Grįžti atgal

© 2000-2004, doktor O.G.Torsunov,
www.torsunov.ru

O.G. TORSUNOV Vaikų auklėjimas:

Turinys:

Klausimas: Kaip vaiką atpratinti čiulpti pirštuką?
Atsakymas: Tai reiškia, kad jo maiste kažko trūksta. Jis nori patenkinti savo skonio pojūtį, nes jam trūksta pranos. Parinkite vaikui tinkamą maistą, ir jam nereikės maitintis savo pirštu.


Klausimas: Ar gali vieną sielą pakeisti kita, žmogui esant klinikinės mirties būklėje?
Atsakymas: Maža tikimybė, nes siela labai prisirišusi prie kūno. Tai pats didžiausias mūsų prisirišimas. Kai žmogus miršta, siela dar visaip bando pasinaudoti kūnu ir palieka jį tik tuo atveju, kai jis jau visiškai niekam netinkamas. Ir tada nepadeda jokia reanimacija. Kūną be sielos atgaivinti neįmanoma, nes kartu su siela pasitraukia ir subtilus kūnas, kuris verčia funkcionuoti visą organizmą. Jeigu tokį kūną bandytų užimti kita siela, tai galima būtų palyginti su tuo, kad ji atsisako naujutėlių apartamentų ir nori apsigyventi tualete, netgi išvietėje, atleiskite už palyginimą. Senas kūnas niekam nereikalingas, ko ten lįsti? Todėl mažai tikėtina, kad kokia nors siela juo susiviliotų.


Klausimas: Kaip siūlyti maistą mirusiems?
Atsakymas: Pirmiausia maistą reikia pasiūlyti Dievui, o jau paskui visiems kitiems. Toks maistas mirusiems artimiesiems teikia didelę naudą, nes tada jie net iš pragaro gali patekti tiesiai į rojines planetas. Šią sistemą, aprašytą Vedose, praktikuoja daug kas. Tarp kitko, tai tiesioginė sūnaus pareiga mirusiems tėvams – maitinti juos maistu, kurį jau paragavo Viešpats. Tėvai savo mirusiems vaikams turi daryti tą patį.
Papasakosiu jums vieną atvejį. Pas mane atėjo moteris ir prašė paaiškinti, kas darosi su jos mirusia dukra, kuri ateina pas ją sapne ir vis skundžiasi, kad ji alkana, jai blogai ir prašo padėti. Pažiūrėjęs į mirusio žmogaus fotonuotrauką, aš galiu pasakyti, kas su juo atsitiko po mirties. Iš mergaitės nuotraukos aš supratau, kad ji kaip ir ne visai numirė, tai yra, ji toliau gyvena šalia mūsų subtiliame kūne ir negali užgimti naujai. Taip kartais atsitinka, kai žmogus miršta miegodamas, kai mirtis jį ištinka netikėtai. Būtent taip buvo ir šiuo atveju – mergaitė miegojo mašinoje, kuri pateko į avariją. Mes pradėjom ieškoti būdų, kaip jai padėti ir pagaliau radom sprendimą. Viešpačiui pasiūlytu maistu šeima pamaitino tūkstantį žmonių, ir tą pačią naktį mergaitė atėjo paskutinį kartą, padėkojo, atsisveikino ir daugiau nesirodė. Taip ji užbaigė savo gyvenimą toje šeimoje. Taigi, matom, kad Vedos – tai praktinis žinojimas, tik ne visada suprantamas mūsų grubiam protui.


Klausimas: Ar kas nors vyksta, siūlant maistą Dievui? Gal prana keičiasi?
Atsakymas: Ne, prana nesikeičia. Čia yra du variantai – valgyti dėl savęs ir dėl Viešpaties. Kai žmogus valgį skiria sau, jis ugdo savyje egoizmą. Jeigu jis valgo, norėdamas patenkinti Viešpatį, tai palanku jau vien dėl to, kad jis galvoja apie Dievą, be to, jis dar ugdo savyje dorybingumą. Kai žmogus siūlo maistą Viešpačiui, Jis apvalo tą maistą nuo nuodėmingų reakcijų ir užpildo Savo energija, kuri duoda mums stiprybės gyventi ne tik sau. Tai yra dvasinė energija ir neturi jokio ryšio su prana, kuri yra nors ir subtili, bet materiali energija. Kai žmogus gyvena dėl kitų, jis tampa nenuodėmingas.
Visa tai, ką mes čia kalbėjom, neliečia gyvulinio maisto, nes tokio maisto siūlyti Dievui negalima, ir jeigu tu nudobei gyvulį, tai tik dėl savęs. Dievas tokio maisto nepriima, todėl jo neįmanoma apvalyti nuo nuodėmingų reakcijų. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.


Klausimas: Ar galima išmesti maistą, pasiūlytą Viešpačiui?
Atsakymas: Vedinėje tradicijoje laikoma, kad jeigu žmogus nors dalį tokio maisto išmeta, tai jis laikomas nevertu jo, ir sutinkamai su karmos dėsniu, ateis toks laikas, kai jis neteks tiek maisto, kiek jo išmetė. Taigi, neįstengus visko suvalgyti, likučius reikia atiduoti kitiems gyviems padarams, kad ir žvirbliukams ar kirminams žemėje. Taip jūs padarysite daug naudos ir sau, ir gyvūnams. Vedos teigia, kad siela, esanti gyvūno kūne, gali iš karto gauti žmogišką kūną, savo dvasinio vystymosi kelyje išvengdama daugybės įsikūnijimų kitose gyvuliškose formose, ir tai tik todėl, kad valgė maistą, pasiūlytą Viešpačiui. Nesigilinsim į šią temą, dabar svarbiau suprasti, kad žmogus neturi valgyti tik dėl savęs ir tik pats. Pas mus senais laikais irgi buvo toks etiketas, kai susėdus šeimai valgyti, pirmasis maistą paragaudavo šeimos galva, tėvas, o jau paskui likusieji. Taip jam išreikšdavo pagarbą. Esmė ta, kad maistas pirmiausia būdavo kam nors pasiūlomas. Žmogus perimdavo savybes to asmens, kuriam jis siūlydavo maistą. Ir jeigu jis siūlo maistą Viešpačiui, tai įgyja dieviškas savybes. Kadangi Dievas yra mūsų širdyse, jis mato, kaip mes siūlome Jam maistą, su kokia nuotaika, ir tada Jis išvaduoja mus nuo egoizmo.


Klausimas: Maistą, paaukotą mirusiems artimiesiems, paskui galima pačiam suvalgyti?
Atsakymas: Jokiu būdu. Jūs turite atiduoti jį gyvūnams. O mirusiems galima duoti ne tik maistą, bet ir savo poelgius. Jūs užsiimate kokia nors dorybinga veikla ir mintyse pasakote: “Aš noriu, kad šitos veiklos rezultatai tektų mano mamai”. Jeigu jūs to labai norite, tai taip ir įvyksta. Savo poelgių rezultatus galima atiduoti bet kam ir nepriklausomai nuo to, ar jis gyvas, ar miręs.


Klausimas: O jeigu mirusysis ateina sapne ir paprašo konkretaus maisto?
Atsakymas: Vadinasi, reikia kuo skubiau jį pagaminti ir pasiūlyti – bažnyčioje ar namuose. Nebūtina kažkur eiti – į bažnyčią ar šventyklą, galima įsirengti ir namuose. Pasistatykite altorėlį ir tarnaukite Dievui. Žmogus apsivalo nuodėmes, jeigu jis tarnauja Dievui. Ką tai reiškia – tarnauti Dievui? Tai reiškia, kad visa mūsų veikla nukreipta į Dievą, kad mes stengiamės gyventi pagal jo nurodymus. Tik tada mes būsime laimingi, ir mūsų vaikai užaugs ne savanaudžiai, o jeigu gyvenam, tenkindami tik savo poreikius – kentėsim. Tai – vedinė kultūra. Bet jeigu jūs nenorite tarnauti Dievui, tai tarnaukite žmonėms. Žmona tarnauja vyrui, vyras – šeimai. Šeima tarnauja visuomenei. Toks gyvenimas garantuoja sėkmę, laimę, progresą ir gilesnį pasaulio suvokimą. Reikia daryti tai, ką jau supranti. Jeigu nesuprantate, kas yra Dievas, tai pasistenkite suprasti, kas yra dora, teisingumas. Jeigu žmogus nenori ir šito suprasti, kam tada jis gyvena? Tai jau ne gyvenimas, o nesąmonė.


© 2000-2004, doktor O.G.Torsunov,
www.torsunov.ru

Grįžti atgal