VIŠVAMITRA  DAS

MASKVA

 

Aš gimiau 1951 metų rugsėjo mėnesį, mokslininkų šeimoje. Mano tėvas buvo profesorius, mokslų daktaras. Mama – mokslų kandidatė. Nuo mažens mane ruošė mokslininko karjerai. Aš mokiausi matematikų mokykloje, baigiau fizikos fakultetą, po to, pabaigęs MVU, mokiausi aspirantūroje skaičiuojamosios matematikos ir kibernetikos fakultete.

 

                      Baigdamas MVU, aš buvau visiškai aiškiai suvokęs, kad šiuolaikinis mokslas negali paaiškinti pasaulio sandaros. Kuomet aš stojau į universitetą, tėvas man teigdavo, kad mokslo pagalba galima atsakyti į bet kokius klausimus, kad mokslas – žinojimo viršūnė. Tačiau mano didelės viltys, puoselėtos mokslo atžvilgiu, nepasiteisino. Aš suvokiau, kad mokslas nesugeba atsakyti net į esminius klausimus: kas yra gyvenimas? Kaip jis atsirado? Kas yra žmogus? Kaip susikūrė visata? Aš supratau, kad mokslas -  tai teiginių, spėjimų, hipotezių ir nieko konkrečiai įrodyto rinkinys.

                      Patyręs tokį nusivylimą, stodamas į MVU, aš pasirinkau matematiką – taikomąją discipliną, nes teorinių mokslų sritis tuo metu man atrodė tuščia ir beprasmė.

                      Tuo metu atsirado kompiuteriai. Pradžioje aš dirbau su BESM – 4, po to – su BESM – 6, sprendžiau fizikos uždavinius, kuriuos galima buvo pritaikyti praktikoje. Tuo metu, norint gauti padorų atlyginimą, reikėjo „arti nuo ryto iki vakaro“, o šis darbas buvo be didelės įtampos, leido patogiai įsikurti. Tuo pat metu, darbas buvo įdomus ir suteikė galimybę būti inteligentijos sluoksniuose. Iš tikrųjų, aš užsiėmiau įdomia ir, tam tikra prasme, privilegijuota veikla.

Tačiau, nežiūrint visų teigiamų pusių, manyje liko nepasitenkinimas ir aukštesnio tiesos suvokimo poreikis.

Aš nuolat lankiausi Lenino bibliotekoje, naujos literatūros parodose, kiekvienąkart ieškodamas filosofijos skyriuje. Ten buvo įvairios knygos, tame tarpe ir  apie jogą bei Vedas. Aš ėmiau ir skaičiau jas, tačiau, tuo metu, nieko negalėjau suprasti jose.

Siekdamas pataisyti sveikatą, pradėjau praktikuoti hathą jogą, vadovaujant Jurijui Petrovičiui Miščenkai, keturis metus besimokiusiam Indijoje. Aš supratau, kad šitie pratimai kilę iš senovinės jogos sistemos.

Ten susipažinau su moterimi, kuri kažkaip pakvietė mus apsilankyti  svečiuose.  Taip mes patekome į paskaitą, skirtą įvairioms jogos sistemoms. Paskaitą vedė Anatolijus Piniajevas, kurio dvasinis vardas – Ananta Šanti. Tai jis man pirmąkart papasakojo apie Krišnos sąmonę. Tai buvo 1979 metais.

Anatolijuje iš karto pamačiau nepaprastą, ryškią asmenybę. Daugelis dalykų, apie kuriuos jis kalbėjo, buvo man nesuprantami: mantros, yantros, pusdieviai ir kiti. Nežiūrint to, aš jutau visame tame kažką esant. Viskas buvo persmelkta unikalia atmosfera, ką pajutau labai greitai.

Turbūt, tam turėjo įtakos tai, kad jau virš pusės metų aktyviai praktikavau hathą jogą. Toje paskaitoje susipažinau su atsidavusiu, būsimuoju Bharadvadžu, tuo metu Valentinu. Būtent jis davė man Harė Krišna mantrą. Kuomet susiruošiau išeiti, jis paklausė:

-          Jūs turite mantrą?

-          Neturiu aš jokios mantros. O kam ji man? – atsakiau aš.

Jis padavė man lapelį:

-          Paimkite. Jums pravers.

-          O kam man? Aš tik pasidomėti atėjau.

-          Ne  ne, paimkite.

Tokiu būdu, jo atkaklumo dėka, aš pradėjau rimtai tuo domėtis. Taip aš

pirmąkart susipažinau su Krišnos sąmone.

                      Aš praktikavau hatha jogą, todėl nusprendžiau atlikti eksperimentą: pranayamos - kvėpavimo sulaikymo proceso metu, aš pabandžiau kartoti mantrą. Pradžioje kartojau mintyse. Pajutau ramybės, nusiraminimo efektą. Tada pabandžiau kartoti mantrą garsiai – vieną ratą, du ratus, vis didindamas jų skaičių. Aš pradėjau klausyti Ananta Šanti paskaitų, gavau jo telefono numerį ir du – tris kartus savaitėje lankiausi jo programose, vykstančiose įvairiose miesto vietose.

                      Tai buvo Maskvoje vykusios olimpiados metai. Tuo metu, bendro visuomenės nedvasingumo fone, apsišvietę žmonės labai siekė dvasinių žinių. Todėl, kai išgirsdavo apie Krišnos sąmonę, kviesdavo Ananta Šanti į kelias skirtingas vietas tuo pat metu: pas architektus, artistus, dailininkus, į įvairius klubus. Jis buvo tiesiog graibstomas. Mes šeši – aštuoni jo „mokiniai“, važinėjome kartu su juo, klausėmės jo paskaitų, padėdami jam kuo galėdami. Moterys gamino prasadą, vaišino juo svečius. Programos visuomet turėjo pasisekimą. Aš neatsimenu nei vieno atvejo, kad programa nebūtų sukėlusi publikos susidomėjimo ir „pakilimo“. Žinoma, ir mes patys įsikvėpdavome, kuomet matydavome, kad Vedų filosofija įkvepia visus be išimties.

                      Taip tęsėsi iki pavasario. Aš pradėjau kartoti po 16 ratų mantros. Tuo metu į programas, vykdavusias Didžiajame Deviatinsko skersgatvyje, priešais amerikiečių pasiuntinybę, aš ateidavau jau ne kaip svečias – aš tiesiogiai dalyvavau jas organizuojant ir asmeniškai kviečiau svečius į paskaitas. Taip aš tapau „aktyviu“ Ananta Šanti pasekėju. Įdomus faktas – Lenino bibliotekoje aš radau Šrilos Prabhupados knygas anglų kalba ir pradėjau jas skaityti.

                      Po kažkurio laiko, padedant Ananta Šanti, man pavyko gauti Bhagavad – gitą anglų kalba. Skaitant šias šventas knygas, mane apimdavo jausmas, kad aš kažkada jau žinojau tai. Kiekvieną vakarą prieš miegą, aš pasinerdavau į Bhagavad – gitos studijas ir visuomet apimdavo dvasinio atsinaujinimo jausmas.

                      Vasarą Ananta Šanti išvyko pamokslauti po visą Sovietų Sąjungą, jis tai darydavo kasmet. Tuo metu atsidavusių jau buvo Pabaltijyje, Ukrainoje ir Sibire.

                      Mes likome Maskvoje, nusprendę tęsti pamokslavimo misiją čia. Mūsų ratelyje tuo metu buvo Vidura (tuo metu dar Volodia), Sadananda, Sergejus, Sanatana Kumaras ir dar keletas mažiau žinomų atsidavusių. Kartais būdavo Bharadvadžas, kaip taisyklė, jis keliaudavo su Ananta Šanti. Kuomet mes patys pradėjome rengti programas, pajutome su niekuo nesulyginamą sankirtanos nektarą. Mus kviesdavo maždaug du kartus savaitėje, paskaityti paskaitas klubuose ir Architektų namuose. Klausytojais , kaip taisyklė, būdavo inteligentija.

                      Vienintelė vieta, kurioje programos nevykdavo, buvo mokslininkų Namai – ten buvo labai konservatyvi publika. Paprastai, programų metu, mes su Vidura vesdavome paskaitą bendrai, aš atsinešdavau knygų iš Lenino bibliotekos, rodydavau jas, skaitydavau ištraukas. Tuo metu mes negalėjome dainuoti, todėl paleisdavome kasetes su kirtanų įrašais. Mes mokėjome ruošti prasadą ir vaišinome juo svečius.

                      Taip tęsėsi iki rugsėjo. Rugsėjį atvažiavo dvasinis mokytojas Harikeša Svamis. Visi labai laukė jo atvykstant. Tuo metu tai buvo vienintelis dvasinis mokytojas visai Sovietų sąjungos zonai. Todėl suvažiavo mokiniai iš visos  Sąjungos. Iš Pabaltijo atvažiavo apie 40 žmonių. Iniciaciją turėjo gauti apie 50 žmonių, tame tarpe – 10 žmonių iš Maskvos.

                      Iš pradžių atvyko Kirtiradž prabhu – Harikešos Svamio sekretorius. Tuo metu aš gyvenau mažame vieno kambario bute ir jis apsistojo pas mane. Jis buvo labai patenkintas, kad aš iš mokslinės terpės – MVU aspirantas. Uždavęs keletą klausimų apie principus, jis globėjiškai mane nužvelgė, paplekšnojo man per petį ir tarė: „all right, you will receive initiation“ („Tu gausi iniciaciją“).

                      Kirtiradžas pakvietė mane kartu sutikti Harikešą Svami. Tai buvo didelė malonė, nes automobilyje buvo vos kelios vietos. Tačiau tuo pačiu metu universitete mane nusprendė išsiųsti komandiruotėn į Novosibirską. Tai atsitiko išvakarėse. Tuo metu aš dar dirbau MVU jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu ir mokiausi aspirantūroje. Aš susimąsčiau kaip pasielgti: sutikti savo dvasinį mokytoją, ar važiuoti atlikti savo karminių pareigų? To paties aš paklausiau Kirtiradžo. Jis man pasakė, kad aš, kaip mokslininkas, be abejonės, turiu vykti komandiruotėn. Vėliau aš labai gailėjausi, taip pasielgęs, nes po šio atvejo, praktiškai daugiau neturėjau galimybės pabendrauti su dvasiniu mokytoju. Aš gavau iniciaciją iš Harikeša Svamio neakivaizdžiai ir sekančių dešimties metų bėgyje buvau viso labo dviejuose ar trijuose daršanuose. Daugiau aš neturėjau galimybės pabendrauti su savo dvasiniu mokytoju, todėl, atsisakęs tada tokios galimybės, aš labai daug praradau. MVU aš išdirbau dar metus. Kuomet visi sužinojo, kad aš – atsidavęs iš Krišnos Sąmonės bendrijos, aš išėjau iš darbo. Tuo, iš esmės, ir baigėsi manoji mokslininko karjera.

                      Vėliau aš klausdavau savęs: „Kokia buvo tos kelionės į Novosibirską prasmė? Na, padariau kažkokį pranešimą...“.

                      Nors aš, būdamas ten, sutikau du atsidavusius ir pamokslavau jiems, tačiau susitikimas su dvasiniu mokytoju ir šita kelionė – du nesulyginami dalykai. Aš visuomet gailėjausi dėl anuomet padarytos kvailos klaidos.

                      Po dviejų dienų aš grįžau į Maskvą. Per tas dvi dienas dvasinis mokytojas pravedė dvi programas. Pirmąją dieną, susitikimas vyko pietvakariniame miesto rajone, vieno atsidavusio, vardu Džangiras, bute. Jis užsiiminėjo rytų kovų menais. Antrasis susitikimas vyko Pankuose, pas Piotrą. Jis turėjo erdvų, trijų kambarių butą užmiestyje. Šie susitikimai buvo įrašyti kasetėse, ir aš perklausiau šiuos įrašus daugybę kartų, tokiu būdu neakivaizdžiai susipažindamas su dvasiniu mokytoju. Įspūdis buvo labai stiprus. Svarbiausia: mes išmokome dainuoti.

                      Po Maskvos, Guru išvažiavo į Rygą. Kaip sužinojau vėliau, Rygoje jam paruošė grandiozinį sutikimą Pionierių Rūmuose, tačiau atėjo KGB atstovai ir visus išvaikė. Mes laukėme jo grįžtant į Maskvą, jis turėjo vesti programą viename klube. Kuomet mes atėjome į tą vietą, sutikome atsidavusį, sėdintį ant suolelio. Jis perspėjo mus:

-          Klube „organai“, viskas baigta.

Mes nežinojome, kur tuo metu buvo Guru, ar jis atvyko į Maskvą.

Tuo metu dar nebuvo jokių vaikymų, jokių persekiojimų, mes tik teoriškai

spėjome, kad KGB, galbūt, mus seka, kad kartais kažką jie „imdavo“, o kai kuriuos patikrindavo.

                      Tačiau Krišnos Sąmonė buvo tokia transcendentali, kad mes ir minčių neturėjome apie nors kokią tai politinę įtaką. Todėl KGB iki tam tikro laiko mūsų nelietė, nors pastoviai primindavo apie save. Jie pastoviai sekė lyderius, nuolat sulaikydavo Ananta Šanti ir Vrindavaną.

                      Atėjo 1980 metų pabaiga. Buvo žiema.

                      Po incidento Rygoje, Guru išsiuntė iš Rusijos. Maskvoje jam jau neleido susitikti su niekuo. Kartu su Kirtiradžu juos tiesiog iš viešbučio nuvežė į aerouostą ir išsiuntė užsienin. Po to prasidėjo labai svarbus mano gyvenimo etapas.

                      Žinoma, tada mes visi nuliūdome, tikėjomės, kad  atvažiuos Guru ir duos mums iniciacijas. Ananta Šanti buvo vienintelis, išlikęs ramus. Jis pasakė: „nieko baisaus, jūs galite gauti iniciaciją neakivaizdžiai. Vėliau sužinojome, kad pats Ananta Šanti taip pat gavo iniciaciją neakivaizdžiu būdu. Prabhupada, lankydamasis Sovietų Sąjungoje 1971 metais, pamokslavo Anantai Šanti ir vėliau, po metų ar dvejų, atsiuntė jam maldos karolius, bei davė iniciaciją neakivaizdžiu būdu. Tačiau tuo metu apie šį stebuklą mes nežinojome. Tai buvo pirmasis, visiškai transcendentinis, apreiškimas. Pasirodo, mes galime gauti iniciaciją, netgi nekontaktuodami su dvasiniu mokytoju tiesiogiai. Guru, regis yra už tūkstančių kilometrų, Švedijoje, o jūs, būdamas Rusijoje, jaučiate jį. Tai buvo pirmasis mūsų mistinis potyris.

                      Ananta Šanti nusiuntė 40 žmonių, kuriuos jis rekomendavo inicijuoti, sąrašą. Pirmuoju šiame sąraše buvo šeimos žmogus Volodia, vėliau tapęs Vidura. Ir ketvirtuoju sąraše buvo taip pat Volodia, jūsų nuolankus tarnas. Praėjus kažkuriam laikui, jis gavo vardų sąrašą. Visiems šiems žmonėms buvo suteikti dvasiniai vardai. Pirmasis Volodia gavo Viduros, ketvirtas Volodia – Visvamitros vardus. Ananta Šanti pasakė: „Nieko baisaus, mes patys pravesime ceremoniją“. Jis gavo Guru laišką, kuriame mokytojas davė jam instrukcijas, kaip pravesti iniciacijos apeigas. Nors anksčiau to nedarė, jis žinojo, kad iniciacijos apeigas galima pravesti neakivaizdžiai, per ritvikus. Štai akivaizdus ritvikų veikimo pavyzdys. Brahmanas, kuris praveda apeigas Guru nurodymu, vadinamas ritviku.

Tai neturi nieko bendra su mokytojų – mokinių seka. Žinias tiesiogiai perduoda mokytojas – Guru. Brahmanas tik atlieka būtinas apeigas.

                      Mes susirinkome pas Sanatana Kumarą, naujame, dviejų kambarių bute, Tušino rajone. Reikėjo nupirkti grūdų, lydyto sviesto. Mes sunešėme kiekvienas po 100 ar 200 rublių. Vidura viską organizavo, nupirko produktus. Taigi, viskas buvo parengta.

                      Prieš apeigas reikėjo išsimaudyti. Atvažiavo atsidavę iš Pabaltijo. Susirinko ne 40, o viso labo – 25 žmonės. Tai kėlė nuostabą: kai kurie atsisakė neakivaizdžiai inicijuotis. Jie turėjo abejonių, matyt netikėjo, kad Guru tokiu būdu gali suteikti įšventinimus. O aš jaučiau, kad gauti iniciaciją – būtina. Ir nesvarbu, tiesiogiai ar neakivaizdžiai tai įvyks. Aš jaučiau tuo metu, kad man kažko trūksta. Praėjo maždaug metai nuo to laiko, kai aš susipažinau su Krišnos sąmone. Aš suvokiau esąs aklavietėje. Krišnos sąmonė suteikia atsinaujinimo, progreso pojūtį. Tuo tarpu aš, jaučiausi užsistovėjęs,  niekaip negalintis pajudėti iš vietos. Todėl aš buvau pasiryžęs gauti iniciaciją bet kokiu būdu. Aš taip pat padėjau ruoštis iniciacijos apeigoms, nupirkau metalines lėkštutes.

                      Prieš iniciacijos ceremoniją, kaip minėjau, visi paeiliui puolė maudytis. Jau temo, kai paskutiniai baigė maudytis. Ananta Šanti atvyko vėluodamas. Mes visi tartum „ant adatų sėdėjome“: žinojome, kad ceremonija privalo vykti dienos šviesoje. Tačiau kol Ananta Šanti kūrė laužą, jau visai aptemo. Jis įkūrė laužą, pradėjo kartoti mantras. Mes paeiliui prieidavome, lenkėmės, davėme įžadus. Po to metėme į laužą grūdus, kaip priklauso, tardami „svaha“. Iniciacijos ceremonija truko neilgai, ne daugiau pusantros valandos.

                      Šalia manęs sėdėjo atsidavęs, gavęs Balaramos vardą. Mes su juo sėdėjome, žiūrėjome ir laukėme stebuklo, nes kelios dienos iki Ananta Šanti gavo sąrašą su vardais, aš jaučiau, kad Guru galvoja apie mane. Aš tada buvau Protvine, dalyvavau mokslinėje konferencijoje ir, negalėdamas išsėdėti konferencijoje, vaikščiojau po miestą, kartodamas mantrą. Aš jaučiau: kažkas vyksta. Širdis sakė, kad Guru galvoja apie mus, renka mums vardus. Taip viskas ir buvo. Kaip tik sekančią dieną po to, Ananta Šanti gavo sąrašą su vardais. Ir dabar, praėjus savaitei ar dviems, mes, dalyvaudami iniciacijos ceremonijoje, vėl laukėme stebuklo: mes gausime iniciaciją ir pas mus atsiras ryšys su Krišna per dvasinį mokytoją.

                      Apeigos tęsėsi, mes mėtėme grūdus į liepsną ir vis susižvalgydavome su Balarama, laukdami stebuklo. Jagya (aukojimo apeigos) artėjo prie pabaigos ir, atrodė, kad jau nieko neįvyks. Ir tada mes su Balarama, vienu metu, kažką pajautėme. Mes pažiūrėjome vienas į kitą... Tartum iš širdies koks sunkumas būtų pasišalinęs. Tai atsitiko pačioje iniciacijos ceremonijos pabaigoje, jau baigiant liepsnoti aukojimo laužui. Pabaigoje kiekvienas gavome po lėkštę košės, kaip prasadą. Visi buvome alkani, visą dieną nieko nevalgėme. Pamenu, ginčijomės, ką daryti su apdegusiais vaisiais, valgyti juos ar ne? Ananta Šanti tiksliai nežinojo. Vėliau sužinojau, kad juos galima valgyti kaip aukos likučius.

                      Po iniciacijos mes jau sąmoningiau tarnavome Dievui, kaip vyresni mokiniai. Žiemą Ananta Šanti praleido Maskvoje ir jį užpuolė problemos. Jis buvo sanyasi  ir mes žinojome jį kaip Ananta Tirtha Maharadž. Ananta Šanti, vardą, kurį jis gavo pirmos iniciacijos metu, mes sužinojome vėliau. Jam gražino šį vardą, kuomet jis prarado sanyasi rangą, apsivedęs su viena atsidavusia. Mes matėme, kaip jis pradėjo artimai su ja bendrauti, stengėmės atkreipti jo dėmesį užuominomis, rašėme dvasiniam mokytojui. Savo ruožtu, Guru rašė Anantai Šanti. Tačiau, galų gale, Ananta Šanti vis tik apsivedė. Daugelio atsidavusių akyse jis neteko autoriteto ir mus ištiko dvasinė krizė.

                      Pirmoji krizė buvo išorinė, kuomet mus „pakratė“ KGB ir iš Rusijos išsiuntė dvasinį mokytoją. O kuomet mes supratome, kad Krišnos sąmonėje viskas nėra taip paprasta, ir kad mūsų vedlys, kurį mes laikėme mokytoju, pasirodo, buvo netobulas ir krito, prarasdamas sanyasi  rangą - tai sukėlė rimtą dvasinę krizę mūsų tarpe. Ne, mes nenusivylėme. Mes tęsėme atsidavimo tarnystę ir pamokslavimą. Mes organizuodavome programas, tačiau Ananta Šanti į jas nekviesdavome. Po to, kas atsitiko, Vidura atsitraukė nuo jo, o aš ir toliau su juo  bendravau, nors pilno tarpusavio supratimo, koks būna tarp mokytojo ir mokinio, jau nebebuvo.

                      Ėjo 1981 metai. Pamokslavimas vystėsi milžiniška jėga. Mes, inicijuoti mokiniai bent du kartus savaitėje vesdavome programas. Šitas programas lankydavo neįtikėtinas žmonių skaičius: dviejų kambarių bute susirinkdavo iki šimto žmonių. Viršutiniai drabužiai prieškambaryje būdavo sukrauti krūvomis iki lubų. Toks didelis buvo Krišnos sąmonės populiarumas. Ateidavo daug inteligentijos atstovų, jautėsi didelis susidomėjimas dvasinėmis žiniomis. O mes, dėl gautos iniciacijos, jausdami milžinišką šakti, tęsėme pamokslavimą, galbūt ne visada pakankamai raštingai. Mes dainavome kirtaus, skaitėme paskaitas, gaminome prasadą. Dabar tokių programų jau nebebūna.

                      Tų pačių, 1981 metų žiemą trenkė perkūnas. Radha Damodara (tada jis buvo vardu Sergejus), kuris buvo neseniai prie mūsų prisijungęs, turėjo kažkokių tai pažinčių per kurias sužinojo, kad mums visiems užvestos bylos ir mes esame „po taikikliu“.

                      Apie tai, kad KGB mus seka, mes nutuokėme, nes KGB seka visus, kurie turi ryšių su užsieniu. Tačiau, jei prokuratūra užvedė mums bylas, reiškia, kad jie ruošiasi imtis rimtų veiksmų: tai reiškė, kad bus areštai ir teismai. Mes dėjome viltis į Krišną, būdami įsitikinę, kad Jis mus apgins. Tačiau įtampa augo kiekvieną mėnesį. Programose pasirodydavo milicijos atstovai. Su jais ateidavo kažkokie civiliai, mes suprasdavome, kad tai KGB agentai. Jie kukliai laikydavosi nuošaliai, tačiau buvo aišku, kad viskas kontroliuojama. Po pirmojo „išvaikymo“ iš mūsų atėmė dokumentus. Po to sekė iškvietimai į apklausas. Tiems kurie buvo studentai, kilo problemos – jiems grasino pašalinimu iš aukštųjų mokyklų.

                      Mane iškvietė į partijos komitetą, kuris buvo įsikūręs pagrindiniame MVU pastate, berods, dešimtame aukšte. Aš atėjau. Visur buvo išklota kilimais. Aš buvau eilinis MVU darbuotojas, nepartinis ir tokiame lygyje anksčiau niekuomet nebendravau. Ten dalyvavo partijos komiteto pirmininkas, žymiausi profesoriai, visa vadovybė. Su manimi kalbėjo labai draugiškai, netgi šiltai: „Pas mus, žinoma, yra tikėjimo laisvė ir jūs laisvas pasirinkti bet kokią religiją, niekas negali jūsų riboti. Tačiau jūs turite suprasti, kad, būdamas tarp Maskvos universiteto sienų, jūs turite galimybę pamokslauti čia esantiems, o mes negalime šito leisti. Jeigu jūs dirbtumėte eiliniame darbe paprastame institute, tai, dėl Dievo meilės, niekas jums nieko nesakytų. Tačiau šiuo atveju mes negalime jums šito leisti. MVU studijuoja kelios dešimtys tūkstančių studentų ir jūs juk neneigsite, kad pasakojate jiems apie savo mokymą.

                      Savaime suprantama, aš nieko negalėjau paneigti. Man buvo iškelta sąlyga, pasirinkti, kur pasilikti: ar Maskvos universitete ar Krišnos sąmonėje.

                      Be to, mane pasikvietė mano mokslinis vadovas, mokslų daktaras, Piotras Nikanorovičius Zaikinas. Mano santykiai su juo buvo pakankamai geri. Jis nuolatos mane „stumdavo“, padėjo įstoti į aspirantūrą, publikavo mano straipsnius, nes aš, kaip mokslininkas, tuo metu nieko nereiškiau. Jis pametėdavo man idėjų, kurias aš techniškai apdorodavau ir mes kartu išleidome arti dešimties mokslinių publikacijų. Aš ruošiausi rašyti disertaciją. Aš patikliai pasakojau jam apie Krišnos sąmonę, parūpinau jam mažą rožančių (katalikišką, 54 karolių). Ir jis paėmė. Tačiau jį, matyt, taip pat iškvietė aukščiau esančios instancijos. Ir kuomet paaiškėjo, kad mūsų pamokslavimas pakankamai plataus masto, jis draugiškai paprašė manęs visa tai baigti.

                      Vėliau aš turėjau pokalbį partijos komitete, kur man paprasčiausiai iškėlė ultimatumą, o Piotras Nikonorovičius užsiminė man, kad aš pridariau jam didelių nemalonumų. Jis buvo gana jaunas žmogus, kylanti žvaigždė, kopė karjeros laiptais ir buvo dekano, akademiko Andrejaus Nikolajevičiaus Tichonovo, dešinioji ranka. Ir tai, kad aš, jo aspirantas ir mokinys, priklausiau kažkokiai egzotiškai Krišnos sąmonės bendrijai, kuri, kaip buvo kalbama, buvo susijusi su CŽV, nieko gero jam nežadėjo. Be to, jis buvo partijos narys.  Tuo laiku karjera buvo neatsiejama nuo neišvengiamos narystės partijoje. Kuo aš galėjau jam padėti šioje situacijoje? Nustoti pamokslauti aš negalėjau.

                      Po įspėjimo MVU aš nustojau dalyvauti viešose programose. Pamokslavau labai slaptai, tokiose vietose, apie kurias, mano manymu, niekas nežinojo. Mes turėjome įtarimų, kad KGB siunčia pas mus savo žmones, kad jie turi savo informatorius.

                      Štai vienas įdomus epizodas. Tuo metu programas rengdavome Sadanandos bute, kuris buvo Baraševskos skersgatvyje, metro sustojimas „Kirovskaja“. Vienąkart mane supažindino su iš pažiūros labai inteligentišku žmogumi, kuris, domėjosi joga, dvasiniu gyvenimu. Tas žmogus lankėsi mano namuose. Ir aš pakviečiau jį į programą. Tuo metu buvau ant tiek naivus, kad neįtariau nei mažiausios klastos. Jis atėjo į programą, kuomet vyko Gaura – arati.

                      Kuomet mes padainavome ir pradėjo kalbėti prema – dhvani, mes nusilenkėme. Tuo metu pasigirdo spragsėjimai. Tas inteligentas, kurį aš atsivedžiau, fotografavo. Jis neperspėjo mūsų apie tai, kad atsinešė fotoaparatą. Sadananda jau tuomet kažką įtarė. Jis pastebėjo, kad labai jau vikriai jis fotografavo tuo metu, kai mes nusilenkėme. Nufotografavęs, žmogus pažadėjo visiems padovanoti nuotraukas, paaiškinęs, kad jam buvo labai įdomu viską įamžinti. Ir jis tęsėjo pažadą: po kelių dienų jis vėl atėjo ir atnešė tos tarnybos metu darytas nuotraukas.

                      O sekančią dieną įvyko krata. Tai buvo 1982 metų balandžio 12 diena. Fotografijas atėmė ir visos jos pateko į mūsų asmens bylas. Taigi, KGB taip gudriai viską suorganizavo, kad iš mūsų atėmė mūsų pačių fotografijas, kur mes buvome nufotografuoti programos metu. O tas nuotraukas mums padovanojo tas simpatiškas, inteligentiškas barzdočius, beje, vėliau dingęs be pėdsakų. Taip dirbo KGB: tiksliai, tobulai, prie nieko neprikibsi.

                      Iš MVU man teko pasitraukti 1981 metų vasarą, dar prieš kratas. Tuo metu mes slapta rengdavome programas MVU fizikos fakulteto bendrabutyje. Po perspėjimo aš laikiausi konspiracijos. Tačiau šios grandiozinės programos fizikos fakulteto bendrabutyje aš negalėjau praleisti. Aš nesusilaikiau ir dalyvavau joje. Buvo bilietai, kurie buvo platinami komjaunimo komitete; buvo skelbimai, kad programos metu bus pristatoma senovės vedų jogos sistema, mantra-yoga, bus galima paragauti pašvęsto maisto. Tai buvo sukrečiantis mūsų veiklos apogėjus, nes po to, tokių susitikimų jau nebebuvo. Dalyvavo šimtai norinčių. Klubas buvo aštuntame pagrindinio pastato aukšte ir talpino šimtą žmonių o dalyvaujančių buvo du ar tris kartus daugiau, pusė jų liko už durų: baigėsi bilietai. Susidomėjimas buvo milžiniškas.

                      Mes pradėjome pamokslauti studentų tarpe dar perestroikos, kuri prasidėjo tik po kelių metų,  aušroje, todėl jaunimą traukė Krišnos sąmonė. Nebuvo jokių problemų rasti besidominčių žmonių.

                      Aš pakviečiau visus, ką galėjau: Ananta Šanti, Vidurą, Sadanandą, Sanatana Kumarą, Sati. Mes sėdėjome ant kėdžių scenoje ir dainavome kolektyvinį kirtaną. Tai buvo nepakartojamas, saldus kirtanas. Ananta Šanti paskaitė nedidelę paskaitą. Aš buvau konferansjė ir vedžiau šią programą. Pabaigoje išdalino prasadą. Pamenu, Jagya ir Atri gamino prasadą bendrabučio virtuvėje. Atėjusius mes vaišinome ryžiais ir chalva. Visi buvo sužavėti, ekstazėje. Visi tie studentai, apie du šimtus žmonių, žiūrėjo išsižioję, pritardavo, dainuodami Harė Krišna, plojo. Kaip vėliau paaiškėjo, programoje dalyvavo „savi žmonės“, kurie jau sekančią dieną apie viską informavo MVU rektorių, akademiką Logunovą: „ar Jūs žinote, kad vakar, MVU bendrabutyje, vyko kolektyvinės pamaldos?“

                      Kvietė mane ir visus, dalyvavusius programoje. Mano vadovas, Piotras Nikonorovičius, pasakė man: „Volodia, Jūs neišlaikėte savo pažado, todėl aš prašau Jūsų parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo.“

                      Aš įvykdžiau jo prašymą ir išėjau iš MVU. Tuo mano mokslinė karjera baigėsi, prasidėjo rimta veikla Krišnos sąmonėje.

                      Nuo 1981 metų pabaigos prasidėjo pogromų serija, pas mus įsiverždavo KGB agentai kartu su milicijos pareigūnais ir išvaikydavo visus dalyvavusius. Mus kviesdavo jau ne į partijos ar miesto komiteto lygio instancijas – mus kviesdavo į KGB. Aš taip pat ten buvau. Tardymas tęsdavosi keletą valandų. Pradžioje klausinėjo vienas žmogus, po to  antras, po to trečias... Gana varginantis procesas, trunkantis kelias valandas. Viskas vykdavo korektiškai, nebuvo jokio smurto. Niekas nemušė, negrasino. Tačiau visa tai vykdavo sekinančioje įtampoje. Juos domino mūsų ryšiai užsienyje, finansavimo šaltiniai. Mes įrodinėjome neturintys jokių blogų kėslų. Mums sakydavo: „Jūs, galbūt ir neturite blogų ketinimų, tačiau jūs juk nežinote, kam jūs dirbate. Jūs manote, kad esate tyri atsidavę, tikintys, tačiau juk nežinote, kas už viso to stovi“.

                      Kažkuriuo metu, bet koks spaudimas mums, iš partinių organų pusės, liovėsi. Matyt, jie nusprendė, kad tai beprasmiška. Tačiau kai kuriuos žmones šie persekiojimai paveikė ir jie liovėsi su mumis bendravę.

                      Taigi iškvietimai liovėsi. Atėjo nieko gero nežadantis tylėjimas. Mes supratome, kad tai neilgam. Greitai prasidėjo nauja pogromų banga. Jie įsiverždavo į butus programų metu. Tai buvo 1981 metų rudens pabaigoje ir tęsėsi iki  1982 metų pavasario. Mes stengėmės susitikimus organizuoti konspiratyviai. Nesirinkdavome taip atvirai, kaip anksčiau, suprasdami, kad mus seka. Žinoma tie persekiojimai nepraėjo mums be pėdsakų. Pirmoji milžiniško entuziazmo banga atslūgo. Maždaug pusė atsidavusių nustojo lankytis programose, kadangi suvokė, kad tai susiję su rimtomis pasekmėmis: atleidimu iš darbo, pašalinimu iš instituto ir pan. Liko „užkietėjusių revoliucionierių“ branduolys. Mes rinkdavomės paslapčia, tačiau nuolat, kiekvieną savaitę. Nebūdavo tokio laikotarpio, kad mes nesimatytume ilgesnį laiką. Taip tęsėsi iki 1982 metų balandžio.

                      1982 balandis buvo reakcijos puolimo pradžia. Balandžio 12 dienos ryte į  dešimčių butų duris paskambino milicininkai kartu su civiliai apsirengusiais žmonėmis. Jie atsivesdavo kviestinius, pavyzdžiui kiemsargius ir pradėdavo kratas. Ir kuomet atsidavę bandė paskambinti, perspėti kitus, paaiškėjo, kad kratos pas visus vyko tuo pačiu metu. Tuo pačiu metu, daugelyje miestų: Maskvoje, Leningrade, Pabaltijyje, t.y visur, kur atsidavę aktyviai vystė veiklą.  Kratų metu „organų“ atstovai pasižymėjo nevaržomu elgesiu, viską ką buvo įmanoma paimti,  net drabužius, paprastus daiktus, jie konfiskuodavo, vadindami tai religine atributika. Atsimenu, GUMe nupirkome simpatiškas oranžines striukes su kapišonais. Aš turėjau dvi tokias. Jas taip pat atėmė. Viską, kas nors truputį asocijavosi su Krišna, konfiskavo. Krata tęsėsi daug valandų. Aš pamenu: jie atėjo aštuntą ryte ir užbaigė ketvirtą ar penktą valandą po pietų.

                      Po to mus nuvežė į Kalinino rajono prokuratūrą, kur parodė baudžiamąją bylą. Byla, remiantis baudžiamojo kodekso 227 straipsniu (dabar šio straipsnio kodekse jau nebėra),  buvo užvesta Sadanandai ir man. Straipsnis skambėjo taip: „nelegalios religinės grupės,  kuri, prisidengdama religinių apeigų atlikimu, kenkia sveikatai ar kelia pavojų visuomenei, organizavimas arba vadovavimas jos veiklai“. Tai reiškė, kad mus galėjo suimti bet kuriuo momentu. Baudžiamoji byla suteikia teisę suimti įtariamuosius.

                      Sadananda buvo gudresnis už mane, jis išvažiavo į pietus dar prieš kelis mėnesius, po to, kai gavo Guru laišką su perspėjimu apie galimus persekiojimus. Harikėša Svami tai numatė. Sadananda apsistojo kažkur kalnuose kartu su Sučaru (tada dar Olegu Zuevu). Praėjo dar pusė metų, kol jį surado.

                      Aš, tuo tarpu, sėdėjau Maskvoje ir „prisisėdėjau“ iki to, kad iš manęs paėmė pasižadėjimą neišvykti. Po šio įvykio, bent kiek didesnių sambūrių ar programų beveik nebuvo. Visi jau suprato, kokia sudėtinga ir pavojinga yra susiklosčiusi situacija. Siekdami palaikyti nors kažkokius tarpusavio santykius, mes susitikinėdavome parkuose, išvažiuodavome už miesto. Ten galėdavome būti ramūs, kad mūsų nepasiklausys ir taip išvengdavome sekimo.

                      Atsimenu, mes susitikdavome Kolomensko parke. Ten buvo daug senovinių pastatų ir šventovių. Taip pat rinkdavomės ir kitose vietose, mažomis grupelėmis po 10 – 15 žmonių, nes supratome, kad rinktis didelėmis grupėmis – pavojinga.

                      Tai buvo susitikimai savame rate, naujokai čia nebūdavo kviečiami. Mes susiskaidėme į kelias grupes. Su kažkuo susitikdavo Sadananda, su kažkuo – Vidura, aš taip pat turėjau keletą atsidavusių, su kuriais bendraudavau. Aš reguliariai susitikdavau su Premavati, nes ji gyveno netoli metro stoties „Universitetas“, o aš ten dirbau. Kartais aplankydavome vienas kitą namuose, tyliai padainuodavome.

                      Mus buvo apėmusi artėjančio sutriuškinimo nuojauta. Aš paskambinau Kirtiradžui į Švediją. Laikydamasis atsargumo, aš nuėjau į centrinį paštą, užsakiau pokalbį su Švedija. Papasakojau apie kratas, užvestas baudžiamąsias bylas, paprašiau jo, kad paklaustų Guru, kaip mums elgtis šioje situacijoje. Nežinau, ar buvo klausomasi šio pokalbio. Sekančią dieną vėl jam paskambinau, norėdamas sužinoti atsakymą. Kirtiradžas sukosėjo, jis taip pat bijojo, kad mūsų pokalbis klausomas. Jis perdavė dvasinio mokytojo patarimą - nelaukti: „Jums reikia išvažiuoti“. Sadananda jau iki to buvo dingęs, tokiu būdu įvykdydamas Guru nurodymą. Aš papasakojau atsidavusiems apie šį pokalbį.

                      Aš pats, deja, faktiškai nepaklausiau patarimo ir likau Maskvoje. Aš kūriau fantastinius planus: iškeisti savo kambarį į butą kitame mieste, persikraustyti į Tbilisį, tokiu būdu pabėgant nuo persekiojimų, tačiau šie planai buvo nerealūs. Tačiau aš kažko ėmiausi: patalpinau skelbimą dėl keitimo, pas mane ateidavo žmonės, žiūrėdavo, siūlydavo pilnaverčius butus Tbilisyje. Aš turėjau vilties, kad viskas praeis. Tačiau šios mano fantazijos buvo naivios. Man paprasčiausiai reikėjo įvykdyti dvasinio mokytojo nurodymą, naudojantis tuo, kad esu laisvėje. Mane sekė, tačiau aš turėjau galimybę išvažiuoti. Buvo galima naktį pasinaudoti atsarginiu išėjimu ir taip pasprukti nuo persekiojimo. Aš nemanau, kad KGB buvo tokia galingas, kad sektų kiekvieną mano žingsnį.

                      Kad jie mane seka, aš įsitikinau, eidamas į darbą. Veikiamas jaunystėje skaitytų detektyvinių romanų, aš padariau kvailystę: pabandžiau pasprukti nuo mane sekusios „uodegos“. Tai padaryti aš pabandžiau, neturėdamas tam jokios priežasties. Vieną rytą, eidamas į darbą, aš įėjau į metro vagoną ir greitai iš jo išėjau. Tačiau sekančioje stotyje apsižiūrėjau, kad „uodega“ vis tiek yra. Ir tuomet aš puoliau bėgti. Galų gale aš atitrūkau nuo jo. Tačiau, pasirodo, viskas nėra taip paprasta. Kuomet aš privažiavau savo stotį, o tuo metu mano darbovietė buvo šalia „Izmailovo parko“ metro stoties, išeinant iš metro, mane sulaikė milicija. Lyg tai dokumentų patikrinimui. Mane nuvedė į skyrių, paėmė pasą, pralaikė apie pusvalandį ir paleido. Ir viskas. O kai aš išėjau, aš vėl pastebėjau paskui save „uodegą“. Iš tiesų, aš paprasčiausiai ėjau į darbą, tačiau šio mano kvailo jaunatviško azarto proveržis turėjo labai rimtų pasekmių, apie kurias papasakosiu vėliau.

                      Tuo metu, po atleidimo iš MVU, dirbau viename institute. Keletą mėnesių aš iš viso nedirbau, vėliau įsidarbinau viename šakiniame institute, ir ten kurį laiką dirbau. Atomazga buvo netikėta ir  sakyčiau lemtinga. Praėjus vos kelioms dienoms po mano „žygdarbio“ su „uodega“, man paskambino iš Kalinino rajono prokuratūros ir pasakė: Vladimirai Georgijevičiau, mes norime Jus iškviesti dar vienam pokalbiui“. Tuo metu mano sąskaitoje buvo jau keletas įvykusių apklausų. Aš pasakiau: „man reikia į darbą“.

                      Į tai man atsakė, kad jie trumpai mane užlaikys, valandėlę pabendrausime ir aš galėsiu eiti į darbą.

                      Aš atvažiavau į Kalinino rajono prokuratūrą kur tardytoja Saidiaščeva, tokia principinga komunistė, įteikė man potvarkį dėl suėmimo. Man tai buvo visiškai netikėta. Kurį laiką buvau netekęs kalbos dovanos. Ji bandė mane nuraminti: „Na, Jūs nesijaudinkite, tuojau mes nuvešime Jus namo, Jūs persirengsite, nes vilkite tokiu geru kostiumu, o kalėjime, žinote, ne visada švaru būna“.

                      Viskas vyko labai diskretiškai. Automobiliu mane nuvežė namo, leido persirengti. Aš pamenu, kaip kažką išmečiau tualete, kažkokius kompromituojančius dalykus, bet jų, panašu, tai net nejaudino, jie net neapieškojo manęs, nes viskas jau buvo nuspręsta. Sprendimas dėl suėmimo jau priimtas. Aš apsivilkau senu kostiumu, paėmiau striukę. Iš pradžių mane nuvežė į miliciją į KPZ (pirminio sulaikymo kamerą), ten aš buvau neilgai, gal porą valandų. Tos pačios dienos vakare, mane pervežė į tikrąją įkalinimo vietą, „Matroskaja Tišina“ kalėjimą. Kalėjimas yra šalia „Preobraženskaja aikštė“ metro stoties. Prasidėjo sekantis mano gyvenimo etapas.

                      Buvimas laisvės atėmimo vietose tęsėsi penkis su viršum metų. Trumpai apie tai galima pasakyti: Krišna apsaugo savo atsidavusius net ir tokiose vietose. Kalėjime šis pojūtis buvo dar stipresnis nei laisvėje. Kaliniai mūsų atžvilgiu buvo nusiteikę gana gerai, mus gerbė. Kuomet aš ateidavau į kažkokią kamerą, pirmiausia klausdavo: „kas toks? Pagal kokį straipsnį? Ką padarei?“. Aš atsakydavau: „227 straipsnis“, niekas nežinodavo, kas tai per straipsnis. Po paaiškinimų kad tai yra nelegali religinė veikla, sekantis klausimas, paprastai, būdavo: „O tu ką, į Dievą tiki, ar ką?“ Po to jau būdavo galima natūraliai pamokslauti apie tai, kad aš iš tikrųjų tikiu į Dievą ir praktikuoju tai jau daug metų. Pokalbis galėjo trukti kelias valandas iš eilės (kaip taisyklė, tris ar keturias valandas), nes laisvo laiko kalėjime yra labai daug. O kai kurie domėjosi labai rimtai ir klausydavo kelias dienas iš eilės, apie Krišnos sąmonės filosofiją, kai kas netgi mokėsi mantros ir Bhagavad – gitos posmų. Tačiau dauguma paprastų „zekų“ jau po valandos – dviejų, prarasdavo dėmesį, atsiguldavo ant gulto ir užsiimdavo savo kasdieniniais reikalais.

                      Aš manau, kad nėra prasmės išsamiai tai aprašinėti, nes tai - visiškai atskira istorija. Galiu tik pasakyti, kad, kaip bebūtų keista, šiose vietose galimybės pamokslauti yra didesnės nei laisvėje.

                      Laisvėje mums buvo surištos rankos ir kojos, ypač paskutiniaisiais mėnesiais, kuomet prasidėjo kratos, kai mums užvedė baudžiamąsias bylas. Faktiškai mes jau neturėjome galimybės rinktis kartu. Anksčiau mūsų sambūrius išvaikydavo, o po kratų mus galėjo suimti bet kuriuo metu, ir oficialiai, remiantis įstatymu, pasodinti į kalėjimą. Taigi, mūsų atsidavimo tarnystė faktiškai buvo nutraukta. Tačiau kalėjime visa tai atsinaujino, mums reikėdavo pamokslauti beveik kiekvieną dieną, mūsų niekas neribojo, niekas negalėjo uždrausti nuteistiesiems kalbėtis.

                      Po teismo mus išsiuntė į koloniją, kur pamokslauti buvo sunkiau. Ten buvo tam tikri apribojimai. Pamokslavimas ne tik buvo draudžiamas, bet ir persekiojamas, už tai buvo galima patekti į izoliatorių. Izoliatoriuje būdavo gana sunku sėdėti parą – dvi – tris... tarp keturių sienų, tik su duona ir vandeniu, be to, ten būdavo labai šalta. Paprastoje kameroje yra gultai, čiužinys, ten galima prigulti, pailsėti. Tuo tarpu izoliatoriuje – akmens grindys, gultas iš akmens. O kai kuriuose izoliatoriuose gultą atidarydavo tik nakčiai, o kitu metu galima tik pusiausėdomis tupėti. Tačiau atsidavęs galėjo paprasčiausiai atsisėsti ant grindų ir pradėti kartoti maha – mantrą. O štai neatsidavusiems tai, žinoma, būdavo rimtas išbandymas. Tarp kitko, tokie karceriai ir izoliatoriai buvo ir kalėjime.

                      Kolonijoje kabindavosi prie ko tik nori: ne laiku atėjai, ne laiku išėjai, ne laiku pradėjai dirbti ir taip toliau. Esant rimtiems pažeidimams, galėjo pasodinti į izoliatorių. Mane vienąkart per penkis metus pasodino į karcerį už pamokslavimą, tai buvo po trijų metų, kai ten papuoliau. Iki tol aš pasižymėdavau pavyzdingu elgesiu. Karceryje praleidau dvi ar tris dienas. Tai iš tiesų, buvo labai sunku.

                      Tačiau įkalinimo epopėja – ypatinga tema. Pagrindinės išvados: nuteistieji gerbė atsidavusius, jie suprato, kad sėdime dėl įsitikinimų ir kai kurie netgi mus gindavo, kuomet mus gąsdindavo ar užpuldavo kokie padugnės. Pradžioje man davė keturis metus. Realiai aš atsėdėjau du su puse metų, po to išėjau į „chemiją“. Ten aš dirbau pusę metų, po to mane vėl suėmė, pasodino antrą kartą. Bendrai paėmus, aš išbuvau įkalinimo įstaigose 5 metus. Antras nuosprendis taip pat buvo už pamokslavimą. Aš ten po truputį pamokslaudavau, netgi šventikui vietos cerkvėje.

                      Antrąjį nuosprendį aš kalėjau Urale, Solikamske. Tai buvo Krišnos malonė, nes pamokslavimas ten buvo dar aktyvesnis, nei ankstesnėje įkalinimo vietoje Vladimire. Keliems atsidavusiems, kurie labai rimtai domėjosi Krišnos sąmone, reikėdavo iš pagrindų aiškinti filosofiją. Tai buvo „zekai“, kurie laikėsi principų, kartojo mantrą, pasigamino rožančius. Jie jau laikėsi sadhanos. Aš nesu įsitikinęs ar jie tęsė tai po išlaisvinimo, nes zonoje laikytis sadhanos yra žymiai lengviau, nei laisvėje. Nėra jokių pagundų. Nieko nereikalingo, jokio jausminio pasitenkinimo. Mes ten netgi pamokslavimo programas surengdavome. „Zekai“ dirbo dirbtuvėse ir mes ten susirinkdavome po penkis - šešis žmones. Aš pamokslaudavau ir vesdavau kirtaną, mes giedodavome Šventus Vardus.

                      Paskutinieji trys metai buvo įdomūs tuo, kad aš, galų gale, supratau: bijoti nėra prasmės. Jei iš žmogaus atėmė visą jo materialų turtą, tai kokia prasmė kažko baimintis? Todėl aš pamokslaudavau ten kasdien. Prieš išsiunčiant į zoną Solikamske, keletą mėnesių aš praleidau kalėjime, Kizile. Ir būdavo atvejų, kai visa kamera, apie dešimt žmonių, visi dainuodavo Harė Krišna maha - mantrą. Vadovybė niekaip nereagavo. Kalėjime į tai niekas nekreipia dėmesio, ten svarbiausia, kad kaliniai tarpusavyje nesipeštų ir nežudytų vienas kito.

                      Ir nors kiekvienoje zonoje, jei atvirai dainuosi, gali pasodinti į karcerį, aš girdėjau, kad Suchumio kalėjime atsidavę vos ne šventyklą įkūrė. Jie pravesdavo tarnybas, Mangala – arati, Guru pudžą. Aš, teisybę sakant, to nepasiekiau. Tačiau pamokslavimą ir programas aš tęsiau praktiškai iki paskutinės dienos, kuomet 1987 pabaigoje mane paleido laisvėn. Jau buvo prasidėjęs Gorbačiovo „atšilimas“ ir atsidavusius po truputį išleisdavo.

                      Pasibaigus mūsų bylai, kada aš jau buvau kalėjime, pasodino dar kelias atsidavusių grupes, faktiškai visus aktyvistus iš įvairių miestų. Pagavo Sučarą, Sadanandą. Tai gana dramatiška istorija. Jie slapstėsi kalnuose dviese. „Uodegą“ atvedė Sadanandos motina. Ji nuolatos juos aplankydavo, atveždavo produktų. Ją susekė, pagavo kalnuose ir privertė nuvesti pas sūnų. Motina tiesiog neturėjo ką daryti. Toks likimas – išdavė savo sūnų. Pagavę juos suėmė. Lėktuvu su antrankiais atgabeno į Maskvą. Teisė. Sadanandą pasodino dar pagal ankstesnę bylą. O naujoje byloje Sučaru jau buvo kaltinamasis.

                      Visų mūsų įkalinimai baigėsi 1987 – 1988 metais. Visus palaipsniui išleido, kai ką - netgi anksčiau laiko. Sučaru, paleistas laisvėn po dviejų su puse metų, dirbo religijos reikalų Taryboje. Jis praktiškai vienas nuveikė titanišką darbą ir padarė tai, kuo niekas netikėjo. 1988 – aisiais, jo pastangų dėka, mus užregistravo.

                      Mus išlaisvino ant perestroikos bangos, kuomet į Rusiją pradėjo grįžti tokie žmonės, kaip Solženycinas ir kiti... O oficialiai mus įregistravo 1988 metų gegužę.

                      Galų gale, mums suteikė teisę vykdyti piligrimystę. Ir jau po metų mes išvykome į Indiją. Mūsų vadovybė pademonstravo fantastišką aktyvumą. Tiesa, išskristi buvo nelengva: mūsų ilgai neišleido.  Religijos reikalų Taryba lyg ir neprieštaravo, tačiau laukė, kol paskambins iš SSKP centro komiteto. Mes surengėme kirtaną Šeremetjevo aerouoste. Dainavome dvi dienas po kelias valandas nesustodami. Ir „prisidainavome“: iš CK paskutiniu momentu paskambino, davė leidimą „išleisti tuos krišnaitus“, kuomet lėktuvas be mūsų jau buvo išriedėjęs į pakilimo taką. Pirmąkart Aerofloto istorijoje, lėktuvą sustabdė, apgręžė atgal. Laineris grįžo nuo pakilimo juostos. Mus įsodino (60 žmonių, atsidavusių) ir, vėluodamas valandą, lėktuvas išskrido į Indiją.

                      Kaip sakė Bhakti Vigjana Gosvami Maharadžas, tai buvo herojiškasis Krišnos sąmonės vystymosi laikotarpis Rusijoje, kuomet bhaktai buvo pasiryžę labai didelėms aukoms. Kaukaze, Armėnijoje, Azerbaidžiane du ar trys atsidavę žuvo. Pas mus Rusijoje tokių įvykių nebuvo, Krišna, vienaip ar kitaip, saugojo savo atsidavusius. Ypatingai, kuomet atsidavęs jaučiasi bejėgis, Jis leidžia jam pajausti Savo rūpestį. Taip pasireiškia Jo malonė.

                      Tarp kitko, dvasinis mokytojas atsiuntė mums laišką, kuriame parašė, kad tie, kurie sėdėjo kalėjime, gavo ypatingą Krišnos malonę. Tai akivaizdžiai pasijautė po 88-tųjų, kuomet mes galėjome važiuoti į Indiją, mus galėjo aplankyti Guru ir Krišnos sąmonė išplito po visą Sąjungą neregėtais tempais.

                      Tiesa, tai truko neilgai, po kelių metų banga vėl atslūgo. Mums tapo aišku, kad nesame pasiruošę tokiam pakilimui, kad mes dar nesame tokie rimti atsidavę. Sekė natūrali reakcija: susidomėjimo praradimas. Tačiau pirmieji Krišnos sąmonės oficialios veiklos metai buvo labai galingo ir įspūdingo vystymosi metai.

                      Šiuo metu, kaip aš suprantu, ateina „antroji banga“, kuomet atsidavusieji dvasiškai subrendo, sutvirtėjo, įgijo daugiau patirties. Mes pradėjome suvokti, kad negalima kalbėti bet ką su bet kuo, kad pamokslauti reikia apgalvotai naudojant nuostabią Krišnos sąmonės filosofiją. Aš manau, kad ši antroji banga taps tikruoju Krišnos sąmonės pakilimu. Rusijoje tai ypač pastebima. Aš, savo ruožtu ir toliau tęsiu savo kuklią tarnystę. Harė Krišna.