VIDURA DAS

MASKVA

 

Šventraščiuose sakoma, kad žmogus, nepraktikavęs Krišnos sąmonės praeitame gyvenime, šiame gyvenime vargiai pradės šią dvasinę praktiką.

 

Todėl, aš esu tvirtai įsitikinęs – jeigu žmogus praeitame gyvenime laikėsi kažkokios dvasinės praktikos, tai šiame gyvenime, jame būtinai pasireikš Dievo siekimas.

Pamenu, kai buvau vaikas, turėjau tetą, kuri patarnavo cerkvėje. Ji turėjo angelišką balsą ir dainuodavo bažnytines maldas.  Teta buvo senmergė, tokia ir liko iki mirties. Aš gyvenau pas ją ir ji versdavo mane perrašinėti krikščioniškas maldas. Tai buvo dar prieš mokyklą, man buvo maždaug šeši, aš dar nemokėjau skaityti ir rašyti. Ji man duodavo maldų tekstus ir aš, nesuprasdamas prasmės, perpiešdavau raides, o teta nešdavo mano rašliavą į cerkvę. Taip būdavo ir per mano atostogas, kuomet aš pradėjau  mokytis. Atvažiavęs pas ją, pamatydavau milžinišką altorių, tuomet sėsdavau ir rašydavau, rašydavau. Ant altoriaus būdavo daugybė ikonų. Ir aš labai bijodavau: Jėzus griežtai žvelgdavo į mane. Tačiau vienąkart, kuomet aš prikrėčiau eibių, ir man turėjo gerai kliūti nuo tėvų, aš pažvelgiau į ikoną, ir pasakiau Jėzui, kad jei man tądien neklius nuo tėvų, aš patikėsiu į Jį. Tąkart tėvai visiškai manęs nenubaudė. Dabar juokinga, kai prisimenu.

Po to, užaugęs, aš įstojau į Volgogrado kūno kultūros institutą. Mane labai domino galvos smegenų veikimo analizė, aš susidomėjau įvairiomis mokslinėmis teorijomis, aiškinančiomis žmogaus organizmą kaip save organizuojančią sistemą. Ir aš mąsčiau tuomet: jei smegenys tokios protingos, kodėl jos pačios savęs ištirti negali, jeigu jos tobulos, kodėl nepasiekiamos pačios sau ir kodėl, kad suvokti save, reikia tirti kitų žmonių smegenis?

Aš pirkdavau knygas apie kibernetiką,  skaitydavau jas, bandydamas suvokti, kas yra žmogaus smegenys. Pradėjau rimtai gilintis į mokslą. Žvelgdamas atgal, aš suprantu, kad tie ieškojimai buvo ne kas kita, kaip menkos prošvaistės, mano praeito gyvenimo dvasinės praktikos. Tačiau tuomet dar nebuvo atėjęs laikas atrasti tai, ko ieškojau.

Neįmanoma pradėti sekti dvasine praktika, neturint prieš save žmogaus, praktiškai gyvenime pritaikančio dvasines žinias,  kurios, savo ruožtu, gautos dar iš kažko, pavyzdžio. Tik labai retai pasitaiko atvejai, kuomet žmogus spontaniškai pats pradeda gyventi dvasinį gyvenimą. Paprastai, tam reikia sutikti realizuotą asmenybę. Aš tokią susitikau bioelektronikos laboratorijoje.

Tokia laboratorija buvo Maskvoje, 70-jų pabaigoje, tyrė paranormalius reiškinius, biolauką, subtilų žmogaus kūną. Kai tik išgirdau apie tai, nuėjau ir sutikau ten Tolią Piniajevą (jis buvo žinoma asmenybė, turėjo dvasinį vardą – Ananta Šanti), „mantrų Grupėje“. Ši grupė tyrė mantrų poveikį žmogaus organizmui. Ananta Šanti pamokslavo ten Krišnos sąmonę.

Tačiau iš pradžių aš sutikau ten kitą atsidavusį, vardu Surja das. Aš išgirdau, kaip viena moteris prašė jo pakartoti visą mantrą, apie kurią jis jai pasakojęs, ir Surja ištarė:

Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė

Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė

Aš išgirdau, tačiau tai man nepadarė jokio įspūdžio, praktiškai, aš netgi to nepastebėjau. O vėliau patekau į Ananta Šanti paskaitas, ten išgirdau muziką, Harė Krišna dainavimą, po to – klausydavau paskaitos – visa tai organiškai įėjo į mane, tartum įsiliejo.

Institute, kuriame aš mokiausi, mes taip pat pradėjome tyrinėti mantrų poveikį žmogui. Kiekvieną savaitę aš organizuodavau užsiėmimus visiems besidomintiems studentams ir dėstytojams, norintiems pajausti biolauką rankomis ar pamatyti jį akimis, bei tirti mantrų poveikį žmogaus organizmui. Ateidavo daug profesorių, aš duodavau jiems klausytis Harė Krišna mantros įrašų. Jiems ypatingai patikdavo „Govindam adi purusam...“, mantra, kurios atsidavę klausosi kiekvieną rytą, Dievybių sveikinimo metu. Jie užmerkdavo akis, panirdavo į šiuos garsus ir sakydavo: „Kaip puiku, kaip nuostabu!“.

Pas mus lankydavosi ir akademikas Spirkinas.

Visa tai darėme tik tam, kad žmonės kartotų Harė Krišna mantrą, ir jie su džiaugsmu kartojo, įkvėpdami smilkalų aromatą. Tačiau smilkalai asocijavosi su religinėmis ceremonijomis, o tai ne visiems patiko. Pirmenybę ateinantys žmonės teikdavo moksliniam – tiriamajam darbui.

Kartą, 70-tųjų pabaigoje, aš patekau į okultisto Perepelicino, kuris su savo grupe vystė sugebėjimus naudoti kundalini energiją, paskaitą. Po susitikimo su juo manyje kilo tam tikros abejonės, nes jis aiškino, kad nėra vieningo kelio pas Dievą, kiekvienas žmogus tai daro savaip. Aš tuomet jau kartojau 16 ir netgi daugiau ratų mantros. Faktiškai,  kartodavau nuolat, kur nors eidamas gatve. Šios praktikos išdavoje, aš realiai pradėjau suvokti, kad yra viskas: yra siela, yra Dievas ir pan. Kitais žodžiais tariant, atsirado didelis tikėjimas, tačiau,  neturint žinojimo, jis buvo žemo lygio, paprastas fanatizmas. Mes tik žinojome, kad „nesame šie kūnai“. Todėl, kai aš išgirdau Perepeliciną, manyje kilo abejonės.

Kartą, išeiginę dieną, aš kartojau mantrą namuose, sukryžiuotomis kojomis sėdėdamas ant taburetės. Žmona tuo metu kažką veikė virtuvėje. Aš kartojau, tuo pat metu kovodamas su abejonėmis, kai, kartojant maždaug devintą mantros ratą, man atėjo suvokimas, kurio man pakaks visam likusiam gyvenimui. Tai buvo priežastis, dėl kurios aš atėjau į Krišnos sąmonę ir likau joje visam laikui.

Mano protas tapo kitos realybės liudininku. Jį labai nustebino ir išgąsdino faktas, kad toje realybėje jam nėra vietos ir kad, jei visa tai tęsis taip ir toliau, jis paprasčiausiai išnyks. Tai sukėlė didelį nepasitenkinimą ir protestą ir vėliau, kuomet protas bandydavo remtis įvairiausiais materialistiniais argumentais, būdavo nesunku „pastatyti jį į vietą“, paprasčiausiai primenant jam, ką jis pats matė. Dvasinę realybę, iš tikrųjų, pažinti nesunku, nes ji mums žinoma. Nėra nieko geriau mums pažįstamo, nieko brangesnio ar artimesnio mūsų prigimčiai. Jos su niekuo nesupainiosi, nuo materialios egzistencijos ją skiria tai, kad joje nėra nieko materialaus. Dėl šios priežasties, materialus protas bijo ten patekti, juk jam tai reikštų pražūtį. Tačiau jis tampa tos realybės liudininku ir, vertindamas per šios realybės prizmę, žmogus visuomet gali apibrėžti savo poelgių ir gyvenimo kelio pasirinkimo teisingumą. Faktiškai, žmogus jau neturi galimybės, vėl tapti paprastu materialistu. Tačiau, jei neįgyjame tokio suvokimo, bus sunku išsilaikyti Krišnos Sąmonėje ilgesnį laiką. Galima kiekvieną dieną akcentuoti tokiam žmogui mantros kartojimo svarbą, įrodinėti sielos ir Dievo egzistavimą – anksčiau ar vėliau, jis sugrįš į savąją realybę.

Aš pastebėjau, kad žmones veikia paprasti žodžiai: „Siela amžina, o kūnas laikinas. Kodėl jūs gyvenate laikino kūno vardan?“.

Tai veikė - dingo abejonės, buvusios manyje. Protas daugiau man netrukdė, jis tapo mano draugu.

Todėl, tik pradėjus pašnekesį dvasinėmis temomis, kaip mat pajusdavau didelį energijos antplūdį ir toliau jau kalbėdavau, kaip kitokią realybę liudijantis žmogus. Balso skleidžiami garsai persismelkdavo šabda brahmanu (Dievu garse), protas iškart paklusdavo. Apimdavo visiškos harmonijos jausmas, viskas tapdavo aišku kaip dieną.

Taigi, dėl realizacijos, kurią patyriau, laisvą dieną sėdėdamas namuose ant taburetės ir kartodamas Harė Krišna mantrą, manyje įvyko dideli pasikeitimai. Tačiau tai, ką suvokiau, sunku aprašyti, galiu tik pasakyti, kad akies krašteliu išvydau dvasinę realybę, primenančią begalinį, visa apimantį vandenyną, kuriame net plaukti nėra kur, galima tiktai pasimesti jo platybėse.

Aš manau, kad žmogus neturėtų stengtis dvasinį gyvenimą derinti su materialiais poreikiais, siekdamas patogiai įsikurti. Jis turi siekti dvasinio suvokimo, vedančio į amžinybę. Tačiau, tuo pat metu esu įsitikinęs, kad bet kuris, nors kartą pabuvojęs kolektyviniame Harė Krišna šlovinime, neišvengiamai patirs kažkokį, nors ir nedidelį, dvasinį suvokimą.

Aš įsitikinęs tuo, nes tuomet, tais metais, mes visi jautėme esant energiją, kuri mus palaikydavo ir nukreipdavo teisinga linkme. Net pirštų galiukus gėlė, taip buvo juntamas jos veikimas. Ši energija saugojo mus ir mes nieko nebijojome: nei atleidimų iš darbo, nei kalėjimų. Milicijos ir KGB veiksmus, nukreiptus prieš mus, mes vertinome, kaip žaidimą. Ši jėga pasirinko mus, kad pradėti Hare Krišna judėjimą Rusijoje, kaip kad Šrilą Prabhupadą pasirinko jo dvasinis mokytojas, pavesdamas skleisti Bhagavad – gitos mokymą visame pasaulyje. Rusijoje judėjimą taip pat pradėjo Šrila Prabhupada.

Materiali veikla niekuomet neatneš mums pasitenkinimo, viskas, ką ji suteikia – tik laimės surogatas. Tai galima palyginti su tuo, kaip vairavus „Mercedes“, persėsti prie „Zaporožec“ vairo. Ar tai gali  ką nors patenkinti?

Todėl mes liekame Krišnos Sąmonėje. Mes turime galimybę stebėti, kaip žmonės patenka į Švento Vardo giedojimo ir prasado pagerbimo atmosferą. Jie atgyja, tartum išrautos gėlės, vėl pasodintos į žemę. Tokia yra švaraus dvasinio gyvenimo galia, ir aš manau, kad visi anksčiau ar vėliau atsigręš į jį ir, kaip tai numatė Viešpats Čaitanja, giedos Šventus Vardus kiekviename mieste ir kaime. Nuo to laiko neturėjau nei šešėlio abejonės savo pasirinkimu.

Aš ilgą laiką buvau Suharevo šventyklos prezidentu, daug pamokslavau. Mes garbiname Radhą – Krišną.

Radha – tai Viešpaties pasitenkinimo energija, arba, kaip sakoma paprastai,  džiaugsmo energija. Rašoma „Radha“ , tačiau tariama kaip „Rada“. Šaknis „Rad“, rusų kalboje, reiškia džiaugsmą. Sakoma, kad ten, kur yra Radha, ten bus ir Krišna. Nors Krišna žavi visus, Pats Jis, sužavėtas Radhos. Jeigu dvasinė malonumo energija pasklis mūsų širdyse, tuomet mes pradėsime džiaugtis Krišna, o Krišna susižavės mumis, nes spinduliuosime Radharanės palaimos energiją. Taip mes pradėsime suvokti Krišną.

Krišna šoka rasos šokį su daugeliu gopių (Vradžo piemenaičių), pagrindinė kurių yra Radharani. Ji yra svarbiausia, nes Ji – Hara, malonumo energija, be Jos, Viešpaties šokis netenka savo skonio. Kreipinyje, Ji virsta Hare, taip mes Ją šaukiame. Tai Ji, Hara, yra šio šokio vedančioji.

Kad taptume laimingais, turime įsijungti į šį Hara šokį, taip mes patirsime aukščiausią dvasinį džiaugsmą ir suvoksime Krišną.