko nebus. Jeigu su svetimais žmonėmis, kurių mes, gal būt, daugiau ir nepamatysime, stengiamės būti kultūringi ir pagarbūs (kiek tai mums įmanoma), tai šeimoje, su artimaisiais, kur praleidžiam visą gyvenimą, mes visiškai atsipalaiduojam ir atitinkamai – palaidai – elgiamės. Iš kur šita savybė? Juk pats didžiausias pavojus – tai netinkamas elgesys su artimaisiais, o ne su tais, kuriuos mes pamatom gal tik kartą gyvenime. Jeigu mes manom, kad namiškiai – savi žmonės ir galima per daug nesiceremonyti, jie supras ir nepadyvins, tai ilgainiui pradeda kauptis kažkokios problemos, pasibjaurėjimas, pyktis, prasideda isterikos, apsižodžiavimai ir skandalai. Artimuosius reikia gerbti, tai yra, būti išauklėtam, kultūringam ir atsargiam. Reikia labai gerai žinoti savo ir giminaičių pareigas, kurios tačiau sugalvotos ne mūsų, o išplaukia iš vyro, moters, motinos, tėvo, senelių prigimties. Mūsų rolę gyvenime apsprendžia tam tikri dėsniai, ir mes turime pagal juos gyventi. Sutinkamai su giminių elgesio taisyklėmis, tinkamai elgtis reikia ir su savo vaikais. Negalima leisti, kad vaikas pamatytų jūsų kokį nors nervinį priepuolį arba kai jūs perdaug nusirengęs. Pamačius, kad klostosi nepalanki situacija, vaiką reikia labai švelniai ir taktiškai išprašyti iš tos vietos. Labai svarbu elgtis nepriekaištingai. Tai neįmanoma suvaidinti kaip kine, reikia savyje ugdyti atitinkamas savybes. Dorybingų savybių ugdymas reikalauja nuolatinio darbo su savimi, ir tai, savo ruožtu, ir vaiką skatina daryti tą patį. Vaikų noras pamėgdžioti tėvus visada stipresnis, negu noras išpildyti kokį nors jų prašymą. Bet labai svarbu, kad jie klausytų. Vedinėje literatūroje yra visi atitinkami nurodymai, tereikia jų laikytis.

Labai svarbus dar vienas momentas: jeigu jūs pasakėte vaikui, kad kažką darysite – būtinai turite tai padaryti. Ir jeigu jūs reikalaujate iš vaiko tam tikro elgesio, tai ir pats turite taip elgtis.
Dar vienas santykių aspektas: negalima su vaiku gudrauti, apgaudinėti jį. Jis klausia, koks kinas bus vakare, o mes atsakom, kad nebus jokio kino, marš gulti. Jam išėjus, visi susėda žiūrėti filmą, o vaikas nemiega ir girdi, kad kinas yra ir tėteliai jį žiūri, ir jam pasidaro labai skaudu. Vaikas iki septynių metų pagrindinį dėmesį kreipia ne į tėvų žodžius, bet į jų poelgius. Jūs jį apgavot, ir jis pasidaro išvadą: vadinasi, apgaudinėti galima ir reikia. Tokią pat išvadą jis pasidaro, kai jūs vienaip sakote, o kitaip darote.

Jeigu mes su vaiku kalbam grubiai, jis reaguoja ne į tai, kas pasakyta, bet į grubumą. Netikras vaiko ego suveikia kaip veidrodis, ir jis galvoja, kad reikia būti grubiam. Vaikas nesupranta žodžių prasmės, bet iki septynerių metų jis jautrus tik tam, kas slypi už tų žodžių. Jeigu pas tėvus negeros mintys, tai vaikas, nors ir nesupranta, apie ką jie šneka, bet jaučia tą negerumą, jaučia, kad darosi kažkas neteisingo, ir verkia. Verkia ne dėl to, kad jis paprasčiausiai kaprizinasi, bet kad jaučia neteisybę. Jis nežino, kas yra teisinga ar neteisinga, bet jaučia.

Todėl reikia suprasti, kad klausymas – svarbiausias procesas. Ir dar – reikia skirti klausymą, paklusnumą nuo klausymosi. Tai skirtingi dalykai. Vaikas dažnai paklusta tik tam, kad išvengtų bausmės. O jeigu jis klausosi – vadinasi, nori suprasti tai, kas jam sakoma, ir atitinkamai elgtis. Kai jūs pasieksite tokį bendravimą su vaiku, tai nebus jokio reikalo griebtis dar kokių nors priemonių – įtikinėjimo ar bausmės. Vaikas turi visišką laisvę pats apsispręsti, ką jam daryti, ir jeigu jis kur nors padarys klaidą, reikia labai delikačiai nurodyti, ką jis daro ne taip, kas iš to išeis ir kaip reikia daryti, kad būtų geriau.

Vaiko laisvė

Vaikui reikia duoti veikimo laisvę. Tai išplaukia iš principo, kad žmogus negali gauti žinojimo iš teorijos. Vedos sako, kad žinojimą galima gauti, klausantis žmogaus, turinčio praktinį patyrimą, ir paskui jį realizuoti per savąją praktiką. Tikrasis žinojimas ateina per praktiką. Ir jeigu vaikas kažkur padaro nedidelę klaidą, reikia tik džiūgauti, o ne bartis, nes mes gaunam galimybę paaiškinti jam ne tik šią klaidą, bet ir rimtesnius dalykus, remiantis jo paties tik ką gautu patyrimu. Bet jeigu jūs prieš tai jį aprėkėte ir pasakėte, kad jis nedrįstų taip daryti, tai dabar jis galvos, kad tėvelis buvo blogas, todėl aš susinervinau ir padariau klaidą. Vaikas nesupras, kad suklydo dėl to, kad elgėsi neteisingai. Jeigu vaikui draudžia kažką daryti, jis galvoja, kad vis dėlto tai galima, tik reikia, kad tėvai nesužinotų. Jis nepasidaro išvados, kad taip daryti negalima. Vaikas dažnai nesusimąsto apie savo poelgius, vietoj to jis galvoja apie tėvų prievartą jam. Bet jeigu jis pasielgė blogai ir tai pajuto, tai reikia jam būtinai išaiškinti, kodėl taip atsitiko.

Labai gera priemonė – sumodeliuoti įvairias situacijas, o paskui jas paaiškinti. Sakykim, tėtis kyšteli ranką į ugnį ir pavaizduoja, kaip jis dėl to kenčia. Paskui jis labai rimtai sako: “Matai, kaip pavojinga žaisti su ugnimi”. Vaikas, atidžiai stebėjęs visas tėčio evoliucijas, taip pat rimtai pritaria – taip, taip, supratau. Vaikui žaidimas yra realybė ir praktinius įgūdžius jam galima perduoti, bendraujant su juo būtent toje realybėje.

Berniukų ir mergaičių auklėjimo ypatumai

Pagal vedinę koncepciją skirtingų lyčių vaikai ir auklėjami visiškai skirtingai. Berniukui reikia skiepyti atsakomybę prieš visuomenę, savo būsimą žmoną, būsimus vaikus ir ugdyti jo intelektą. Mergaitė auklėjama taip, kad ji taptų gerąja namų dvasia, puikiai išmanančia visus šeimyninius reikalus ir santykius. Vedinėje kultūroje mergaitę auklėdavo namuose mama, kuriai dažnai padėdavo jos draugės, nusimanančios įvairiuose moteriškuose darbuose. Kasdien jas matydama, mergaitė perimdavo jų elgseną, charakterio savybes.

Berniukus nuo penkių metų atiduodavo į dvasinę mokyklą, kur jais užsiimdavo dvasinis mokytojas – žmogus, turintis pačias dorybingiausias savybes. Baisiausias dalykas vaikui būdavo ne neišmoktos pamokos, o atsikalbinėjimas prieš dvasinį mokytoją ir nepagarba jam. Čia labai svarbu suprasti, kad auklėjimas yra didelis mokslas, o ne nurodymai kažką padaryti. Vaikas visada linkęs sekti tuo žmogumi, kuriame išvystytos dorybingos savybės: sąžiningumas, atsakomybė, gerumas, paprastumas, nuolankumas, erudicija, asketizmas, charakterio tvirtumas ir panašiai. Vaikas, patekęs į tokią terpę, kur kultivuojamas praktiškas bei realizuotas žinojimas, jau nuo vaikystės darosi panašus į savo dvasinį mokytoją. Jo poelgiai rimti ir apgalvoti, jis supranta, kas yra sąžiningumas ir pareiga, kuo vyras skiriasi nuo moters, supranta, kad turi globoti moterį ir dar daug ką. Dvasinėje mokykloje vaikas būdavo auklėjamas iki dvidešimt penkerių metų. Ten jis gaudavo visas jam reikalingas žinias ir profesiją pagal savo individualias savybes. Kadangi jį mokydavo labai siauroje srityje, jis tapdavo pirmaklasiu specialistu. Baigęs dvasinę mokyklą, dvidešimt penkerių metų vyras būdavo pakankamai brandi asmenybė.

Jeigu žmogus po lytinio subrendimo neturi nereikalingų santykių su priešinga lytimi, tai pas jį greitai formuojasi teigiami charakterio bruožai. Jam pačiam patinka ugdyti savyje dorybingumą ir kitas panašias savybes. O jeigu iki vedybų tarp priešingų lyčių yra patys artimiausi santykiai, tada žmoguje subujoja neigiamos charakterio savybės. Tai susiję su tuo, kad nuo trylikos iki dvidešimt penkių metų berniukai nepajėgūs kontroliuoti savo lytinę potenciją. Jie siekia pasimėgauti priešinga lytimi ir tokiu būdu sudarko savo dorybingumą. Todėl vaikus nuo penkių metų atskirdavo – berniukai į dvasinę mokyklą, mergaitės lieka namuose – ir jie augdavo kiekvienas savo rate, neturėdami progos bendrauti tarpusavyje. Vaikai būdavo mokinami, kaip elgtis su kitos lyties atstovais, su būsima žmona (vyru), kaip kalbėti, kontroliuoti save ir panašiai.

Vyrai vesdavo maždaug dvidešimt penkerių metų, mergaitės ištekėdavo nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų, ne vėliau. Pagal vedinę koncepciją, moteris bus gera žmona ir motina tik tuo atveju, jeigu ji išteka už vyro, su kuriuo ji pirmą kartą gyvenime artimai susipažino. Reikia atkreipti dėmesį į tokį dalyką, kad lytinė potencija pas moterį stiprėja iki aštuoniolikos, pas vyrą – iki dvidešimt penkių metų, o po to pradeda silpnėti. Todėl tuo metu pas moteris troškimas turėti šeimą ir mylėti yra pats stipriausias, joms formuojasi stiprus prisirišimas prie vyro. Jeigu ji neišteka šiuo pačiu palankiausiu laiku, jos noras turėti gyvenime užtarėją silpnėja, o šeimyninis gyvenimas praranda savo svarbą. Vedinėje visuomenėje buvo laikomasi taisyklės, kad žmona būtų septyniais-dvylika metų jaunesnė už vyrą. Matydama jame jau pilnai subrendusią asmenybę, turinčią teigiamas charakterio savybes, moteris jautė potraukį jam paklusti ir tarnauti. Tokia šeima būdavo tiesiog ideali. Jeigu moteris jaučia nuolatinę globą bei rūpinimąsi, kasdien mato geriausių vyro savybių pasireiškimą, tai ji didžiuojasi juo, o savo gyvenimą laiko laimingu ir apsaugotu nuo negandų. O vyras mato namuose jauną ir gražią ypatą, irgi kupiną geriausių savybių, nesugadintą, švelnią ir ištikimą. Tarp kitko, moteris negali būti ištikima, jeigu ji kažkada tokią galimybę jau išbandė. Tačiau jeigu ji nepažino neištikimybės skonio, tai ji net nepagalvos, kad galima taip elgtis.

Taip Vedos nurodo paprastą ir lengvą kelią į šeimyninę laimę ir harmoniją.

Bausmės

Kaip viena iš auklėjimo priemonių, bausmės irgi būna įvairios. Sakykim, bausmė, pasitelkiant prievartą – ją irgi reikia kartais panaudoti. Kiekvieno vaiko gyvenime pasitaiko negatyvių dalykų, ir jis turi suprasti, kad jiems pasireiškus, jis gaus atitinkamą atsakymą. Yra įvairūs vaikams draudžiami dalykai, kurių pasekmės būna labai skaudžios ir už kuriuos tėvai turi bausti.

Paplitusi bausmė – pliaukštelėjimas per užpakalį – nėra labai baisi, tik reikia atsiminti, kad toje kūno vietoje yra žmogaus užsispyrimo centras, kuris į tokią bausmę reaguoja įvairiai. Baudžiant dešine ranka, į centrą persiduoda emocija, su kuria jūs tai darote. Jeigu tuo metu jūs jam jaučiate gailestį ir švelnumą, visa tai persiduoda vaikui, ir jis iš karto sušvelnėja, nusiramina ir jis nenustos jūsų gerbęs. Jis ramiai paklūsta. Tačiau jeigu jūsų emocijos tuo metu bus negatyvios, tai ir rezultatas bus neigiamas – vaikas ims pykti, rėkti ir ožiuotis. Taip auklėjant, galimi du variantai: vaikas susirgs arba ims jūsų nekęsti. Jis arba paklus ir atsiprašys, arba susirgs, bet neatsiprašys, kartu užgniauždamas savo pyktį jums iki geresnių laikų.

Taigi, prievartos kilmė gali būti dvejopa: iš pareigos jausmo bei meilės, ir iš pykčio.

Yra kito pobūdžio bausmė – tobulesnė. Tai atsisakymas bendrauti. Ją galima taikyti visiems šeimos nariams. Tokia bausmė reiškia, kad į kažkurį šeimos narį visiškai nustojamas kreipti dėmesys. Su juo nutraukiamas bendravimas, tačiau – labai svarbus momentas! – jis nepatiria savo adresu pykčio, juo rūpinamasi ir toliau. Ši bausmė efektyvi tik tada, kai vykdoma be jokių kompromisų, nes vaikas visokiais būdais stengsis suminkštinti tėvus, tuo pat metu visai neatgailaudamas dėl savo netikusio poelgio, už kurį su juo dabar nebendraujama. Jūsų užduotis – nenusileisti, kol jis pagaliau nepaklaus, kodėl gi tu nenori su manimi kalbėti. Tada jūs jam švelniai ir taktiškai paaiškinate, kodėl taip elgiatės. Vaikas išklauso ir pasidaro reikiamas išvadas. Toks auklėjimas ugdo vaiko intelektą.

Vaiko intelekto ugdymas

Šiaip jau visas vaiko auklėjimas susiveda į jo intelekto ir blaivaus proto ugdymą. Intelektas – kai viskas matoma realioje šviesoje, iš esmės, taip, kaip yra iš tikro. Tai supratimas, kas yra kas. Blaivus protas – tai egoizmo nebuvimas, kai žmogus gyvena ne dėl savo poreikių, o jausdamas būtinumą darbuotis kitų labui. Vaikas nuo pat gimimo yra išbaigtas egoistas – jis gyvena tik dėl savęs. Vedos aiškina, kad šis bruožas būdingas intelektui, esančiam neišmanyme. Su tuo reikia skaitytis ir palaipsniui laisvinti vaiko intelektą iš neišmanymo, gražiai jam aiškinant, kur jis neteisus. Žinokite, kad po bausmės, kai su vaiku nebendraujama, visada turi sekti išsamus išaiškinimas, kas, kaip ir dėl ko. Antraip gausite neigiamus rezultatus. Aplamai, taip bausti gali tik žmogus, sugebantis įveikti savo susierzinimą, o tai labai sunki užduotis. Žmogus, kuris nėra geranoriškas kitiems, nieko gero jiems negali duoti. Gailestingumas ir geranoriškumas – auklėjimo pagrindų pagrindas. Mes tinkamai išauklėsim vaiką tik tada, kai jausim jam pagarbą ir gailestingumą. Jeigu mes jį nelabai mylim ir esame jam abejingi, auklėjimas virsta neįgyvendinama užduotimi ir galima net nesivarginti. Tegu tuo užsiima tas sutuoktinis, kuris palankesnis vaikui.

Dar vienas svarbus auklėjimo aspektas: vaikas iki trylikos metų tik ima tai, ką mes jam duodame, po trylikos – grąžina. Jeigu iki vaiko lytinio subrendimo mes jį visaip – tyčia ir ne – kankiname, tai, sulaukęs trylikos, jis mus kankins, ir atseikės mums kančių lygiai tiek, kiek jis atsiėmė nuo mūsų. Paskui jis apsiramins, o mūsų santykiai taps sausi ir šalti. Esant teisingam auklėjimui, vaikas taps mūsų gyvenimo užvadėliu. Gyvenimo pradžioje jis būna bejėgis, bet po trylikos metų gyvybinės energijos jis turi daugiau, negu mes. Pas jį dar mažai gyvenimiško patyrimo ir daug kvailo užsispyrimo, ir pirmu minėtu atveju, esant netikusiam auklėjimui, jis tą užsispyrimą panaudos prieš mus, dėl to galite būti ramus. Prisieis atkentėti. Jeigu auklėjimas buvo teisingas, jo užsispyrimas virs atkaklumu ir entuziazmu, su kuriuo jis stengsis mums padėti, nors kartais per jaunumą pridarys ir nesąmonių. Bet tai normalu ir nesudaro didelių problemų. Jis pats pergyvens dėl to, kad jam kažkas nepasiseka. Tokie tai gero auklėjimo rezultatai.

Paskatinimas

Paskatinimai yra dviejų rūšių, ir jie priklauso nuo to, kokie santykiai susiklostę šeimoje. Jeigu šie santykiai nesikeičia, tai esamą skatinimo sistemą neįmanoma pakeisti kita, net ir labai stengiantis.
Pirmo tipo skatinimai didina egoizmą. Mes jau kalbėjom apie tai: jeigu darysi, kaip aš sakau, gausi tą ir tą. Tokie santykiai būna šeimoje, kurioje aukščiausia filosofija – ką nors gauti sau. Tokioje šeimoje ir vaikas auga egoistas, tai yra, jo intelektas bus neišmanyme. Sakykim, tėvai supranta, kad su vaiku taip elgtis negalima ir pataria jam pašvęsti savo gyvenimą visuomenei ar Dievui. Bet visiškai aišku, kad vaikas tokioje šeimoje pats pradės piršti tėvams egoistinius santykius. Vaiko egoizmas bręsta šeimoje, ne kur kitur. Tokia šeima niekada nebus laiminga, net jeigu tėvai gerai žino, kaip reikia elgtis jos rate. Laimė – tai gyvenimas dėl kitų gerovės, gyvenimas Dievui ir visuomenei. Ir kai žmogus taip gyvena, jam praeina noras ieškoti laimės kažkur kitur, nes ji ateina pati, visai jos neieškant. Pagalba reikalinga visiems, todėl gyventi dėl kitų daug lengviau, negu susirasti laimę jų sąskaita. Reikia ugdyti savyje sugebėjimą tarnauti, todėl labai svarbu praktikuoti Dievo garbinimą.

Jeigu mes perkam vaikui daugybę nereikalingų daiktų, tai nėra labai teisingas skatinimas. Vaikas kažko užsigeidžia, ir jūs perkate. Jis užsigeidžia – jūs perkate. Ir taip – en kartų. Supraskite – jūs sėkmingai ugdote jame egoizmą. Šiaip jau pati motyvacija yra gera – jūs norite padaryti vaikui malonumą, todėl perkate, perkate, perkate… Bet tai tas pat, kaip girdyti pienu gyvatę – nuo to jos nuodai darosi dar stipresni. Ir nors pienas yra pats nuostabiausias maisto produktas, bet jeigu juo išmaitinta gyvatė jums įkas, jūs vargiai liksite gyvas.

Kaip gi vis dėlto vaiką reikia skatinti? Skatinimas turi stiprinti jo norą tarnauti. Jam galima ką nors nupirkti, tiktai neaišku – ką ir kaip tai atrodys. Pavyzdžiui, vaikas nori pistoleto. Gerai, jokių problemų. Jūs klausiate jo: “O tu ginsi su juo savo tėvynę, šeimą, moteris ir vaikus?” Jis atsako: “Ginsiu!” Jūs nuperkate pistoletą ir paskui su vaiku žaidžiate, tai yra, ginate tėvynę, nuskriaustuosius ir visus kitus. Tuo pačiu jūs ugdote jame dorybingus principus, norą ką nors apginti ir nugalėti neteisybę. Tokiu atveju pirkite jam pistoletą. Jeigu vaikas užsimanė mašinos, jūs irgi ją nuperkate, bet jis turi teisingai ją panaudoti, pavyzdžiui, statyti namus benamiams vaikams arba vežioti juos po ekskursijas. Jeigu jis tik šiaip stumdo mašinikę, jūs jam turite priminti, kad reikėtų nuvežti reikalingas medžiagas štai į tą vietą ir dar ką nors pastatyti vaikų labui. Tai vis žaidimai, bet jie ugdo jūsų vaikui gailestingumą ir atsakomybę. Todėl kiekvienas pirkinys vaikui turi ugdyti jame kokias nors dorybingas savybes, ir tai yra pirmasis skatinimo principas.

O antrasis skamba taip: jūsų vaiko daiktai neturi būti geresni, kaip pas kitus vaikus. Jeigu jis žaidžia su draugais ir jo žaislai geresni už jų, reiškia, jūs maitinate gyvatę pienu. Daug kas čia neįžvelgia nieko blogo ir net nori, kad jų vaikas kažkuo būtų pranašesnis už kitus. Bet viskas turi būti kaip tik atvirkščiai, vaikui reikia ugdyti kuklumą ir sugebėjimą gyventi, apsieinant be didelių išlaidų ir išorinio blizgesio. O noras turėti daugiau už kitus žmogui žada tik nemalonumus. Kukliai gyvenantis žmogus nesuka galvos, kaip jam apsirengti, kur nors einant. Jis žino, kad svarbiausia – rengtis paprastai, švariai ir tvarkingai. Jeigu žmogus nepratęs gyventi kukliai, tai jis net iš namų negali ramiai išeiti, neužsivilkęs kažko nepaprasto ir nepasidaręs ypatingos šukuosenos. Toks gyvenimas – tikra kančia. Juk jeigu aš negalėsiu įsigyti, ko labai trokštu, tai aš taip ir kankinsiuosi, gal net visą gyvenimą.

Tėvų charakterio ir elgesio įtaka vaikui. Subtilus ryšys tarp tėvų ir vaikų

Vaikų auklėjime reikia skaitytis ir su tokiu dalyku, kaip tarpusavio ryšiai subtiliame lygyje. Ką tai reiškia? Pirma: mes galvojam, kad svarbiausia tai, ką mes sakom. Bet dar svarbiau, su kokia sąmone mes tai sakom, kokios emocijos – užslėptos ar išreikštos – lydi mūsų žodžius. Jeigu mes kalbam su meile – mus supras, piktai – liksim nesuprasti. Antra: mūsų žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Jeigu jūs iš vaiko reikalaujate, kad jis nesikeiktų, o patys darbe ir kitur aiškinatės rusiškais daugiaaukščiais žodžiais, tai toji mūsų psichinė būklė ir ją lydintys veiksmai ir žodžiai subtiliais energetiniais kanalais persiduos ir vaikui. Šis ryšys tarp tėvų ir vaikų išlieka visam gyvenimui. Kai tėvai susensta, jie patys tampa priklausomi nuo savo vaikų charakterio, bet kai vaikai dar nesubrendę, jie perima tėvų būdą. Nors vaikas ir negirdi jūsų keikiantis, bet tie žodžiai pasiekia jo sąmonę, vaikui nieko net neįtariant. Bet štai jis kur nors, gal visai iš pašalinių žmonių, išgirsta tuos pačius keiksmažodžius ir staiga pajunta, kad tie žodžiai jam savi ir artimi. Jis negali paaiškinti – kodėl, bet ima galvoti, kad gyvenime jam šių žodžių ir tetrūko. O visa tai todėl, kad jūs paruošėte jiems palankią dirvą, į kurią gali sodinti bet kas ir tai suvešės. Vaikas pajunta didelį įkvėpimą juos kartoti. Taip atsiranda problema. Lygiai taip pat, tais pačiais subtiliais kanalais, vaikui persiduoda visi mūsų poelgiai, ir paskui visi stebisi, iš kur pas jį visa tai. Kai aš mokinausi institute, mane labai juokindavo, kai kaimynė rėkdavo ant dukters, į ką ji atsigimė, kad tokia kvaila.

Vaikas gimsta, turėdamas didesnį ar mažesnį panašumą į tėvus. Kai įvyksta apvaisinimas, siela, kuriai reikalingas naujas kūnas, patenka pas žmones, kuriems likimo skirta tapti jos tėvais. Kaip teigiami ir neigiami krūviai traukia vienas kitą, taip ir gyvas esybes vieną prie kitos traukia panašūs likimai. Toks yra karmos dėsnis, kuris nulemia tai, kad tėvų sąmonė apvaisinimo metu pritraukia prie jų gyvą esybę su panašia sąmone.

Yra kai kurie ypatumai. Subtilus berniuko kūnas labiausiai panašus į subtilų mamos kūną, o mergaitės – į tėvo. Todėl charakterio bruožais sūnus nuauga į motiną, o mergaitė – į tėvą. Bet tai nereiškia, kad tėvas turi auklėti dukrą, o motina – sūnų. Ne, vyras auklėja vyrą, moteris – moterį. O kaip su galima skirtingų charakterių priešprieša? Viskas gerai, jeigu šeimoje yra bendradarbiavimas, tarpusavio supratimas ir meilė. Jeigu mama vis tik myli tėtį, tai sūnus irgi jį mylės, nes mamos ir sūnaus subtilūs kūnai persidengia, taigi mamos jausmas persiduoda sūnui. Jeigu vyras gerbia ir vertina savo žmoną, tai vaikai jaus tą patį. Čia nebūna jokių kompromisų, ir nuo šitų dėsningumų niekur nepabėgsi.

Jeigu tėvai tarpusavyje nesugyvena, tai reiškia, kad jie neteko vaikų ir su jais gerų santykių neturės. Jie gali bandyti gerai išauklėti vaikus, bet dėl savo netikusių santykius bus nubausti: tarp jų ir vaikų nebus bent kiek didesnio artumo. Likimas negailestingas.

Įdomu pažymėti, kad nepriklausomai nuo to, ar vaikas jūsų klauso ar ne, toli nuo jūsų ar arti, jį labai įtakoja jūsų elgsena. Jis gali nežinoti, kaip jūs elgiatės, bet perims visus charakterio bruožus, kuriuos jūs demonstruojate savo poelgiais. Ir teisingas auklėjimas – tai visų pirma darbas su savimi, savosios sąmonės keitimas. Žmogus, linkintis gero savo vaikui ir norėdamas pakoreguoti jo charakterį, niekada nenaudos prieš jį prievartos, o pagalvos, kaip pasikoreguoti pačiam.

Pavyzdžiui, kaip padaryti, kad duktė sukurtų gražią šeimą, kurioje viešpatautų meilė ir santarvė? Labai paprastai – mama turi mylėti savo vyrą ir klausyti jo, kol duktė dar maža. Ką daryti, kad sūnus išaugtų kilniadvasiškas, prisiimtų atsakomybę už vaikus ir žmoną, gerbtų ir rūpintųsi pasenusiais tėvais? Vyras turi gerbti savo žmoną ir visokeriopai rūpintis tiek ja, tiek vaikais, tiek savo ir žmonos tėvais. Šitaip tėvai užsitikrins sau ramią senatvę, nes vaikai tada jais irgi rūpinsis.

Auklėjime, kaip ir visur, gali būti išimtys. Kai vaikas tiek paauga, kad jau gali pamatyti visišką tėvų gyvenimo beprasmiškumą, jis gali pamėginti kovoti su jame susikaupusiu blogiu ir ugdyti savyje dorybingas savybes. Bet įpročiai gajūs ir pradžioje galima nemažai prisivaidinti. Jis intuityviai ieško, kaip reikia teisingai gyventi, ką daryti, kad visi būtų laimingi, bet dažnai būna nepaklusnus ir priešiškai sutinka visus tėvų bandymus padėti jam. Toks žmogus ilgainiui įgyja daug teigiamų savybių ir susiranda savo vietą visuomenėje. Tai reti atvejai, bet taip būna, kai žmogus su bloga karma gimsta tam tikroje šeimoje. Bręsdamas jis atidirba tą savo karmą, tai yra, atsiima visus jam priklausančius likimo antausius, ir galiausiai pamato, kad toks gyvenimas, kurį jam siūlo tėvai, yra beprasmiškas. Jis pradeda gyventi intensyvų vidinį gyvenimą. Dažniausiai tokius vaikus tėvai ne itin myli, jie nesupranta, kad bando sunaikinti jų idealus, ir vaikas tik dar labiau nutolsta nuo jų. Dabar tai įvardinama kaip susvetimėjimas. Dar viena tokių santykių priežastis – egoizmas. Ji pasireiškia daug dažniau, todėl mūsų laikais vaikai ir tėvai nuolatos konfliktuoja. Mes jau kalbėjome apie egoistinius santykius šeimoje. Sulaukęs trylikos metų, vaikas tampa išbaigtu egoistu ir pradeda savarankišką gyvenimą, ignoruodamas savąsias sūnaus ar dukros pareigas tėvams.

Skaityti toliau >>>

Grįžti atgal